Pietų Amerika – paskutinis žemynas mūsų kelionėje. Čia atskridome iš Velykų salos, kuri priklauso Čilei, todėl politiškai mes kurį laiką jau buvom lotynų krašte. Tačiau Velykų sala nuo savo šeimininkės skiriasi tiek kultūriškai, tiek geneologiškai, tiek lingvistiškai ir t.t. Ji nė iš tolo neprimena Pietų Amerikos. Tai galėjome nujausti, bet pilnai tuos skirtumus pamatėme tik atvykę į Čilės sostinę Santjagą. Nakties tamsoje supratome, kad Pietų Amerika tokio didelio kultūrinio šoko nesukels.
Santjage, senus Vilniaus Pylimo gatvės pastatus primenančiame name, praleidome naktį ir kitą dieną autobusu patraukėme į už poros valandų kelio nuo sostinės esantį uostamiestį Valparaiso. Ten 21-ame aukšte išsinuomotame bute gyvenome visą vasario mėnesį.
Šlapimas, graffiti ir benamiai šunys. Mums patiko
Išlipus autobusų stotyje mus pasitiko smarvė. Ir beveik visą kelią iki mūsų namo miestas smirdėjo. Smirdėjo žuvim, supuvusiom daržovėm, rūgstančiom šiukšlėm, šlapimu. Deja, negaliu sakyti, jog tas kvapas baigėsi, kai praėjome stoties ir turgaus rajoną – šlapimo ir puvėsių kvapus mieste vėliau dar užuodėme ne kartą. Nors „ne kartą“ čia nelabai tinka… Šlapimo tvaiką mieste užuosdavome kaskart išėję pasivaikščioti.
Valparaiso yra kiek didesnis už Klaipėdą uostamiestis, kalnų ir kalvų priremtas prie vandenyno. Būtent kalvotumas, į viršūnes keliantys seni keltuvai bei tūkstančiai laiptelių yra miestą visame pasaulyje garsinantys dalykai. Kasmet Valparaiso vyksta Red Bull organizuojamos kalnų dviračių varžybos, kuriose nutrūktgalviai iš viso pasaulio milžinišku greičiu šokinėja nuo siaurų laiptų. Mums pasisekė, kad varžybos vyko mūsų viešnagės mieste metu – nors patys ant dviračių nesėdome, bet, atrodo, adrenalino vis tiek pasikrovėme.
Seni keltuvai iš transporto priemonės šiomis dienomis virto pramoga, prie kurios rikiuojasi turistų eilės. Atstovėję kelias tokias ir mes užsikėlėme ant poros žymesnių kalnų – cerro Conception ir cerro Artileria, nuo kurių atsiveria visos įlankos bei spalvingo miesto vaizdas.
O miestas iš tiesų labai spalvingas! Be keltuvų, Valparaiso taip pat garsus dėl įvairių spalvų namų bei gatvės meno, kurio čia itin daug. Įdomu, jog kadaise dėl lėšų trūkumo dažų likučiais marginti nameliai šiandien yra miesto paveldas, kurį reglamentuoja įstatymai, ir statant naują namelį tam tikrame rajone, jį privalomai reikės dažyti žydrai, geltonai, raudonai ar panašiai. Smagu! Tai ne mūsų pilkos dėžutės…
Paišyti graffiti Valparaiso yra legalu ir žmonės čia tai daro puikiai. Piešiniuose ant sienų siurrealizmas maišosi su politika, vandenyno vaizdai – su mitinėmis būtybėmis. Miestas yra tarsi šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi: laiptai, nudažyti kaip fortepiono klavišai, lagaminai, kabantys ant pastatų sienų ir panašiai. Dėl visų spalvų ir kartais keistoko meno Valparaiso atrodo itin bohemiškai. Ir nors kartais smirdintis bei perpildytas valkataujančių šunų, miestas mums patiko.
Kaip bebūtų, mieste nėra tiek lankytinų objektų, kad būtume galėję užpildyti savo viso mėnesio dienotvarkę, bet to mums ir nereikėjo – Valparaiso atsidėjome darbui. Kas rašė straipsnius tinklaraščiui, kas redagavo nuotraukas iš ankstesnių kelionių, kas planavo tolimesnę kelionę ir t.t. Bet vienas labiausiai „pasiteisinusių“ darbų – pasiruošimas Patagonijos iššūkiui.
Laiptais į 21–ą aukštą
Po mūsų ne itin sėkmingo žygio Naujojoje Zelandijoje, prieš vykstant į Patagoniją nusprendėme fiziškai pasiruošti. Kone kasdien vaikščiojome 10-15 kilometrų, kartais laiptais nulipdavome ir užlipdavome į 21-ą aukštą, kuriame gyvenome. Žodžiu, darėme viską, kad nusileidę žemyn į pietus nebūtume gyvi numirėliai.
Vaikščiojimas po miestą mums ne tik grąžino bent kažkokią dalį fizinės formos, bet taip pat leido patirti keletą nuotykių, apie kuriuos nebūtume perskaitę jokiame turistų gide.
Vieno pasivaikščiojimo metu vandenyno pakrantėje užtikau gal 20 ruonių, tysinėjančių ir besistumdančių ant betoninės platformos, šokinėjančių iš vandens ant jos. Vėliau tai parodžiau Pauliui ir Kornelijai – atrodo, jog ruoniai nuo platformuos niekur nesitraukia ir juos gali stebėti kasdien. Tiesa, jiems visiems platforma kiek per maža, todėl storesni stumia liesesnius nuo jos. O kaip smagu žiūrėti, kai tokie dideli mėsos kalnai krenta į vandenį! Stebėti gamtą, kad ir mieste, kažkas nuostabaus. Kas kartą gali pamatyti, sužinoti ar suprasti ką nors naujo. Pavyzdžiui, ar žinojote, jog pykdamiesi ruoniai loja kaip šunys?
Kitą kartą, pėsčiomis grįždami iš kaimyninio Viña del Mar miesto, ėjome pro prabangų „Sheraton“ viešbutį. Tomis dienomis mieste vyko tarptautinis muzikos festivalis, kuriame pasirodė ryškiausios lotynų Amerikos žvaigždės bei keli svečiai iš JAV bei Europos. Vienas iš europiečių – moterų numylėtinis tiek Lietuvoje, tiek Čilėje Eros Ramazotti. Prie viešbučio pamatėme būrį moterų, laikančių plakatus su atlikėjo vardu, ir laukiančių, kol pastarasis atvyks iš oro uosto. Ir nors nesame dideli Eros’o gerbėjai, buvo visai įdomu pamatyti, kaip jis prabangiu automobiliu atvyksta prie viešbučio, kaip išlipa ir mojuoja savo gerbėjoms ir kaip pastarosios iš džiaugsmo netveria savo kailyje!
Čiliečiams kasdienybė – mums nuotykis
Spėkit, kas kasdien vyksta Čilėje? Lyja lietus? Ne. Koncertuoja Eros Ramazotti? Tikrai ne. Vyksta žemės drebėjimai? Tiesiai į dešimtuką. Čilė įsikūrusi ant Ramiojo vandenyno ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių ribos, ir yra viena iš taip vadinamo Ugnies žiedo dalių. Todėl Čilėje gausu ugnikalnių ir žemės drebėjimų. Taip, pastarieji vyksta kasdien, tačiau dauguma jų tokie nestiprūs, jog žmonės jų nepajaučia.
Kaip bebūtų, karts nuo karto žemė sudreba smarkiau ir nors vietiniams tai niekis, mums, ateiviams, tai kupinas įspūdžių nuotykis. Mūsų viešnagės Čilėje metu jutome tris žemės drebėjimus. Du iš jų nebuvo labai stiprūs, bet vienas – 6,3 balų. Kad būtų įdomiau – nuo 6,5 balo griūva pastatai. Tiesa, tada jokios baimės nebuvo, o tik kvailas, nieko nesuprantančių turistų, džiaugsmas, linguojančių paveikslų ir atsidarinėjančių durų filmavimas. Laimei, drebėjimo epicentras buvo už 300 km nuo mūsų, todėl mums tai buvo tik naujas potyris, o ne problema.
Gyvendami Valparaiso turėjome ir daugiau nuotykių – Vasario 16-osios proga iškėlėme Lietuvos vėliavą savo 21-o aukšto balkone, išvaikščiojome Lietuvos vardą miesto gatvėse (dėl prastų rezultatų tai darėme triskart), matėme laidotuves, per kurias žmonės ne liūdi, o džiaugiasi, ir lyg per vestuves į dangų leidžia baltus balionus.
Vienas nuotykis mums nutikdavo kone kasdien – bandymas susikalbėti su angliškai beveik nekalbančiais ispanakalbiais. Pasirodo, jog Čilėje anglų kalbos mokoma tik privačiose ir brangiose mokyklose, į kurias dauguma žmonių neišgali siųsti savo vaikų. Žinoma, tai mūsų problema, kad nekalbame ispaniškai, atvykę į žemyną, kuriame tik viena valstybė kalba ne ispanų kalba. Bet ilgainiui mums susikalbėti/susirodyti su vietiniais tapo vis lengviau.
Į Antarktidos prieigas
Vasario mėnuo prabėgo labai greitai ir norom nenorom besimokydami ispanų kalbos, tęsėme savo kelionę Pietų Amerikoje. Kita mūsų stotelė buvo jau mano minėta Patagonija, laukusi mūsų su savo iššūkiais ir nuostabiais vaizdais. Iš Punta Arenas, kur nusileidome, Antarktida arčiau nei mūsų vasario mėnesio namai Valparaiso. Bet apie mūsų pėsčiomis patirtus nuotykius Antarktidos prieigose skaitykit kitame straipsnelyje.
Simas