Peru jau buvau praleidęs apie savaitę, kai iš Limos nuskridau į Cusco – buvusią Inkų civilizacijos sostinę. Buvo ką tik praėjusi audra, matyt, dėl to ir buvo atidėtas mano skrydis.
Brangiu taksi atvažiavau į miesto centrą, kur mane pasitiko Mayra – viena iš mane priimančių žmonių (Couchsurfing). Pirmas įspūdis tiek apie Cusco, tiek apie Mayrą, jos draugus ir namus buvo labai geras. Mieste maišosi inkų ir ispanų kultūros, viskas apsupta kalnų, Mayra gyvena penkių minučių atstumu nuo Plaza de Armas – centrinės miesto aikštės, o visi trys name gyvenantys žmonės – be galo draugiški ir paslaugūs. Be Mayros čia gyvena šimtaprocentinis homoseksualas Pablo ir šimtaprocentinis heteroseksualas Alex. Visi jie dirba viename iš Cusco viešbučių.
Tinkamu laiku tinkamoje vietoje
Su savo naujaisiais draugais iš karto išėjome pasivaikščioti po miesto centrą, kuris tamsoje atrodė itin romantiškai. Pamačiau žinomiausius lankytinus objektus ir Cusco įžymybę – 12 kampų akmenį. Inkai pastatuose nenaudojo rišamųjų medžiagų, o tik milžiniškus akmenis su daug kampų, kad pastatas būtų stabilesnis. Inkų statiniuose daugiau nėra žinoma akmens, turinčio tiek daug kampų, o šį dvylikakampį draudžiama liesti. Prie akmens netgi budi žmogus ir drausmina nagus kišančius turistus. Vakarą užbaigėme bare, gerdami pisco su kava (Cusco taip pat žinomas dėl pastarosios, netgi turi kavos muziejų).
Kitą dieną reikėjo nueiti į Llama path – mano žygį į Maču Pikču organizuojančios agentūros – ofisą ir sutvarkyti likusius dokumentus. Išėjęs iš ten pamačiau būrį žmonių, apsirengusių tautiniais perujiečių rūbais. Dar būdamas ofise girdėjau būgnų garsus, bet nežinojau, kas vyksta. Pasirodo, Cusco tądien vyko tautinių šokių festivalis, skirtas malūnininkams ar panašiai. Tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje, panašiai kaip ir Velykų saloje.
Festivalyje šoko kiekvieno Peru regiono šokėjai, grojo gyva muzika ir t.t., todėl gal pusdienį, plieskiant 30 laipsnių karščiui, praleidau Plaza de Armas. Cusco Plaza de Armas labai graži. Viena gražiausių miesto aikščių, kokią kada esu matęs.
„Every gringo is a millionaire“
Būdamas Cusco taip pat aplankiau ir Qenqo – kiek toliau už miesto, kalnuose įsikūrusią inkų gyvenvietę. Tiksliau jos liekanas. Čia atžygiavau su Mayra. Tiesa, vietovė nėra labai ypatinga ir greičiausiai būčiau pasigailėjęs, kad čia žygiavom gal dvi valandas, jei ne Geocaching lobis, kuris man tapo pirmuoju Peru.
Grįžę į miesto centrą susitikome su Pablo. Nuėję į San Pedro turgų paragavome alpakos mėsos bei, ko gero, populiariausio šiame regione patiekalo – Lomo saltado (nelabai išskirtinis, bet labia tradicinis mėsos ir bulvių patiekalas). Pavalgę prisėdome prie Cusco katedros. Tuo metu prie manęs priėjo gal dešimties metų berniukas, panašu, iš labai vargingos šeimos, ir pasiūlė pirkti raktų pakabukų. Atsisakiau ir išgirdau piktą ispanišką komentarą, kurį man vėliau, pasišalinus prekeiviui, išvertė mano vietiniai draugai: „Why not? Every gringo is a millionaire“. Manęs tai nenustebino, nes tikrai didelė dalis trečiojo pasaulio piliečių taip galvoja.
Žygio Inkų keliu išvakarėse nuėjau susitikti su bendrakeleiviais ir iš savo gido Roger išgirsti likusią informaciją. Tada dar nežinojau, kad tą vakarą prasidėjo vienas geriausių visos kelionės epizodų.
Km. 82
Atsikėliau 3:40 ir išėjau į susitikimo vietą, iš kur išvykom į Km. 82 – vietą, iš kurios prasideda žygis Inkų taku. Tiesa, Inkų takų yra labai daug, jų priskaičiuojama keliasdešimt tūkstančių kilometrų visoje Pietų Amerikoje, net ir man pačiam jau buvo tekę jais žygiuoti Saulės saloje Titikakos ežere. Na, o ši dalis nuo 82-ojo kilometro garsi visame pasaulyje tik dėl Maču Pikču, kur kelias baigiasi.
Nacionalinio parko administracijoje pateikę bilietus ir pasidarę bendrą nuotrauką, pradėjome keturių dienų žygį. Pradžia, kaip visada, buvo itin lengva, tačiau kelias vis statėjo, o įdienojus darėsi vis karščiau. Karts nuo karto sustodavome pažiūrėti inkų pastatų griuvėsių ar labai gerai išlikusių, tik jau seniai apleistų, inkų gyvenviečių.
Pirmą žygio dieną, neskaitant nuostabaus juodųjų kukurūzų gėrimo Chicha morada, nieko ypatingo nenutiko. Nuėjome vos kelis kilometrus, o hipnotizuojantys kalnų vaizdai mūsų akims dar nebuvo atsivėrę. Vakarop artimiau susipažinome su komanda bei mus aptarnaujančiu personalu ir, pavargę nuo ilgos dienos, išsiskirtėme po palapines.
Mirusios moters perėja
Atsikėlėm dar prieš saulėtekį. Lijo. Susipakavome daiktus, papusryčiavome ir išaušus pajudėjome įveikti sunkiausios žygio atkarpos – kelio link Mirusios moters perėjos (Dead woman‘s pass). Perėja yra 4215 metrų aukštyje, tuo tarpu dieną pradėjome maždaug 3000 m altitudėje.
Vis dar lijo, tako akmenys buvo slidūs, galop patekome į debesis ir negalėjome matyti daugiau nei 10 m. Grupė ištįso ir nebežinojome, kur yra kiti komandos nariai.
Gali skambėti baisiai, ypač tau, mama, bet juk žinot, kad tokie iššūkiai man teikia tik džiaugsmą. Na, nuovargį ir džiaugsmą. Juolab, kad gamta aplink buvo išties graži – augmenija (kol aukštesnėje altitudėje ji nedingo) priminė drėgnuosius miškus, o šalia tako tekėjo upelis. Be to, ausyse man skambėjo nuostabi Coldplay muzika, sukūrusi dar geresnę aurą.
Dead woman’s pass pasiekiau pirmas ir ten radau besiilsinčius porterius, kurie pavaišino mane kokos arbata ir sumuštiniu su sūriu. Kelios minutės po manęs atėjo mano palapinės draugas libanietis Carlos, vėliau amerikiečiai Jordan su Jared, galiausiai jų tautiečiai Nick su Maddy. Belaukiant jų kiek prasigiedrijo, bet dėl šlapių rūbų pradėjom šalti, todėl, nesulaukę likusios komandos dalies, pasileidome šlaitu žemyn į kitą pusę, dar arčiau mūsų žygio tikslo.
Vėliau sužinojau, kad keturių valandų kelyje stačiu šlaitu aukštyn į Mirusios moters perėją, grupė išsitempė tiek, jog pirmąjį ir paskutinįjį žygeivį skyrė 2 valandos. Ir tai ne tik dėl prasto oro ir pavojingų žygio sąlygų. Rimčiausia to priežastis – kalnų liga, užpuolusi vieną iš amerikiečių merginų, kuriai prireikė net deguonies kaukės. Laimei, perpiet visi susirinkome daugiau mažiau sveiki ir laimingi.
O lietus vis plovė mus ir šimtametį taką
Popiet dvi valandas vėl kilome aukštyn į kalną, pakeliui aplankydami kelias nedideles inkų gyvenvietes, įsikūrusias kvapą gniaužiančiose vietose. Lietus tai prasidėdavo, tai vėl nustodavo, kol galiausiai, sustojus vienoje kiaušinio skerspjūvio formos gyvenvietėje, pajutome kad ženkliai nukrito temperatūra, o lietus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Pagalvojau: Patagonijoj nelijo, tai dabar gamta bando atsigriebti. Kol apsivilkau lietpaltį, jau buvau kiaurai šlapias.
Akmenys buvo slidūs ir kai kur nuo laiptelių bėgo kriokliukai, todėl reikėjo eiti itin atsargiai. Grupė vėl išsitempė.
Gaila, kad buvo taip apsiniaukę ir lijo – ne tik motyvacija mažesnė ir rūbai bei batai kiaurai šlapi, bet ir didelės dalies Inkų tako grožio, kurį užstojo debesys, neteko pamatyti. Kaip bebūtų, tas prastas oras suvienijo komandą. Bent jau tą jos dalį, kuri buvo su manimi. Jautėmės tokie artimi, jog netgi pavyko visus suburti lipimui į Sayacmarca (iš kečua – Nepasiekiamas miestas) – 100 stačių laiptų viršuje esančią išskirtinę gyvenvietę su teatro griuvėsiais, nors dauguma žmonių jau buvo labai pavargę ir demotyvuoti.
Galiausiai pasiekėme antros dienos stovyklą, kur mūsų jau seniai laukė arbatą verdantys porteriai. Tiesa, atvykimas į stovyklą džiaugsmo nesuteikė. Atvirkščiai – nusivylėme supratę, jog vėl teks šalti, nes sausų rūbų beveik nebeliko, o šlapių išsidžiovinti niekaip nepavyks. Be to, dar ir vakarieniauti negalėjome, nes reikėjo laukti likusios grupės dalies.
Jau gerokai sutemus stovyklą pasiekė amerikietė Cera, o netrukus ir nuo altitudės vemiančios jos draugės.
Urubambos slėnis ir Winayhuayna
Kitą dieną debesys visiškai išsisklaidė ir prieš mūsų akis atsivėrė įstabus kalnų ir Urubambos upės slėnio vaizdas. Akimirkos grožį dar labiau sustiprino kolibris, atskridęs prie netoli mano palapinės buvusių orchidėjų žiedų. Taip, pamiršau paminėti – Inkų take žydi daug skirtingų rūšių orchidėjų.
Po neilgo ir nesunkaus žygio pasiekėme stovyklą prie Winayhuayna (iš kečua – amžinai jaunas) gyvenvietės. Tos dienos džiaugsmo ir tos gyvenvietės didybės aprašymo neperfrazuosiu. Štai trumpa ištrauka iš mano dienoraščio:
„Oras pasitaisė gana greitai. Ir ačiū Dievui, nes ta vieta (Winayhuayna – aut. past.) nepaprastai įspūdinga! Geriausia senovės gyvenvietė, kokią esu matęs. Wow. Koks šimtas terasų, nameliai, laipteliai, lamos, besiganančios terasose ir kakojančios savo pupelės dydžio kakučius! Nepakartojama vieta.“
Ši gyvenvietė atrasta tik 1942 metais. Šimtai, o gal net tūkstančiai kitų inkų gyvenviečių vis dar slepiasi miškuose ir džiunglėse… Argi ne įkvėpimas jaunam archeologui?
Saulės vartai be saulės
Paskutiniąją žygio dieną kėlėmės 3 val. ryto ir jau 3:15 buvom susiruošę žygiavimui. Lijo. Kėlėmės taip anksti tik dėl to, kad užsiimtume vietą prie stovyklavietės vartų, nes visi keli šimtai žmonių, šiandien finišuojančių Inkų take norėjo pamatyti saulėtekį prie Saulės vartų, nuo kurių atsiveria vaizdas į Maču Pikču. Prie vartų nuėjome pirmi, todėl galėjome ne tik atsisėsti ant ten esančių suolų, bet ir palįsti po stogu, todėl nešlapome.
Galiausiai vartai buvo atidaryti ir visi žygeiviai pasileido taku. Visi, išskyrus mane, vieną mūsų gidą bei korėjiečių kilmės vemiančią amerikietę Su. Išvakarėse amerikietės sakė, kad jos jaučiasi geriau eidamos prieky manęs, todėl nusprendžiau eiti paskutinis. Su jautėsi labai blogai, todėl ėjome itin lėtai ir mus aplenkė beveik visos prie vartų laukusios grupės.
Galiausiai Saulės vartus pasiekėmė ir mes. Nekantravau pamatyti Maču Pikču iš toli, todėl į apžvalgos aikštelę atėjau užsidengęs akis taip, kad matyčiau tik kur statyti koją. Atidengęs akis išvydau gražiausią… nieką. Pro debesis jokio Maču Pikču nesimatė.
Kai kas iš kitų grupių burbėjo: „Ir dėl to mes keturias dienas turėjome lieti prakaitą Inkų take?“, tačiau mūsų grupėje nebuvo nieko panašaus. Visi jautėmės laimingi pasiekę finišą ir supratome, jog svarbiausia yra ne vieta, o kelionė į tą vietą. Tai, ką pamatai, ką išgirsti ir ką supranti.
Expectations vs. reality
Maču Pikču tikrai graži vieta. Deja, taip atrodo ne tik man, bet ir kitiems 2000 turistų, tuo metu buvusiems ten. Tai kiek gadino nuotaiką ir vaizdą, bet greitai supratau, jog tai, ko tikėjausi iš Maču Pikču, gavau pakeliui į jį. Winayhuayna atėmė žadą taip, kaip tikėjaus padarysiant Maču Pikču.
Apie 2 valandas Roger mus vedžiojo po miestą ir pasakojo kur, kas ir kaip. Tikrai gražu ir įspūdinga, kartais net kyla klausimas: “Kaip jie tai padarė?”. Aplankėm Saulės šventyklą, karaliaus rūmus, trijų langų šventyklą, akmenų tašyklą, pasidarėm bendrą nuotrauką ir galiausiai galėjom laiką leisti kaip norim.
Aš turėjau bilietus ir į Huyana Picchu – viršukalnę šalia miesto, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama. Takas į viršų toks siauras ir pavojingas, kad per metus ten žūsta bent vienas žmogus. Ir man tų mirusiųjų tikrai gaila. Ne tik dėl to, jog tragiškai užbaigė savo dienas, bet dėl to, jog žuvo bandydami pasiekti vietą, kuri nuvilia. Kalno viršuje vietos tiek nedaug, o žmonių, bandančių ten patekti, tiek daug, jog darbuotojai neleidžia žmonėms viršuje pabūti ilgiau nei porą minučių. Štai ir vėl prasilenkė viltys ir tikrovė.
Nedidelis liūdesys
Su grupe susitikau prie Maču Pikču vartų, kur mūsų laukė autobusas, nuvežęs į Aguas Calientes – miestelį, iš kur patenkama į Maču Pikču, jei nenorima eiti Inkų taku. Miestelyje atsisveikinome su gidais bei vieni su kitais ir skirtingais traukiniais išvykome atgal į Cusco.
Viskas. Žygis baigtas. 4 dienos, 45 kilometrai ir mane jau aplankiusi mintis, jog tai buvo vienas geriausių epizodų visos kelionės metu.
Grįžau į Cusco, grįžau į „Holi hostel“, kaip save vadina mano trys vietiniai draugai, o kitą dieną grįžau ir į Peru sostinę Limą. Grįžau ten su nedideliu liūdesiu.
Simas