Be jokio saugumo instruktažo pakilus Igvasu krioklių oro uoste ir paskutinįkart atsisveikinus su pastaraisiais, nuskridau į vieną didžiausių pasaulio miestų San Paulą, o po kelių valandų, praleistų ten, pakilau Rio de Žaneiro link.
Besileidžiant ten bandžiau surasti Jėzaus Kristaus statulą kalnuose, tačiau nesėkmingai – lyginant su kalnais, ji nėra tokia didelė, kaip tikėjausi…
Nepraėjus nei valandai nuo viešnagės San Paule, jau vaikščiojau saulės kaitinamomis Rio gatvėmis, bandydamas surasti keltų prieplauką. Kaip ir Buenos Airėse, taip ir čia, radau vietinių, kurie sutiko apgyvendinti mane savo namuose. Tiesa, jie gyveno kitapus įlankos nuo pagrindinės miesto dalies.
Svilinantis karštis ir jaukus sekmadienio vakaras
Kol nuėjau iki prieplaukos, taip suprakaitavau, kad marškinėlius galėjau tiesiog gręžti ir būtų tekėjusios prakaito upės, tačiau plaukimas keltu mane kiek atvėsino, o malonus vėjelis nudžiovino prakaitą. Be to, pagaliau pamačiau Kristų, stovintį aukštai kalnuose.
Atplaukęs į Niteroi (Rio priemiestį, esantį kitapus įlankos) pasileidau link Katios (namų, kuriuose gyvenau, šeimininkės) namų. Pakeliui praėjau gal apie 10 barų ir visi jie rodė kokias nors futbolo varžybas.
Paskambinus į vartus, prie jų prišoko keli šunys, apie kuriuos Katia ne kartą įspėjo. Šiuose namuose gyvena 6 šunys ir 1 katė. Ir dar Katios dukra Katerina. Ne, šeima šaknų Rusijoje neturi, bet ir man buvo keista girdėti tuos vardus Brazilijos širdyje, šimtaprocentinėje brazilų šeimoje.
Per domofoną išgirdau „Hello“, prisistačiau ir man buvo atrakinti vartai. Kol laiptais lipau iki namo (namas kalvotoje vietoje), mane laižydami lydėjo šunys, kurie buvo draugiškesni, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Susipažinau su namų šeimininkėmis, įsikūriau savo kambaryje ir nusiprausiau sruvenantį prakaitą.
Kiek susitvarkęs savo išvaizdą, grįžau į svetainę pas šeimininkes. Katia užmaišė cachaça (brazilietiško alkoholio, gaminamo iš cukranendrių, todėl kiek primenančio romą) su jabuticaba uogom iš jos sodo. Uogos panašios į vyšnias, tik auga ant kamieno! Sode dar auga kokosai, bananai, mangai, papajos ir dar kitokie vaisiai, kuriuos Katia ir Katerina mielai vartoja ir vaišina savo svečius.
Greitai buvau priimtas į šeimos ratą ir vakarop, jau sutemus, išvažiavom į šeimos „sekmadienio vietą“ – paplūdimio barą, esantį ant Atlanto vandenyno kranto. Sekmadienio vakarais įprastai ten groja gyva muzika, deja, mano apsilankymo metas buvo išimtis.
Būdami bare pasidalinome savo daugiau ar mažiau spalvingomis gyvenimo istorijomis. Katia skulptorė, veganė (beveik), vieniša mama, banglentininkė. Katerinos ji pradėjo lauktis kai du mėnesius gaudė bangas Havajuose ir įsimylėjo windsurferį čeką. Bet ji labai laiminga dėl to, kad turi Kateriną. Jų abipusė meilė tiesiog spinduoliuoja jų akyse ir tai labai gražu.
Rio – paplūdimių ir banglentininkų miestas
Katia menais užsiima savo namuose, kur turi mažytę studiją, todėl savo darbo valandas pasistumdo taip, kaip jai patogiau. Mano laimei, ji savo darbą mano viešnagės metu visiškai metė ir mielai man aprodė apylinkes, kuriose itin daug paplūdimių, o pastaruosiuose – banglentininkų. Kadangi pati turi didesnę nei 20 metų surfinimo patirtį, ji pasisiūlė šio sporto pamokyti ir mane.
Deja, vieną dieną bangų visai nebuvo, todėl mums liko tik saulės vonios, vandenynas, kalbos apie gyvenimą ir Led Zepelin muzika, kas tikrai nebuvo blogiau už surfinimo pamokas.
Turiu tokią nuostatą – neapsistoti pas vienus žmones ilgiau nei tris dienas (dvi naktis). Tai darau dėl kelių priežasčių: nenoriu per daug trukdyti mane priimančių žmonių gyvenimo, noriu pagyventi skirtingose miesto dalyse ir noriu išgirsti daugiau nuomonių apie miestą, šalį ir kultūrą. Todėl vos prasidėjusi, mano viešnagė Katios namuose persivertė į antrą pusę ir atėjo paskutinis vakaras kartu.
Norėdamas atsidėkoti už svetingumą, nusivedžiau Katią ir Kateriną vakarienės, kur valgėme kažkokį tradicinį brazilišką patiekalą iš krevečių, bulvių ir grietinėlės. Buvo tikrai skanu, bet apie vakarienę rašau ne dėl to. Grįžtant namo įvyko labai mielas ir jautrus nutikimas.
Mielas ir jautrus nutikimas
Ėjom kaip visada kalbėdamiesi, Katerina nubėgo į priekį ir greitai grįžo. Ji kažką pasakė Katiai ir pastaroji jai davė vieno realo monetą (mažiau nei 1 litas). Priekyje pamačiau valkataujančią moterį su trimis mergaitėmis. Katerina priėjo, įspraudė realą vargstančiai moteriai į ranką, ir kažką vaikišku ir nuoširdžiu balsu jai pasakė. Elgetos veide atsirado plati šypsena ir ji nepaliaujamai dėkojo Katerinai.
Paklausiau Katios, ką Katerina pasakė (portugališkai nelabai ką suprantu), bet atsakymo nesulaukiau. Pasižiūrėjau į ją ir pamačiau kaip ji tramdo ašaras. Nepavyko – jos pabiro. Katerina, nesuprasdama, kas vyksta, vis klausinėjo mamos, kas yra ir kodėl ji verkia, bet Katia vis tylėjo, kol galiausiai drebančiu balsu atsakė į mano klausimą: Katerina pasakė, kad dabar tegali duoti vieną realą, nes daugiau neturi, bet jei tik galėtų, duotų daugiau. Pasakiau Katiai, kad ji ko gero labai didžiuojasi. Ji išlemeno „taip“ ir paglostė Katerinai galvą. Bet aš turėjau omenyje, kad ji turėtų didžiuotis savimi, kad taip išauklėjo savo dukrą, ypač būdama viena, todėl dar pasakiau „You did a good job“.
Grįžus namo pavalgėme açaí, nes vakarienės metu paklausiau, kas tai yra ir kur galiu to paragauti (man tai rekomendavo Jonny, kai buvau Buenos Airėse). Katia turėjo namų gamybos deserto savo šaldiklyje. Açaí yra to paties pavadinimo vaisių, dėl saldumo maišytų su bananais, itin skanus ir gaivinantis šerbetas.
Nemokša ant lentos
Paskutinę savo viešnagės Katios namuose dieną išvažiavom į mano pirmą gyvenime surfinimo pamoką! Garaže ant džipo užsikėlėm banglentes ir nuvykom į pliažą, kur radome šiek tiek bangų. Jos buvo labai menkos, bet vis dėlto bangos. Nepaisant to, srovė buvo itin stipri ir kaskart pagavus bangą, kokias 5 minutes reikėdavo kovoti su srove, kad vėl pasiektum bangų lūžimo tašką.
Dėl tos priežasties mūsų pamoka ilgai netruko – Katia atliko kokius keturis užlipimus, aš pabandžiau 6. Pirmas buvo visai nieko, ant lentos iki nukrentant nuplaukiau net kokius 4 metrus! Bet visi kiti buvo panašūs į meškos šokį stiklo parduotuvėje – nugriūdavau vos tik bandydamas atsistoti. Katia sakė, jog tai dėl mažų bangų, bet, mano galva, aš tiesiog per daug nerangus šiam tobulos kūno kontrolės reikalaujančiam sportui.
Kadangi surfinti ir tądien nelabai išėjo, todėl kaip ir vakar įsitaisėm ant smėlio, pasidėję lentas toliau. Tąkart kalbėjom nedaug. Mėgavomės akimirka: vandenynas, smėlis, saulė ir t.t. Tiesa, besimėgaudamas neblogai nudegiau nugarą ir pečius. Bet tai pajaučiau tik vakare.
Geriausia couchsurfing’o patirtis baigėsi
Grįžtant iš paplūdimio namo Katia man pasakė, kad norėtų, jog važiuočiau su ja ir Katerina į užmiestį švęsti Velykų. Deja, mano skrydis iš Rio buvo dar prieš Velykų savaitgalį, bet man tai buvo geriausias mano, kaip svečio, įvertinimas – ji norėjo mane priimti į savo šeimą. Labai gaila, kad neturėjau daugiau laiko… Čia pagrindinis gerai suplanuotos kelionės trūkumas – retai kada gali improvizuoti.
Atsisveikinant pasakiau Katiai, kad Couchsurfingo patirties turiu nedaug, bet kol kas tai buvo mano geriausia viešnagė ir kad esu labai dėkingas už svetingumą. Išgirdusi tai, ji labai apsidžiaugė ir nubėgo į virtuvę, iš kur man atnešė šokoladinį Velykų triušį. Padėkojau dar kartą, atsisveikinau ir išėjau. Jei kada grįšiu į Rio, būtinai aplankysiu šiuos namus.
Keltu parplaukęs atgal į centrinę Rio dalį iš karto patraukiau hostelio link, iš kur norėjau paskambinti į Lietuvą, nes tądien buvo mamos gimtadienis – diena, kai Paulius su Kornelija netikėtai pasirodė mūsų šeimai.
Naktinis pasivaikščiojimas
Rio, deja, nepavyko rasti dviejų namų, kuriuose galėčiau apsistoti, todėl antrą savo viešnagės dalį turėjau praleisti gyvendamas hostelyje. Tačiau viena mergina iš to paties Couchsurfing sutiko man aprodyti miestą. Tiesa, dienomis ji dirba, todėl susitikom jau sutemus, kai miestas tampa nelabai saugus.
Su Gleicy daugiausiai vaikščiojom po Gloria ir Catete rajonus, kai kada prisėsdami kokiam parke ir valgydami açaí. Susitikimas su ja nepadėjo man pamatyti daugiau miesto, tačiau praplėtė mano žinias apie jo kultūrą – Gleicy kasmetinio Rio karnavalo šokėja, gimusi ir augusi čia. Tačiau, kad ir kaip bemylėtų salsą, karnavalą ir savo miestą, jos požiūris į Rio buvo kiek negatyvus. Anot jos, ji mieste nesijaučia saugi. Tai nėra geriausias dalykas, ką gali pasakyti turistui, tačiau pastarajam visada geriau tai žinoti, nei galvoti, jog jis yra visiškai saugus.
Per didelės viltys
Koks pirmas dalykas jums šauna į galvą, kai galvojat apie Rio de Žaneirą? Man tai Kristaus skulptūra, laiminanti miestą. Lankantis Rio būtų nuodėmė neaplankyti šios vietos. Taigi, pasiteiravus hostelio administratoriaus apie geriausią būdą ten nukakti, tai ir padariau.
Atvykus į Cosme Velho, kalno papėdėje įsikūrusį rajoną, suradau traukinių, keliančių į Corcovado kalną, stotį ir nusipirkau gan brangų bilietą į viršų. Nedidelis dviejų vagonų traukinukas ant maždaug 700 m aukščio kalno mane užvežė gana greitai, pakeliui mačiau gražių panoraminių miesto vaizdų, tačiau kalno viršų gaubė debesys, todėl taip ir nepamačiau pilnos Rio panoramos.
Dar kiek palipau laiptais ir štai ji – Kristaus Atpirkėjo skulptūra. O kartu ir kita ji – milžiniška turistų minia, bandanti fotografuotis atkartojant Jėzaus povyzą. Turistų minios man visada numuša nuotaiką, taip nutiko ir tąkart. Be to, buvo labai karšta ir tvanku dėl debesų, puolė visokios musės ir nesimatė miesto, todėl norėjau iš ten dingti kuo greičiau. Bet sumokėjus beveik 20 dolerių buvo kažkaip gaila, todėl dar pasivaikščiojau aplink ir radau koplytėlę, esančią tiesiai po statula.
Žodžiu, nutiko kažkas panašaus kaip atvykus prie Uluru. Galvoje aidėjo klausimas: „Čia jau viskas? Tik tiek tos didybės?“ Žinoma, gal būtų buvę kitaip, jei matytųsi miesto panorama, bet mano atveju, Corcovado su Kristumi Atpirkėju atrodė vaizdingiau ir įspūdingiau žvelgiant iš Rio žemumų.
Nusileidus nuo kalno prisėdau viename parkelyje, kur mano nuotaiką pakėlė graffitti piešiniai. Niekada negalvojau, kad toks meno būdas gali būti naudojamas populiarinti religijai, bet piešiniuose buvo vaizduojamos vienuolės, kryžiai, animuotas Jėzus Kristus ir tai buvo tikrai gražu.
Garsioji Copacabana, „cukraus krūva“ ir favelos
Apsilankius Corcovado, patraukiau kitos miesto įžymybės, Copacabana paplūdimio, link. Pasivažinėjęs brazilišku metro ir vienoje iš stočių radęs „betmeno namus“ (žr. nuotraukas), atvykau į paplūdimį, kuriame kadaise vyko didžiausias visų laikų gyvos muzikos koncertas. Copacabana paplūdimyje tąkart pasirodė Rolling Stones, sukvietę net 2 milijonus žmonių!
Vieta išties šauni – pliažas erdvus, smėlis švarus, o vanduo maloniai vėsus. Tolumoje matosi rajoną supantys kalnai, arčiau – sportuojantys brazilai. Trumpai tariant – Copacabanoje yra ką pamatyti ir ką veikti, net jei tu ir nesi linkęs visą dieną degintis ar mirkti vandenyje. Tačiau, anot mano ankstesnę dieną sutiktos Gleicy, aplink Rio yra ir dar gražesnių paplūdimių.
Iš tėčio išgirdau apie favelas – lūšnynus, įrengtus dažniausiai kalvose, kur žemė pigesnė. Prieš eidamas ten, visiškai nieko apie jas nepasidomėjau, tik radau žemėlapyje. Tiesa, pasidomėjau grįžęs. Į Google paiešką įvedus „favelas“, gauni kelis pasiūlymus: „favelas crimes“, „favelas police“ ar panašiai. Trumpai tariant, tai vietos, garsėjančios nusikalstamumu, o policija čia niekada nevažiuoja tik po vieną ekipažą.
Bet aš, drąsusis/kvailasis turistas, nupėdinau į Santa Teresa favelą, kuri iš toli priminė Valparaiso matytas kalvas su spalvotais nameliais, o iš arti – Kirtimų rajoną Vilniuje, tik dar nejaukesnį. Lūšnos be durų, su kas antru langu, su kiaurais stogais ir panašiai. Dauguma žmonių nieko normalaus neveikia, o tik pusnuogiai sėdi ant šaligatvių ir nedraugiškais žvilgsniais spokso į visus praeinančius. Aš sulaukiau itin daug dėmesio – buvau vienintelis turistas gatvėje (vėliau supratau, kodėl) ir dar su kuprine, prigrūsta telefonų, kamerų ir dokumentų.
Supratęs, kad man ten ne vieta, nors tebuvau įėjęs gal tik 100 metrų, apsigręžiau ir toliau favelas stebėjau per atstumą – taip ir saugiau, ir gražiau.
Rio taip pat aplankiau kalną, žinomą cukraus krūvos vardu (angliškai sugar loaf mountain). Nors pavadinimas kalnui duotas dėl to, kad jame buvo cukraus saugykla, bet ir iš formos jis panašus į iš cukraus supiltą piramidę. Ant kalno galima užsikelti su cable car, bet tai kainuoja taip pat brangiai kaip ir Corcovado, be to, daugumą laiko ant kalno buvo debesys, todėl į viršų nekilau.
Paskutinį vakarą pasivaikščiojau po centrinę miesto dalį. Apžiūrėjau itin keistą Rio de Žaneiro katedrą, primenančią actekų piramidę, Parque das Ruinas su kažkokiais griūvėsiais, dar keletą favelų iš toli ir kitus vaizdingesnius objektus, nepažadinusius mano susižavėjimo.
Jausmų ir emocijų, o ne pažintinė, kelionė
Visada svajojau aplankyti Rio, bet miestas mane kiek nuvylė. Gal dėl to, kad nešokau salsos, gal kad nemačiau karnavalo, o gal tiesiog praleidau per mažai laiko ir nepamačiau kokių miesto paslapčių? Kas čia žino…
Kaip bebūtų, Rio man tapo pažinčių ir patyrimų, nesusijusių su turistiniais objektais, miestu, todėl visiškai nesigraužiau, kad čia atvykau. Priešingai – dalelė manęs liko su nuostabiais žmonėmis, kuriuos sutikau, ir belieka tikėtis, kad mūsų keliai dar kada susikirs.
Simas