Pirmą kelionės po Indoneziją savaitę praleidome Javos saloje. Lankėmės sostinėje Džakartoje bei grožėjomės įspūdingomis šventyklomis prie studentų miesto Džogjakartos. Kiek persisotinę kasdieniais įspūdžiais, kurie mus lydi jau nuo birželio pabaigos, nusprendėme pagaliau pailsėti. Gal skamba kiek juokingai, bet patikėkit – nuo keliavimo reikia poilsio. Juolab kai „dirbi“ viršvalandžius ir be išeiginių!
Balto smėlio beieškant
Kalbant apie oro linijas – tu visada gauni tiek, kiek sumoki. Iš Javos į Lomboko salą skridome su Lion air oro linijomis, kurių skrydžiai Europoje yra draudžiami, o laiku išskrenda tik 60% jų valdomų skrydžių. Bet dabar ne apie tai.
Kaip jau prasitariau, poilsiui išsirinkome Lomboko salą ir apsistojome Senggigi miestelyje, kur tikėjomės surasti tobulus balto smėlio paplūdimius. Žinot, kaip iš „Bounty“ reklamos. Deja, neradome ne tik balto, bet ir smėlio. Juokauju, kai kur smėlio buvo, bet pakrantė ten nusėta šiukšlėmis. O kur šiukšlių nėra – po kojomis ne smėlis, o nugludintos koralų duženos. Paulius sakė skaitęs, jog kadaise vietiniai žuvaudavo tiesiog sprogdindami vandenį ir taip buvo sunaikinta itin daug koralų.
Kur yra paklausa – ten visada atsiras pasiūla. Kitais žodžiais tariant, kur yra turistų, ten bus ir visko siūlytojų. Ne išimtis ir paplūdimiai. Čia gali nusipirkti vaisių, papuošalų, skarų, plaukmenų, plaukiojimo akinių ir t.t. Perkant, žinoma, nepamirškite derėtis, nebent jūs savo namuose turite aukso kalnus, kaip, ko gero, galvoja vietiniai.
Kurį laiką Lomboke stengėmės išlyginti savo „statybininko“ įdegį, kurį įgavome Afrikoje, vaikščiojom pajūriais ir šiaip tysinėjome bandydami susigaudyti, kaip čia taip nutiko, jog prieš porą mėnesių rašėm bakalaurinius ir panašiai, o dabar esam čia, kitapus planetos! Ir kas svarbiausia – bent kol kas į namų pusę nesiruošiame grįžti!
Povandeninis pasaulis
Tysinėti ilgai neteko, nes nusprendėme patobulinti savo netvirtus nardymo įgūdžius. Dvi dienas su „Scuba Frogy“ komanda, kuriai vadovauja du malonūs lenkai (!), plaukiojome po aplinkines salas daugiau išsilaipindami vandenyje, nei sausumoje. Tai buvo pažengusių atviro vandens narų kursai. Jų metu panirome į 32 m gylį, pirmą kartą tyrinėjome nuskendusį laivą, pirmą kartą plaukėme nešami vandenyno srovės ir pirmą kartą nardėme naktį! Pamenu, jog po nardymo gyriau Zanzibarą, bet čia!!! Gal todėl, kad praėjo nemažai laiko, o šitie įspūdžiai šviežesni, gal dėl to, jog su kiekvienu nėrimu vandenyje jaučiamės patogiau, tačiau čia nardymas atrodė nepalyginamai labiau vaizdingesnis ir smagesnis! Net teko galimybė po vandeniu pasėdėti ant dviračio, kuris čia išriedėjo iš prieš 7 metus nuskendusio laivo.
Nardant aplink Gili salas (Gili Trawangan, Gili Meno ir Gili Air) pastebėjome, jog jos ir yra tokios, kokių mes ieškome. Tokios kaip iš „Bounty“ reklamos – su baltu smėliu, palmėmis, palinkusiomis virš smėlio, ir „pintais“ nameliais pakrantėje. Nusprendėme kelias kitas poilsio dienas praleisti būtent jose.
Rojus Gili salose?
Meluočiau, jei teigčiau, kad Gili Meno pasirinkome laisva valia. Kadangi į Indoneziją atvykome sezono įkarštyje, o į Gili sugalvojome išvykti vos prieš dieną, už mus salą parinko www.booking.com ir kitos nakvynės paieškos sistemos – tik šioje saloje buvo laisvų apgyvendinimo vietų. Tiksliau, laisva vieta dviems žmonėms. Nors mes ir trys, nusprendėm surizikuoti.
Patogiausiai iš Lomboko į Gili salas plaukti iš Bangsal uosto, kadangi jis yra arčiausiai salų. Viešojo transporto valtys nėra tokios, su kuriomis norėtum leistis į kruizą. Plaukėme gal 25 minutes, per kurias bent kelis kartus užgniaužėme kvapą dėl netikėto valties pasvirimo ar pakilimo. O aš negalvoju, kad esu labai bailus (gal neteisingai save vertinu?).
Gili Meno yra tokia nedidelė, jog apeiti ją aplink gali per valandą. Tik atplaukę sugalvojome tai padaryti, pakeliui klausinėdami, gal mums atsirastų vietos kitoms naktims. Deja, daugumoje vietų atsakymas buvo „užimta“. Tačiau dar labiau mūsų padėtis susikomplikavo, kai atėjome į mūsų užsakytą nakvynės vietą. Nekalbėsiu apie tai, kaip, neva, užsakymai susidubliavo ir mūsų kambario nebebuvo, bet mus bandė „gelbėti“ šeimininko draugas. Tik pasakysiu tai, jog už trečią žmogų jie paprašė dvigubos sumos, pridurdami, kad mes neturime kito pasirinkimo. Parodydami, jog klientas, o ne paslaugos teikėjas, yra padėties šeimininkas (turbūt jų supratimas apie tai skiriasi), iš viso atsisakėme jų paslaugų.
Bet juk nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (dabar galvoje skamba ta melodija…). Jau pradėję svarstyti galimybę miegoti tiesiog pajūryje, vis dar visur klausinėjome, ar nėra laisvų vietų. Ir prašau – trys vietos Gili Meno Eco hostelyje. Ir ne šiaip sau hostelyje, o pastatyme iš bambukų, kur vietoj lovų kabo hamakai, kieme savanoriai prižiūri nedidelį ūkį, o ant kopų kažkas groja gitara. Iš pradžių į šią hipišką vietą žiūrėjom kiek skeptiškai, bet iš tikrųjų čia visai jauku ir smagu, tik nėra kur saugiai pasidėti daiktų, kai nori išeiti pasivaikščioti. Bet negi hipiai galėtų tave apvogti? Bloga karma.
Lietuviai, Nepriklausomybės diena ir grybukai
Smagus dalykas nutiko Gili Meno! Vaikštom su visa manta pajūriu, po kojomis girgždindami paplūdimio smėlį, kai staiga kažkas pradeda kalbėti lietuviškai! Ir ne šiaip kas nors, o Kornelijos pažįstama mergina, kuri su vyru čia leidžia medaus mėnesį! Pamenat, kai Afrikoj sutikom lietuvių kilmės Ethan’ą ir retoriškai klausiau, kada sutiksim kitą lietuvį? Tai nutiko tikrai greičiau, nei tikėjausi! Persimetėm keliais žodžiais ir atsisveikinome, vieni kitiems palinkėję geros kelionės.
Mums būnant saloje, į Indonezijos kiemą atėjo didelė šventė – Indonezijos Nepriklausomybės diena. Ta proga daug žmonių buvo pakiliai nusiteikę, kai kurie grojo gitaromis ir dainavo pliažuose, siūlydami turistams „apsinešti“ grybukais. Čia rimtai.
Mes irgi prisidėjome prie šventės paminėjimo (ne grybukais). Kai Indonezija tądien minėjo savo naujos pradžios sukaktį, vietiniai sugalvojo suteikti naują pradžią jauniems vėžliukams. Iš akvariumų, kuriuose buvo užauginti, 100 vėžliukų buvo paleisti į atvirą jūrą, o vieną iš savo rankų paleido Kornelija.
Ankstyvą kitos dienos rytą palikome salą ir, parplaukę į Lomboką, nuvykom į jo gilumą, kur mūsų laukė rimčiausias išbandymas šios kelionės metu. Išbandymas, kurio metu patikrinom ne tik savo jėgą, ištvermę, bet ir valią bei komandiškumą.
Atgal į gamtą!
Rindžianis (Rinjani) yra antras pagal aukštį ugnikalnis Indonezijoje, kuris, beje, vis dar aktyvus. Būnant ant kraterio krašto net gali matyti, kaip ugnikalnis rūksta. Bet dabar dar ne apie kraterį. Iki jo, atvykus į Senaru kaimą, buvo dar dvi dienos ir maždaug 3 km, kalbant tik apie aukštį.
Senaru kaimas garsus ne tik dėl to, jog iš jo lipama į Rindžianį, bet ir dėl dviejų krioklių, kurie krenta žemyn nuo vulkano. Tai Tiu Kelep ir Sendang Gile. Nė neabejodami nutarėme iki jų nukeliauti.
Arčiausiai miestelio yra Tiu Kelep, bet jį nustelbia toliau esantis Sendang Gile. Pastarasis mus pribloškė! Įsivaizduokite tokį krioklį, kurio apačioje yra didžiulis baseinas, kuriame gali maudytis, o viskas apsupta džiunglių. Medžiuose aplink karstosi beždžionės, o nuo šakų iki vandens tiesiasi lijanos. Žodžiu, įsivaizduokite tokį krioklį, kokie būna filmuose. Sendang Gile yra būtent toks. Ne veltui prie jo praleidome gal tris valandas! Ir išsimaudėm, žinoma.
Iššūkis prasideda
Į Rindžianį privaloma lipti su gidu, nevalia to daryti vienam, todėl grįžę iš krioklių nuėjome pas vienus iš čia esančių turų organizatorių. Ten išklausėme instruktažą apie tai, kiek mums reikės lipti, kur bus pertraukėlės ir kur nakvynės vietos, kokius daiktus pasiimti ir t.t. Nuotykis prasideda!
Ankstyvą rytą susitinkame su savo komanda. Tai mes trys, porelė iš Maroko, vaikinukas iš Maltos, mergina iš Vokietijos ir pora olandų. Visai šiai kompanijai vadovauja indonezijietis gidas Opan’as, o jam padeda penki nešikai, kurie tempia mūsų palapines, maistą ir panašius daiktus. Nepaisant jų pagalbos, mūsų kuprinė sveria apie 12 kg. Tiesa, joje visų trijų daiktai, o ją pakaitomis nešame aš ir Paulius.
Pradžios taškas yra maždaug 1 100 m aukštyje. Čia būriuojasi nemažai žmonių, pasiryžusių įveikti šį iššūkį.
Dulkės, karštis, prakaitas ir, atrodo, nepasiekiama viršūnė – tai mūsų žygio palydovai. Žinoma, mes juk ne tokie ir prasti, einam net nepavargdami! Pirmas tris valandas… O tada – kuo toliau, tuo stačiau. Pirmą dieną pasiekėme ugnikalnio keterą, kuri yra 2 610 m aukštyje. Paskutiniai metrai buvo, atrodo, virš mūsų jėgų. Ko gero, kiekvienas ne kartą pakeliui savęs paklausėme: „Ką aš čia veikiu?“. Tačiau tai, ką radome užlipę ant kraterio krašto, mums atsakė į visus pesimistiškus klausimus ir suteikė ryžto kitą dieną nusigauti iki pačios viršūnės!
Kalnai, saulėlydis, ežeras krateryje ir debesys, esantys žemiau tavęs. Toks vaizdas buvo mūsų apdovanojimas. Bet Indonezija nebūtų Indonezija, jei viskas nebūtų nusėta šiukšlėmis… Net 2 600 m aukštyje, net nacionaliniame parke. Vietiniai sunkiai supranta, jog viską mesdami po savimi greitai turės ne turistus pritraukiančią šalį, o didžiulį sąvartyną.
Miegoti tądien nuėjau purvinas, apsirengęs visus turimus rūbus (viršuje gerokai vėsiau), žinodamas, kad miegui liko tik 4 valandos, bet laimingas.
Lietuviai „paima“ vulkano viršūnę
Kitą dieną planavome saulėtekį sutikti ant vulkano viršūnės, bet lipant itin lėtu tempu, vis sustojant sukaupti jėgų tolimesniam šimtui metrų, saulę pasitikome gal 600 m žemiau, nei planuota. Kaip bebūtų, mūsų tikslas buvo pasiekti viršūnę, todėl nusprendėme tai padaryti bet kokia kaina. Iš visos komandos, į viršūnę toliau ėjome tik mes ir olandai.
Po penkių valandų varginančio žygio, atidavus, atrodo, paskutinius energijos lašus, iškėlėme Trispalvę 3 726 m aukščio ugnikalnio viršūnėje, aukštai virš debesų. Būnant ten mano mintyse skambėjo du žodžiai: „pagaliau“ ir „vertėjo“.
Kelionė žemyn, žinoma, buvo lengvesnė ir trumpesnė. Kitą naktį praleidome krateryje, prie ten tyvuliuojančio ežero, atsiprausę karštose versmėse (tikrai karštose – maždaug 42-47 laipsnių). Kitą rytą, gerai pailsėję, grožėdamiesi kylančios saulės apšviestais vaizdais, nesunkiai iškopėme iš kraterio ir grįžome į Senaru kaimą. Keli paskutiniai kilometrai vedė per drėgnąjį mišką, kurį galima vadinti tiesiog džiunglėmis. Jos tapo vienu geriausių prisiminimų iš visos kelionės po Indoneziją.
Baigę Rindžianio Odisėją, tris dienas ilsėjomės Lomboko pietuose, Sekotong kaimelyje prie Balio jūros.
Išsvajotasis Balis
Ar šį straipsnį skaito bent vienas, kuris nėra nieko girdėjęs apie Balį? Apie jo paplūdimius, banglentininkus ir ryžių terasas? Net knygoje „Valgyk, melskis ir mylėk“ dalis veiksmo vyksta būtent šitoje saloje. Čia filmuotas ir to paties pavadinimo filmas. Balis – labiausiai turistų lankoma vieta Indonezijoje.
Skrydis iš Lomboko į Balį truko varganas 25 minutes. Aš iš Fabijoniškių į darbą ilgiau važiuodavau! Tik nusileidę, sunkiai pasigavome neplėšikaujantį taksi ir nuriedėjome į šiaurinėje salos dalyje įsikūrusį Tulambeno kaimelį. Čia mus atvijo ne kas kitas, o mano jau apdainuotas nardymas.
Tulambenas – Balio nardymo sostinė. Čia visai šalia pakrantės dugne guli prieš 70 metų nuskendęs JAV karinių jūrų pajėgų laivas USAT Liberty. Per daugelį metų laivo nuolaužos apaugo koralais, o juos pamėgo įvairių rūšių žuvys, tarp kurių ir tokios, kurias matėme pirmą kartą. Pavyzdžiui, barakuda ar gūzagalvė papūgžuvė (juokingas ir, ko gero, neegzistuojantis pavadinimas. Tiesioginis angliško pavadinimo „bumphead parrotfish“ vertimas).
Likusias dienas Balyje praleidome ne pajūryje, o centrinėje salos dalyje, Ubudo miestelyje. Jei Tulambeną galima vadinti Balio nardymo sostine, tai Ubudą neabejotiniai reiktų tituluoti kultūros sostine. Čia aplankėme kelias induistų šventyklas, Puri Saren bei imperatoriaus rūmus, beždžionių mišką, turgų ir Tegallalang ryžių terasas.
Pernelyg dideli lūkesčiai
Gal mes jau per daug išpuikę, gal pavargę, gal pasirinkome netinkamas vietas, o gal tiesiog nemokame žavėtis viskuo, ką matome, bet… Balis mums nepadarė didelio įspūdžio ir likome nesupratę, kodėl jis toks populiarus. Kitos mūsų aplankytos Indonezijos salos ne ką prastesnės, o gal net geresnės.
Balis, kaip ir visa Indonezija, mums buvo per daug purvinas ir perpildytas žmonių (Indonezija – ketvirta valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių), kurie „melžia“ turistus. Būtent dėl to gal geriau rinktis mažesnes ir ne tokias populiarias salas.
Negaliu sakyti, jog Indonezijoje nebuvo gražių akimirkų, kad jaučiausi nelaimingas ar kad man čia nepatiko. Greičiausiai pirmą kartą šioje kelionėje susidūriau su tokiu dalyku, kaip per dideli lūkesčiai. Nepaisant to, Borobuduro ir Prambanano šventyklos, nardymas nuostabiuose rifuose aplink Gili salas ir lipimas į aktyvų Rindžianio ugnikalnį yra tai, ką, ko gero, prisiminsiu visą likusį gyvenimą.
Simonas