Kiek pavargę nuo Pietryčių Azijos triukšmo, chaoso ir purvo, nekantriai laukėme, kol atvyksime į Naująją Zelandiją. Įsivaizdavome, jog ten mus aplankys panaši ramuma ir džiaugsmas, koks užplūdo po Indonezijos atskridus į Australiją. Ir nors pakeliui iš Vietnamo į Kraistčerčą (Christchurch. Kartais atrodo, kad lietuviai specialiai sugalvoja sudėtingesnius pavadinimus…) pasimetė Pauliaus kuprinė, Naujojoje Zelandijoje mumyse vis tiek užgimė jausmai, kurių tikėjomės. Tiesa, kartu su gera savijauta atsirado ir drebulys, nes čia nors ir vasara, buvo tikrai vėsu (na, dar prisidėjo tai, jog buvo apie 2 valanda nakties) ir smarkiai lijo.
Lietinga pradžia ir šakotis
Kitą rytą vis dar lynojo, Paulius išvažiavo į paštą paimti lauknešėlio iš Lietuvos, o mes su Kornelija išėjome į kemperių nuomos ofisą, kur vėliau susitikome ir Paulių.
Deja, į Naująją Zelandiją atvykome pačiame vasaros atostogų įkarštyje, kai itin daug vietinių ir atvykėlių keliauja po šalį. O kadangi nuomotis kemperį sugalvojome likus tik kiek daugiau nei mėnesiui iki atvykstant, bebuvo likę tik seni ir labai nudėvėti variantai. Kai sakau seni, tai reiškia, jog labai seni – +\-30 metų senumo. Tiesa, iš pradžių mūsų kemperis mums pasirodė mielas ir „su istorija“, bet tai buvo tik laikinas džiaugsmas. Kuo toliau važiavome nuo nuomos punkto, tuo labiau keikėme savo Toyotą, kurią vadinome tiesiog „senoliu“. Kartu su savo kemperio keikimu didėjo ir pavydas tiems, kurie važinėjo naujais ir dideliais kemperiais, priminusiais mums mūsų namuką Australijoje. Ką darysi, už klaidas reikia susimokėti.
Tačiau visi keiksmai iš mūsų lūpų dingo pravėrus „kraičio skrynią“, pasiųstą mums iš Lietuvos. Be planuotų miegmaišių ir kalėdaičių, siuntinyje dar radome toną šokolado (na, gerai, kiek mažiau…), vytintos mėsos, sūrio, kelias kalėdines dovanėles, kurias pažadėjom išpakuoti tik per Kalėdas, ir net šakotį! Žinoma, apkeliavęs pusę pasaulio, jis nebebuvo geriausioje savo formoje, bet juk jį reikia valgyti, o ne apžiūrinėti, tiesa?
Dar džiaugsmo mums suteikė nauji pirkiniai – kam nauji batai, pakeitę jau sudėvėtus senus, kam naujas rūbų komplektas vietoje to, kuris liko dingusioje kuprinėje, kam basutės ar didesnė kuprinė… Taip pat įsigijome ir palapinę, kuri nuo Naujosios Zelandijos lydės mus iki pat kelionės pabaigos. Ir keliaus ji su manimi, padarydama mano kuprinę sunkesnę dar trimis kilogramais.
Dieną vainikavo antro lovos aukšto statyba, kuri buvo itin nuotaikinga. Bet tai buvo juokas pro ašaras, nes pirmame aukšte miegoję Paulius ir Kornelija bijojo, kad ant jų neužkrisčiau ir nesulaužyčiau jiems šonkaulių ar nosių, o aš turėjau demonstruoti savo prastus akrobatinius sugebėjimus kiekvieną kartą ropščiantis į viršų. Laimei, tą naktį niekas niekam nelūžo ir galėjome tęsti vos prasidėjusią pažintį su itin tolima šalimi, kurią įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio.
Savaitė laukiant kuprinės
Pasiklydusi Pauliaus kuprinė gerokai sujaukė mūsų planus. Nenorėjome labai nutolti nuo Kraistčerčo, į kurį turėjo atvykti kuprinė, todėl kiek daugiau nei savaitę, kasdien vis tikėdamiesi sulaukti skambučio, sukinėjomės aplink Tekapo, Pukaki ir Poaka ežerus.
Laimei, Naujoji Zelandija tokia graži, jog nepabosta net ir visą savaitę būnant toje pačioje vietoje. Anksčiau tik nuotraukose matyti dangaus žydrumo ežerai, kurių lediniame vandenyje keliskart prisivertėme išsimaudyti, ir snieguotos Pietų Alpių viršūnės prikaustė mūsų dėmesį. Atrodė, net pamiršdavome apie kuprinės dingimą. Prieš atvykdami į šalį svarstėme, ar kalnuose dar rasime sniego, nes čia jau įsibėgėja vasara, ir nors radome, juo džiaugėmės neilgai. Sniego viršukalnėse pastebimai mažėjo.
Prie Tekapo ežero yra sena akmeninė anglikonų bažnytėlė, kuri snieguotų kalnų ir ežero fone priminė pasakas. Ką jau kalbėti apie dešimtis triušių, šokuojančių aplink ją. Jau pirmosiomis dienomis, nepaisant to, jog kartais reikėdavo pirštinių ir kepurių, galvojome, kad Naujoji Zelandija bus iki šiol geriausias kelionės etapas.
Žinoma, apie ežerus su kemperiu tuščiai ratų nesukome, o stengėmės kuo įmanoma daugiau nuveikti: maudytis, vaikščioti, erzinti antis, ieškoti „lobių“ ir panašiai. Vieną dieną susiruošėm užlipti ant Jono kalno, esančio prie Tekapo ežero. Kelias vedė per tykų ir gražiai išsikerojusį mišką, tačiau viršuje mūsų laukė tikra audra – didžiuliai vėjo gūsiai, atrodo, galėtų tave numesti nuo kalno. Na, jei ne tave, tai bent kepures, kurias jau ir taip laikėme abiejomis rankomis, ar kamerą, kuria stengėmės užfiksuoti retai sutinkamą vėją. Kaip bebūtų, apsilankymas čia buvo itin smagus, atsivėrė nuostabus apylinkių vaizdas ir net ta kova su vėju mums labiau kėlė juoką nei baimę.
Na, o vieną dieną, vis dar laukiant kuprinės, nutolome kiek labiau – nuvykome prie vieno iš Pietinės Naujosios Zelandijos salos simbolių – Kuko kalno.
Apylinkių pažiba
Kelias link aukščiausio Naujosios Zelandijos kalno veda palei nuostabiai žydrą Pukaki ežerą ir šalia stūksančią snieguotų kalnų juostą. Pats Kuko kalnas yra beveik 4 kilometrų aukščio, todėl ledynai nuo jo niekada nenutirpsta. Mūsų tikslas ir buvo vieno iš ledynų aplankymas.
Atvykę netoli kalno pasiparkavome „senolį“ ir išėjome į trijų valandų žygį iki ledyno tirpsmo suformuoto ežero, kuriame plaukioja nedideli ledkalniukai, atskilę nuo ežero gale matomo ledyno. Jau pats takas buvo smagus – trys kabantys tiltai per sraunias kalnų upes, kalnų augalija, o vieną kartą tolumoje net pamatėme sniego griūtį! Tiesa, pamatėme tik sniego debesies likučius, kadangi garsas, į kurį sureagavome, mus pasiekė per vėlai – griūtis buvo nestipri ir staigi. Kaip bebūtų, takas yra tik takas, o žygio esmė – ledynas.
Kuko kalno papėdės link tįstantis ledynas ir ežeras jo gale buvo vienas gražiausių vaizdų Naujojoje Zelandijoje. Tiesa, ledynas buvo kiek nešvarus dėl užnešto žvyro ir dulkių, tačiau tai nesutrukdė grožėtis akimirka. Dar geresnis jausmas užplūsta tada, kai žinai, jog šį vaizdą turėjai „užsidirbti“ eidamas. Kai žinai, jog to grožio nepamatys kiekvienas pravažiuojantis patogumų ieškantis turistas. Tą patį galvojome užkopę į Rinjanio ugnikalnio viršūnę Indonezijoje, tą patį galvojome ir prie Kuko kalno. Žinojimas, kad „aš tai padariau“ – ypatingai geras jausmas, todėl visada bandysime išnaudoti panašias galimybes.
Na, ir vyšnaitė ant torto – lietuviškų saldainių dėžutė, kurią čia atsinešėm pasilepinimui ir energijos atgavimui. Didelis ačiū giminėms!
Vieną vakarą, praleidus gal 8 ar 9 dienas laukiant Pauliaus kuprinės, sulaukėme skambučio iš AirAsia darbuotojo, kuris pasakė, jog kuprinė yra Kvala Lumpūre ir mus pasieks tik dar po savaitės ar net dviejų. Tada nusprendėme grįžti prie savo plano ir nutolti nuo Kraistčerčo, juolab jog artėjo Kalėdos, kurioms švęsti buvome rezervavę namelį prie Wanaka ežero. Be to, pavyko susitarti, jog kuprinė atkeliautų ne į Kraistčerčą, o į Kvystauną, kurį lankysime tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.
Kalėdų karštinė
Meluoju. Jokios Kalėdų karštinės Naujojoje Zelandijoje nėra. Per visą Kalėdų laikotarpį matėme gal dvi eglutes ir vieną dieną prekybos centro darbuotojai buvo užsidėję Kalėdų senelio kepurėles ar elnių ragus. Na, žinoma, kokios Kalėdos, kai lauke +25, mokiniams vasaros atostogos, nežinai, kas yra karštas vynas, ir vaikštai su flip-flopsais? Bet mūsų, lietuvių, širdyse Kalėdos gyvos ir vasarą, toli nuo namų.
Per siaurus tarpeklius tarp kalnų, kirsdami sraunius upelius, Wanaką pasiekėme Kūčių dieną. Iš „elnių“ ir Kalėdų senelių nusipirkę vežimą maisto pasninkiškai (taip, čia yra sarkazmas) Kūčių vakarienei ir lietuviškiems Kalėdų pietums, įsikūrėme savo paežerės namelyje ir pradėjome ruoštis šventėms. Nemeluosiu, nepaisant net to, jog Kornelija iš arbatos pakelių sulipdė menišką eglutę, šventinės dvasios beveik nejautėme.
Vakarienei, kaip priklauso, turėjome 12 patiekalų ir kalėdaičių, vietoj aguonų pieno radome migdolinį atitikmenį. Greitai pavalgę vakarienę ir atplėšę iš Lietuvos gautas dovanas, išėjome pasivaikščioti paežeriu.
Kalėdų rytas labiau priminė Velykų rytą – švietė saulė, gaivino maloni vėsa. Tik bažnyčioje vargonininkė, užsidėjusi juokingą kalėdinę kepurę, grąžino mus į gruodžio 25-ąją. Po mišių pasigaminome itin sočius pietus, o vėliau šventėme žiūrėdami mums dar nematytas lietuviško „X Faktoriaus“ laidas. Atitaikius laiko skirtumą susiskambinome ir susisveikinome su Lietuva.
Taip, šventės tikrai buvo kitokios, nei įprastai, bet geriau jos būtų tokios, kaip pernai, užpernai ir visus metus iki tol. Įsitikinome, jog mums Kalėdos turi būti tradicinės, su šeima, pažįstamoje ir jaukioje vietoje.
Antrą Kalėdų dieną pasidovanojome sau bilietus į filmą „In the heart of the sea“, kurį žiūrėjome labai įdomiame ir jaukiame kino teatre „Paradiso“. Iš tikrųjų į kiną ir ėjome ne dėl paties filmo, bet dėl teatro. Vietoj įprastų kėdžių čia gali sėdėti retro mašinoje, fotelyje, seno lėktuvo verslo klasės sėdynėje ar net dantisto kėdėje! Be to, kino teatre esanti kavinukė kepa šviežius sausainius, kurie puikiai dera prie karštos kavos.
Traukdami link Kvynstauno, stovyklavome prie Koinga kalno, todėl pasidovanojome sau dar vieną dovaną – progą organizmui sudeginti kalėdines kalorijas lipant į kalno viršūnę.
Pramogų sostinė
Ar žinojote, jog šokinėjimas su guma gimė Naujojoje Zelandijoje? Kiviai (Naujosios Zelandijos gyventojai) yra pamišę dėl ekstremalių pramogų, o pagrindinė vieta numalšinti savo adrenalino troškimą yra Kvynstaunas. Tiesa, miestas gali pasiūlyti daugiau nei tik adrenaliną – Kvynstaunas yra gražus ir jaukus miestelis prie ežero, pritraukiantis itin daug turistų ir gatvės artistų, turintis nuostabų parką su „importiniais“ augalais iš viso pasaulio ir įmantriai iškarpytomis gyvatvorėmis.
Nė vienas iš mūsų nėra didelis šokinėjimo su guma ar parašiutu fanas, mūsų adrenalino poreikis gali būti patenkinamas ir paprastesniu būdu. Pavyzdžiui, plaukiojimu greitaeige valtimi. Skamba juokingai? Neturėtų, jei valtis turi 820 arklio galių ir gali pasiekti 90 km/val greitį (čia daug, jei ką), o vairuotojas skriejančią valtį vos pratalpina tarp uolų ar lėkdamas dideliu greičiu pradeda daryti 360° apsisukimus, po kurių valtyje nebelieka sausų žmonių.
Pasisotinę adrenalinu, patraukėme į piečiausią salos dalį, kur įsikūręs Fjordland nacionalinis parkas. Tiek toli nuo Lietuvos dar nebuvome nusidanginę.
Gamtos džiaugsmai
Nacionalinio parko pažiba – Milford Sound („sound“ šiuo atveju ne garsas, o kažkas panašaus į fjordą, todėl tebūnie tai tiesiog fjordas), kur labai populiaru plaukioti laivais.
Jau pats kelias į Milfordo fjordą buvo kerintis. Tiek skardžiais, kriokliais ir serpantinais, tiek tuo, jog mes buvome vieninteliai žmonės, kiek tik akys užmatė. Mums patinka pabūti vieniems ir mėgautis vietomis, nejaučiant turistinio šurmulio.
Kaip bebūtų, gražios vietos visada traukia turistus, o Milfordo fjordas ne šiaip graži, o pasakiško grožio vieta, todėl atvažiavę į prieplauką, iš kur kursuoja keltai, vis dėlto patekome į šurmulį. Tiesa, padarėme teisingą pasirinkimą, užsisakę kruizą anksti ryte, nes kuo vėliau, tuo laivų ir valčių įlankoje daugėja. Apie valandą trukęs pasiplaukiojimas mums padovanojo ne tik kalnų ir vandenyno vaizdus, bet ir krioklio purslus, o taip pat – pirmą kartą pamatėme ruonius laisvėje.
Be Milfordo fjordo Fjordlando nacionaliniame parke apžiūrėjome įdomią uolų struktūrą pavadintą The Chasm, stebėjome dangaus atspindį Veidrodiniuose ežeruose (Mirror lakes) ir pašokinėjome per akmenis vienoje iš kalnų upių. Gamta šiame nacionaliniame parke mums suteikė daug džiaugsmo, bet kaip ir dažnai, gamtos džiaugsmus pagadino žmonių veikla. Tiksliau, žmonių sukurta mūsų sena Toyota.
Žmogiški vargai
Tolstant nuo vandenyno, vis kilome į kalnus. Serpantinai darėsi vis statesni ir statesni, ir mūsų „senoliui“ tai nepatiko. Vis kylant girdėjome, kaip sunkiai dirba variklis, ir juokavome, jog jei mums lemta sugesti, tai tegul tai būna čia, nes aplink tokie gražūs vaizdai, kurių kasdien nepamatysi. Ką čia kasdien, visoje Naujojoje Zelandijoje matėme vos kelias panašaus grožio vietas.
Taigi, jau užkilus į patį kalno viršų, sustojome prie tunelio – degė raudonas šviesoforo signalas. Stovėdami pradėjome užuosti nemalonų kvapą ir pamatėme, kaip iš po mūsų kemperio pradėjo kilti garai. Išlipome apžiūrėti, kas čia vyksta ir supratome – užvirė aušinimo skystis (na, bent jau tai, kas buvo antifrizo bakelyje) ir „pramušo“ tarpinę. Prie mūsų bematant prisistatė taip pat prie raudono šviesoforo sustoję kelių darbuotojai ir pasakė, jog mes tokie negalime įvažiuoti į tunelį. Žinoma, mes tokie net ir paprastu keliu nenorime važiuoti.
Su kelių darbuotojų pagalba radome variklį (kur jis tūnojo šitoje senoje mašinoje, mums buvo šiokia tokia mįslė), atidarėme jį ir laukėme, kol atauš. Trumpai mus instruktavę, ką daryti toliau ir kada jau galime važiuoti į tunelį, kelių darbuotojai mus paliko. Grožėdamiesi nepaprastu vaizdu laukėme, kol nustos virti aušinimo skystis ir kol galėsime išbėgusią jo dalį kompensuoti vandeniu.
Praėjus maždaug pusvalandžiui, nusprendėme važiuoti. Mums vos sulipus į kemperį, privažiavo jau kita kelių darbuotojų mašina, patikrinti, kaip mums sekasi. Pasakėme, jog jau ketiname važiuoti, todėl savo pasirengimą buvome priversti įrodyti – nuvažiuoti pusę kalno atgal į apačią ir vėl užkilti „neužvirus“. Šis testas mums nelabai patiko, tačiau drebančiomis rankomis ir išpilti šalto prakaito pasiekėme tunelį neužkaitę. Gavome leidimą važiuoti. Ir ne šiaip gavome leidimą – kelių darbuotojai uždarė visą tunelį, kad mes galėtume ramiai ir netrukdydami kitiems pravažiuoti. Paulius juokavo, jog trūko tik raudono kilimo – juk ne dėl kiekvieno uždarytų pusantro kilometro ilgio tunelį, kuris yra vienintelis kelias lankomiausio Naujosios Zelandijos fjordo link!
Viso pasaulio kuprinės – vienykitės!
16 dienų – tiek laiko prireikė, kol Pauliaus kuprinė pasiekė šeimininką. Mūsų didžiam džiaugsmui – ant kuprinės vis dar buvo plėvelė, mūsų užvyniota dar Danango oro uoste, Vietname. Tai reiškė vieną – jog mūsų daiktų niekas neapžiūrinėjo ir iš kuprinės niekas nedingo. Žinodami, kad už kuprinę atsakinga AirAsia dėl galimo daiktų dingimo šiek tiek nerimavome.
Tiesa, kad nebereiktų grįžti į Kraistčerčą, kurpinę peradresavome į Kvynstauno paštą, kur ją ir pasiėmėme. Kadangi atgavome Pauliaus mantą, galėjome traukti toliau, kaip buvome numatę savo pirminiame plane. Prieš pat išlydint senuosius metus, patraukėme į Pietinės salos šiaurę. Privažiavę Fox ir Franz Jozeph ledynus, apsistojome prie Mapourika ežero, kur pasitikome 2016-uosius.
Palydint senus
Naujųjų metų šventimas man niekada nebuvo svarbus, todėl buvau visai patenkintas, jog šį kartą šventėm taip ramiai – žaidėm kortom, užkandžiavom krekeriais su humusu, o šampaną išgėrėm dar iki vidurnakčio. Vis dėlto nusprendėme sulaukti Naujųjų neužmigę. Mes su tokiu požiūriu kempinge buvome išimtis – laikrodžiui rodant 00:00, nesigirdėjo jokių šūksnių ar fejerverkų, net nesimatė jokių žmonių.
Tik man einant išsiplauti dantų, kažkas išlindo iš savo kemperio ir sušuko: „Hey guys, happy New Year! Why everybody’s sleeping?“ Ir prie tų, kurie šaukė, iš kitos stovyklos pusės atėjo dar keli žmonės, sumušė taurėmis ir pasisveikino. Pastarieji, grįždami į savo kemperį, praėjo pro mane, todėl taip pat vieni kitus pasveikinom. Laimingų 2016-ųjų!
Pradedant Naujus
Nors senus metus palydėjome vangiai, naujus sutikome triukšmingai. Taip triukšmingai, kaip girdisi sraigtasparnio pjaustomas oras. Sausio 1-ąją sraigtasparniu užskridome ant Franz Josef (Austrijos – Vengrijos imperatoriaus Prano Juozapo) ledyno, ant kurio, užsidėję kates ir vadovaujami ledo kirtikliu apsiginklavusio gido, praleidome apie dvi valandas.
Per tas dvi valandas pasivaikštome ant ledyno, apžiūrime kriokliukus, klausomės gido paskaitų apie ledyno susiformavimą ir tirpsmą. Prano Juozapo ledynas yra vienas iš dviejų žemiausiai nutįstančių ledynų pasaulyje (kitas taip pat Naujojoje Zelandijoje), jį galima pasiekti jau 800 m aukštyje nuo jūros lygio. Dėl tos priežasties kiek keista, jog vaikštai ant 70 m storio ledo, tačiau šildaisi 20 laipsnių šilumoje ir saulės spinduliuose.
Žinoma, veikiamas tokios šilumos, ledynas tirpsta ir juda itin greitai – per dieną ledas pajuda apie 1 metrą, o jam tai padaryti padeda po juo ir šalia jo tekantis didžiulis kiekis vandens, atsiradęs ištirpus ledui.
Pasivaikščiojimas ant ledyno buvo smagi pramoga, kokios dar niekada nebuvo tekę patirti. Tačiau mums dar įdomesnis dalykas buvo skrydis sraigtasparniu. Sakoma, kaip pradėjai metus, jie tokie ir bus. Žinoma, kasdien sraigtasparniu neskraidysim, bet tikimės, jog metai atneš daug puikių įspūdžių.
Generalinė repeticija
Visas Naujosios Zelandijos grožis yra gamtoje, jos įvairovėje ir išskirtinume. Pavyzdžiui, pakeliui iš Franz Jozeph ledyno link Piktono, mūsų aplankytos Blynų uolos (Pancakes rocks), atrodo kaip tūkstančiai vienas ant kito sukrautų milžiniškų blynų, o mokslininkai dar ir dabar nežino, kaip jos susiformavo. Pavyzdžiui, ruonių apgultos uolėtos pakrantės ar paukščiai be sparnų. Vieni gražiausių pėsčiųjų žygių maršrutų pasaulyje taip pat yra Naujojoje Zelandijoje.
Deja, dėl įvairių priežasčių negalėjome eiti geriausiais maršrutais, bet būtume prasikaltę prieš Naujają Zelandiją, jei nebūtume sukorę bent keliasdešimt kilometrų su visa manta kur nors gamtoje. Be to, artėja mūsų viešnagė Patagonijoje, kur žygiavimas bus pagrindinė pramoga. Dėl šitų priežasčių nusprendėme tris dienas skirti pasivaikščiojimui karalienės Šarlotės taku, o kartu neštis visus daiktus, kuriuos vežamės kelionėje, kad patikrintume, ar pajėgsime įveikti ir Patagoniją.
Nereikėjo ilgai laukti, kad suprastume, jog kažkur padarėme klaidų – Pauliaus ir mano kuprinės svėrė virš 20 kilogramų, o netilpę daiktai kabojo kuprinių išorėje. Ne, kasdien mes tokių kuprinių netampome, tačiau žygyje reikėjo neštis maisto trims dienoms ir vandens bent dienai. Repeticija yra repeticija, Patagonijoje negalėsim palikti jokių daiktų, todėl nusprendėme nereikalingų daiktų kemperyje nepalikti.
Pirmos trys valandos praėjo labai lengvai ir greitai, daug kalbėjome, žaidėme „taip ir ne“, porą kartų sustojom pailsėti. Per tas tris valandas nuėjom 11 kilometrų, t.y. pasiekėme pirmos dienos pusiaukelę. Po pietų mūsų greitis pradėjo mažėti ir nuovargis jaustis daug labiau. Kornelija greitai prisitrynė itin didelę pūslę ant kulno. Mes su Paulium dar bandėme palaikyti tempą ir gerą nuotaiką, bet kuo toliau, tuo ėjome tyliau. Tiesa, kuo toliau, tuo ir vaizdai gražėjo.
Raumenų atrofija ir finišo džiaugsmas
Galiausiai, po maždaug 8 valandų ėjimo ir 22 kilometrų, pasiekėme stovyklavietę. Greitai visiems pasitaisė nuotaika, Kornelija, nors ir raišavo, bet šypsojosi, tačiau buvome nuvargę ir po vakarienės visi gana greitai užmigome. Buvo akivaizdu, jog po tokios ilgos pertraukos be fizinio krūvio, 22 kilometrai kalnuotoje vietovėje su 20 kilogramų sveriančiomis kuprinėmis buvo per didelis stresas mūsų organizmams. Ta proga sugalvojome „Penkių taisyklę“ – minus 5 kilometrai nuo atstumo ir minus 5 kilogramai nuo kuprinių. Mūsų manymu, tuomet viskas būtų buvę daug geriau.
Antrą žygio dieną jau nuo pat pirmo metro eiti buvo sunku. Juolab, kad iš karto reikėjo kilti į kalną, o kojos buvo sunkios ir nelanksčios. Pėdinom lėtu žingsniu ir dažnai stodavom pailsėti. Laikas ėjo greitai, o mes judėjome itin lėtai. Galiausiai, po maždaug 7 valandų ėjimo pasiekėme antros dienos tikslą, kuris buvo už 11 kilometrų.
Trečią ir paskutinę žygio dieną mūsų organizmai, panašu, jau buvo pripratę prie krūvio kojoms ir pečiams. Eiti buvo daug lengviau ir nuotaika buvo kur kas geresnė. Tokį patį atstumą kaip vakar, t.y. 11 kilometrų, nupėdinom trimis valandomis greičiau ir jau apie pietus su plačiomis šypsenomis veiduose stovėjome prie saulėje prikaitusio kemperio. Iš karto patraukėme į Piktoną, kur nusimaudėme ir pavalgėme, o vakarop nuvykome į keltų terminalą.
Sudie, pietūs, labas, šiaure!
Iš Pietinės į Šiaurinę Naujosios Zelandijos salą kėlėmės su milžinišku Interislander kompanijos keltu. Tokį didelį keltą, į kurį net įvažiuotų traukiniai, teko matyti pirmą sykį. Kemperį pasistatę 3 aukšte, nuėjome į 8 aukšte esančią laukimo salę. Deja, plaukėme naktį ir pro langus nieko nesimatė. Sako, jog dieną dažnai gali pamatyti keltą lydinčius delfinus. Na, ką gi, kada nors dėl šitos pramogos teks dar kartą atvažiuoti į Naująją Zelandiją. Nors grįžti čia norėtųsi ne tik dėl delfinų.
Į Naujosios Zelandijos sostinę Velingtoną atplaukėme apie 2 valandą nakties. Po 20 min. pasiekėme kempingą Lower Hutt rajone, kur prieš kelias dienas buvome užsisakę vietą kemperiui. Paryčiais, lyjant lietui ir pučiant smarkiam vėjui, nuėjome miegoti.
Tą naktį kelis kartus prabudau dėl itin stipraus vėjo, buvo kiek nejauku, juolab kad palapinė stovėjo po medžiu. O ryte jau atsibudau beveik beformėje palapinėje, kurią prie žemės prilaikiau tik savo svoriu. Laimei, pavyko prisikviesti Paulių su Kornelija, kurie padėjo išrinkti palapinę, nes to padaryti vienam, vėjui nenunešant kokios dalies, būtų buvę labai labai sunku.
Iš esmės, Naujojoje Zelandijoje nebuvo dienos, kad nejaustume stiproko vėjo, tačiau tokios audros dar nebuvo tekę patirti.
Savanoje gimusi draugystė
Būdami Afrikoje sutikome avių augintoją Anną iš Naujosis Zelandijos, kuri, sužinojusi, jog mūsų maršrute yra ir jos tėvynė, pakvietė mus pasisvečiuoti savo fermoje. Ji gyvena už 3 valandų kelio nuo Velingtono, netoli Whanganui miesto.
Annos namus radome nesunkiai. Tai gražus ir jaukus namas vidury laukų, kuriuose ganosi šimtai avių. Ji mus pasitiko nešvariais rūbais, dar nespėjusi persirengti po avių kirpimo ir iš karto pakvietė išgerti arbatos. Kalba puikiai klojosi ir buvo malonu prisiminti Afrikos laikus bei išgirsti platesnę jos gyvenimo istoriją.
Paplepėjus ir visiškai pasitaisius orui, nuėjome apžiūrėti Annos fermos. Čia daug pastatų, du draugiški aviganiai šunys, sportinis arklys, su kuriuo Anna dalyvauja varžybose, kelios vištos, apie 200 avių ir apie 20 mėsinių karvių. Tačiau anot šeimininkės, jos ferma yra maža. Kadaise šiuose laukuose ganėsi apie 2000 avių! Tiesa, dabar Anna ferma rūpinasi viena, todėl negali sau leisti tokio kiekio gyvūnų.
Kaip smagu būti namuose. Tikruose namuose, nors jie ir ne tavo. Visą kelionę būname lauke, viešbučiuose ar kemperiuose, vietose, kuriose mažai jaukumo, o kažkieno namuose per visą kelionę buvome tik antrą kartą. Ir nors tai buvo jau sausio vidurys, aš pirmą kartą šiais metais miegojau lovoje.
„Sheep shit is okay“
Kitą dieną mūsų laukė darbai, nes dar Tanzanijoje buvome pažadėję padėti Annai fermoje. Nors šiaip ji po fermą važinėja keturračiu, mūsų atvykimo proga iš garažo išvarė Antrojo Pasaulinio karo laikus menantį amerikietišką džipą, kurį Annos tėtis perdarė į mažą sunkvežimuką. Mes su Paulium sulipom į priekabą, o Kornelija sėdo į mažytę kabiną. Buvo labai smagu – senu džipu lekiam per laukus, stovėdami priekaboje, o aplink – būriai avių, kurias vaiko šalia džipo bėgantys aviganiai šunys.
Kai Anna buvo Afrikoje, Naujojoje Zelandijoje buvo užėjusios didžiulės liūtys, kurios nuplovė kelis kalvų šlaitus aplink Annos namus. Kartu su vienu šlaitu nučiuožė ir jos šulinys. Žmonės, kurie tuo metu rūpinosi ūkiu, nutiesė alternatyvų vandentiekį iš kito šulinio, todėl, jai jau susitvarkius pagrindinį šulinį, reikėjo išardyti alternatyvų – suvynioti apie 600 metrų žarną. Tai ir buvo mūsų pagalba, kurią žadėjome dar prieš įkeliant koją į Naująją Zelandiją.
Darbas nebuvo itin sunkus, priešingai – buvo daug juoko ir mums tai buvo geras būdas prasiblaškyti. Tiesa, darbas buvo gana šūdinas (tiesiogine prasme), nes avytės per pusę metų ne kartą žergliojo per laikiną vandentiekį. Bet, kaip sako Anna: „Sheep shit is okay, human shit is not okay“.
Su Anna šiltai atsisveikinome. Ji pasakė, jog yra daug keliavusi ir daug kartų su bendrakeleiviais kalbėdavo, jog būtų šaunu dar kartą susitikti. Tačiau to niekada neįvykdavo iki mūsų. Smagu būti tokia gera išimtimi.
Stebuklingos maorių žemės
Visa Naujoji Zelandija yra unikali, tačiau Šiaurinė sala dar labiau kitokia. Ir ne tik todėl, jog pastaroji yra ne žemyninė, o vulkaninė. Visų pirma, čia gyvena sąlyginai daug senųjų čiabuvių maorių palikuonių ir beveik visi vietovardžiai yra maoriški, todėl skamba labai paslaptingai (Wai-o-Tapu, Rotorua, Waikiki, Tongariro ir pan.). Šiaurinėje saloje nebėra tokių alpių, kokios buvo pietinėje, bet yra nepaprastai daug kalvų, apsuptų žemų griovių ir atrodančių kaip reljefas iš „Teletabių“. Skiriasi ir paukščiai – išvažiuojant iš Anos žemės per kelią prabėgo povas, vilkdamas savo ilgą uodegą. Bet labiausiai skirtumą pastebėjome važiuodami link Taupo, kai kirtome Tongariro nacionalinį parką. Čia aplinka atrodo kaip Mėnulyje – dykumos su vulkanais ir krateriais, itin menka augalija.
Bet stebuklai tuo nesibaigia. Prie Taupo ežero yra horizontalūs (!) Huka kriokliai, o vietovėje, pavadintoje Wai-O-Tapu Thermal Wonderland, veržiasi siera dvokiantys geizeriai ir telkšo raudonos, geltonos, žalios, žydros, juodos ir pilkos spalvos prūdeliai, nusidažę nuo ištirpusių skirtingų metalų. Negana to, jog atrodo kaip dailininko paletė, kai kurie iš spalvotų vandenų dar ir verda! Visa tai dėl aktyvios vulkaninės veiklos, kuri ne tik džiugina, bet kartais, deja, ir baudžia.
80 metrų po žeme
Kai kurie Naujosios Zelandijos stebuklai yra giliai po žeme ir matomi tik tamsoje. Kalbu apie šviečiančius kirminus, gyvenančius urvuose. Į vieną tokių urvų, Waitoma, susiruošėme ir mes. Apsirengę storais neopreno kostiumais ir apsiavę guminius batus, vedini gidės vardu Pipiras (na gerai, Pepper), virve nusileidome nuo 28 m aukščio uolos, nes kito įėjimo į urvą nėra.
Visiems nusileidus į apačią, įsėdome į improvizuotus plaustus (iš tiesų tai traktorių padangų oro kameros) ir pasileidome žemyn požemine upe. Vienoje vietoje išlipome į „krantą“ ir išsijungėme prožektorius. Tai, ką pamatėme, priminė rugpjūčio nakties dangų – tūkstančiai mažyčių šviečiančių kirminiukų kabojo ant urvo lubų atkartodami žvaigždes dangaus skliaute. Buvo taip gražu, magiška ir romantiška (labiau romantiška Pauliui su Kornelija, nei man, žinoma), jog net žinojimas, kad šviesa atsiranda kirminams deginant savo išmatas, nesugadino jaukumo.
Vėliau nešami upės srovės plaukėme toliau, tik jau išsijungę šviesas ir besigrožėdami švieselėmis virš mūsų galvų. Vis sustodavom pasivaikščioti po siauresnes urvo atšakas, pašokinėti nuo uolų į vandenį ir panašiai. Kai kam reikėjo tikrai didelės drąsos arba tiesiog būti kvailiu. Per vieną tokių sustojimų išgirdome, jog esame beveik 80 metrų po žeme. Tiksliau – po uolomis. Dar niekada nebuvo tekę ir, greičiausiai, nebeteks būti taip giliai nuo žemės paviršiaus.
Atgal link išėjimo jau turėjome pareiti, nes prieš srovę su pripučiamu ratu nepaplauksi… Grįžtant dar sustojome pasidaryti nuotraukos su kirminais ir išgerti po puodelį arbatos, kurią Pepper visą kelią nešė savo kuprinėje. Sėdėjome tamsoje, gėrėm arbatą ir valgėm burnoje tirpstantį šokoladą, virš mūsų kabojo šviečiantys kirminai, šalia tekėjo požeminė upė, o nuo paviršiaus mus skyrė keliasdešimt metrų. Buvo nuostabu.
Galiausiai pamatėme dienos šviesą ir supratome, jog tai jau žygio pabaiga. Tiesa, dar uolomis reikėjo išlipti iš tarpeklio, bet tai nebuvo sunku. Vėliau, jau grįžę į agentūros biurą, gavome po puodelį sriubos ir peržiūrėjome nuotraukas, kurias nusipirkome (pačiam kameros negalima neštis dėl saugumo lipant uolomis ir t.t.).
Apsilankymas Waitoma Glowworm Caves (taip vadinasi urvai) buvo viena geriausių patirčių ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet visoje mūsų jau 7 mėnesį skaičiavusioje kelionėje. Tiek gerų emocijų nebuvome patyrę ir tiek „wow“ nebuvome sakę jau kurį laiką.
Kivių žemė
Kivis mums, lietuviams, yra visiems gerai žinomas vaisius. Bet Naujojoje Zelandijoje kivis visų pirma yra nacionalinis paukštis, neturintis sparnų. Tiesa, jis sutinkamas tik naktį ir yra gana baikštus, todėl dažniausiai matomas tik specialiuose paukščių soduose (kaip zoologijos sodas, tik su paukščiais). Kaip Tanzanijoje viskas buvo pavadinta „Kilimanjaro“, taip Naujojoje Zelandijoje – „Kiwi“. Net patys Naujosios Zelandijos gyventojai yra vadinami kiviais!
Žmonės kiviai kartais atrodo supanašėję į savo bendravardžius paukščius – sąlyginai dažnai vaikšto basomis (mieste, parduotuvėje ir kitur) ir kartais privengia kitų žmonių. Tiesa, tarp kivio žmogaus ir kivio paukščio yra vienas ryškus skirtumas – vienas skraido, kitas ne. Kaip jau minėjau, kivis paukštis neturi sparnų, todėl akivaizdu, kad skraidyti negali. Skraido kiviai žmonės – Naujojoje Zelandijoje labai daug sraigtasparnių ir mažų sportinių lėktuvėlių. Atrodo, lyg kiekviena giminė turėtų savo lakūną.
Na, o kiviai vaisiai yra tik trečioje „kivių sąrašo“ pozicijoje ir tikrai nėra nacionalinis vaisius ar panašiai. Kai Anos paklausėme, koks yra tradicinis Naujosios Zelandijos patiekalas, ji atsakė: „Pavlova“. Tai morengas, pavadintas rusės balerinos Pavlovos pavarde, tačiau nei mes, nei patys vietiniai negali paaiškinti mįslingo šito patiekalo populiarumo ir pavadinimo kilmės.
Natūrali jakuzzi
Naujosios Zelandijos Šiaurinėje saloje gausu vulkaninės veiklos pėdsakų – karštųjų versmių. Viena iš įdomesnių vietų, kur galima pajausti iš gelmių trykštantį karštą vandenį – karšto vandens paplūdimys (vietovė taip ir vadinasi – Hot Water Beach).
Vandenyno atoslūgio metu paplūdimyje atsidengia vieta, iš kurios sunkiasi karštas vanduo, įkaitintas netoli paviršiaus esančios lavos. Išsikasi duobę, t.y. mažytį baseinėlį, į kurį pribėga karšto vandens – ir turi savo asmeninę natūralią jakuzzi. Tiesa, šis reiškinys vyksta ribotame plote ir tik toje vietoje, kur nuslūgsta vanduo, todėl vėliau atvykusiems žmonėms vietos baseinėliui dažniausiai nebelieka. Taip nutiko ir mums. Tiesa, patį reiškinį pajautėme, vaikščiodami pajūriu, kai vienu metu mums pėdų vos nenudegino per daug karštas vanduo. Greitai toje vietoje buvo įsmeigtas ženklas „Danger! Very hot water!“.
Nors mums ir nepasisekė pagulėti natūraliose karštosiose voniose, visai smagiai praleidome laiką. Taip pat smagiai, kaip ir vėliau važinėdami aplink Salų įlanką (Bay of Islands) ar nelegaliai (perlipę tvorą) apžiūrinėdami Vaivorykštės krioklius (Rainbow falls).
Kokia žiema be sniego?
Keistas jausmas, kai žinai, jog dabar žiema, nes gruodis ar sausis, tačiau iš esmės kaip ir vasara, nes karšta, o mokiniams atostogos. Kaip bebūtų, mes visą kelionę gyvenome pagal lietuvišką kalendorių, todėl Naujojoje Zelandijoje buvome žiemą. O kokia žiema be sniego? Važiuodami pro Auklandą pamatėme šalia jo stovinčią uždarą slidinėjimo areną ir negalėjome atsispirti nors ir dirbtinio sniego šauksmui.
Man tai buvo pirmas kartas ant slidžių, o Paulius ir Kornelija jau buvo patyrę slidininkai, tačiau man sekėsi visai neblogai ir baigiantis mūsų 4 valandų seansui jau visai neblogai kontroliavau situaciją. Na, bet kaip, ko gero, kiekvienas pradedantis slidininkas vėliau vis tiek traukiau sniegą iš už striukės ir kelnių. Panašiai kaip mokyklos laikais, po draugiško popamokinio „išprausimo“.
Auklandas mums dovanojo ir daugiau džiaugsmų, ne tik sniegą. Pamenat, rašiau, jog tik atvažiavę į Naująją Zelandiją pasiėmėme siuntinį iš Lietuvos? Iki Kalėdų turėjome gauti ir dar vieną siuntinį, tačiau dėl augalinės kilmės produktų jame, siuntinys buvo sulaikytas patikrinimui (Naujoji Zelandija labai saugo savo unikalią florą, todėl neįleidžia jokių augalų, galinčių „užkariauti“ vietinę gamtą) ir atiduotas mums jau tada, kai mūsų viešnagė buvo bepasibaigianti. Bet gal tai ir gerai – sausio viduryje atšventėme dar vienas Kalėdas.
Ar tikrai aš toks įtartinas?
Praleidę Naujojoje Zelandijoje 4 savaites, nuvažiavę beveik 5000 kilometrų, kelionę užbaigėme Auklande, iš kurio turėjome išskristi į Taitį. Paskutinį kartą užsukome į degalinę ir nugabenome kemperį į nuomos punktą. Priešingai nei mes, nuomotojai jokių priekaištų kemperiui neturėjo.
Po ilgos pertraukos mes vėl oro uoste, vėl kuprinės atrodo kaip plastikiniai kokonai ir vėl mums reikia eiti pro oro uosto apsaugą. Ar tikrai aš toks įtartinas? Naujojoje Zelandijoje ir barzdą nusiskutau, todėl atrodau kaip kūdikis, ir šiaip iš veido nesu labai baisus žmogus, bet jau kokį 4 kartą buvau pasivestas į šoną papildomam patikrinimui. Šį kartą vėl dėl sprogmenų dulkių, kurių, žinoma, nerado (gerai paslėpiau :)).
Įsitikinus, jog lėktuve bus saugu, ir teisiškai atsisveikinus su Naująja Zelandija, pradėjome savo dvi savaites truksiantį šokinėjimą per Ramiojo vandenyno salas.
Simonas