Kriokliai, ko gero, yra mano mėgstamiausias dalykas gamtoje. Man patinka stebėti krentantį vandenį, bandyti palydėti purslus nuo pat viršaus iki apačios. Tai kažkaip hipnotizuoja ir ramina. Be to, nesu didelio kraščio mėgėjas, todėl atsigaivinti vėsiu krioklio vandeniu visada smagu!
Kaip bebūtų, Igvasu kriokliai, esantys ant Argentinos – Brazilijos sienos, mano maršrute atsidūrė netikėtai. Vietoj jų planavau aplankyti Urugvajų, tačiau tik skrydžių į Rio de Žaneirą, mano kitą stotelę, kainos nulėmė tai, jog praleidau Montevidėjų ir nusileidau Igvasu.
Gaivinantys purslai
Savo trumpą viešnagę pradėjau Argentinos pusėje. Atsibudęs anksti ryte autobusu nuvažiavau iki nacionalinio parko vartų, o tada, įsigijęs bilietą ir lydimas vis stiprėjančio krioklių griausmo, dar pažygiavau apie 2 kilometrus.
Kai galiausiai priėjau apžvalgos aikštelę, netvėriau džiaugsmu ir mano veide iš karto atsirado šypsena. Iš pirmo žvilgsnio Igvasu atrodė dar įspūdingiau, nei Viktorijos kriokliai! Čia, regis, negali matyti, kur kriokliai baigiasi, nes jie milžiniški!
Argentinos krioklių pusėje yra du pažintiniai takai – viršutinis ir apatinis. Iš pradžių patraukiau pirmuoju. Kaip galima suprasti iš pavadinimo – šis takas nutiestas krioklių viršuje. Nors gali skambėti kiek ekstremaliai, bet takas eina kiek toliau nuo skardžio, todėl buvo kiek nuobodoka – nematai krioklių didybės, o tik tai, kad vanduo staiga baigiasi. Net griausmo nesigirdi, nes jis nuaidi į kitą pusę – ten, kur jo neblokuoja aukštos uolos.
Tiesa, viršutiniame take sutikau begalę įvairių rūšių drugelių: didelių ir mažų, geltonų, mėlynų ir raudonų, apvaliais ir kampuotais sparneliais. Tai tikra drugelių karalystė! Nesu matęs nieko panašaus!
Vėliau nusileidau į apatinį taką, kur jau taškosi purslai ir vos gali susikalbėti dėl vandens keliamo triukšmo. Čia buvo labai smagu, nes kriokliuose reikia sušlapti! Šis takas įdomesnis ir tuo, jog būdamas skardžio apačioje gali suvokti, koks jis iš tiesų aukštas ir kokia didinga yra gamta. Vos palįstum po krentančiu vandeniu – būtum nuplautas taip pat lengvai, kaip skruzdė lietuje.
Vienoje vietoje takas prie krioklio prisišlieja itin arti. Po pusės minutės mano rūbai buvo gręžiami (kada nors, tikiuosi, dar šiais metais, galėsit pamatyti video). Vienintelis minusas – „aplyjami“ akiniai, bet kita vertus, prie krioklių buvo taip drėgna ir aš prakaitavau taip smarkiai, jog akiniai vienaip ar kitaip pasidengdavo garu.
„Manjana“ kultūra
Argentinos pusėje praleidęs apie 5 valandas, grįžau į Puerto Igvassu miestelį, kur nusipirkau bilietus į Brazilijos pusę. Keista, bet pastarieji buvo pigesni už pirmuosius. Į stotį atvykau likus maždaug pusvalandžiui iki išvykimo ir pradėjau laukti. Autobusas laiku nepasirodė, todėl nutariau nueiti į kasą ir pasiteirauti apie situaciją. Kasininkas laužyta anglų kalba atsakė, jog autobusas pakeliui. Na ką gi, laukiau toliau.
Praėjo dar 10, 20, 30 minučių, vėl nuėjau į kasą paprašyti grąžinti pinigus, kad galėčiau važiuoti su kita kompanija, kurios autobusai vienas po kito atvažiuodavo ir išvažiuodavo. Tačiau mano prašymas buvo atmestas ir dar kartą išgirdau, kad autobusas pakeliui. Keista, bet buvau vienintelis žmogus laukiantis tos kompanijos autobuso.
Autobusas atvažiavo pavėlavęs visą valandą, bet jau už poros minučių važiavau į Braziliją. Nors teko ilgai laukti ir švaistyti savo krioklių lankymo laiką, paguoda buvo bent ta, kad autobuse nereikėjo grūstis – buvau vienintelis keleivis.
Panašu, kad „manjana“ (lietuviškai „rytoj“) kultūra Atlante nenuskendo ir kartu su spaniardais persikėlė į Pietų Ameriką.
Lengviausias sienos kirtimas „ever“ ir Brazilijos pusė
Brazilijos sienos kirtimas buvo lengviausias per visą kelionę – už mane sieną su mano pasu kirto autobuso vairuotojas. Panašiai buvo nutikę Vietname, kai tai padarė laivelio darbuotojas, bet tada bent jau išlipom iš valties pasirodyti, kad mes egzistuojame.
Taigi, atvykau į Braziliją – vieną iš dviejų ispaniškai nekalbančių Pietų Amerikos valstybių. Vos po 15 minučių jau buvau Nacionalinio parko lankytojų centre, kur nė vienas iš trijų bankomatų nenorėjo pripažinti mano lietuviškos kortelės. Neturėjau jokių grynų Pietų Amerikos pinigų, o bankomatai realų nedavė. Kaip nusipirkti bilietą, kad galėčiau pamatyti krioklius? Supratau, kad laikas praplėšti savo „emergency“ dolerių pakelį, išmaniai paslėptą mano dirže. Vienaip ar kitaip, kažkoks „emergency“ tada buvo. Doleriai buvo priimti ir patekau į Nacionalinį parką.
Nuo informacijos centro iki pačių krioklių veža parko autobusai, panašūs į tuos, kuriuose po Vilnių važinėja krepšininkai, grįžę iš svarbių turnyrų. Vėjas smagiai kedeno plaukus ir galėjau atsigaivinti nuo karščio ir drėgmės.
Vos atvykus prie krioklių pagalvojau, kad Brazilijos pusė gražesnė už Argentinos: matosi bendresnis krioklių vaizdas, yra tiek pat daug drugelių ir laksto tuntai barsukų, kurie visiškai nesibaido žmonių! Tiesa, parko darbuotojai įspėja, kad tai žmonės turėtų jų baimintis, nes barsukai mėgsta kąsti ir vogti.
Brazilijos krioklių pusėje tėra vienas takas, tačiau jis žymiai smagesnis – jauti daugiau purslų, prieini arčiau krioklio ir net matai daugiau! Tačiau geri dalykai retai trunka amžinybę – takas trumpas ir pilnas žmonių, todėl jame praleidau tik apie valandą.
Trumpos viešnagės pabaiga
Prie Igvasu krioklių praleidau tik vieną dieną. Nesiskundžiu – to iš esmės pakako. Vakare nusidanginau į savo pirmos nakvynės Brazilijoje vietą – Iguassu Eco hostel, apsuptą miškų ir ramumos. Išsimiegojęs ir vėl anksti atsikėlęs, pėščiomis patraukiau į už 3 km buvusį oro uostą, iš kur išskridau Rio de Žaneiro link.
Pakilus gavau progą dar kartą atsisveikinti su kriokliais, kurie „rūko“ visai netoli. Įspūdingas vaizdas – visur lygumos ir miškai, o vidury jų – garuojanti praraja. Ir ko tik mūsų žemėje nėra?..
Simas