Dar būdami Australijoje nusprendėme nuo spalio 20 iki lapkričio 20 dienos Tailande, Koh Samui saloje, padaryti pertrauką nuo kasdienio vietos keitimo ir įspūdžių. Koh Samui, gražioje vietoje ant kalvos, nuo kurios atsiveria panorama į jūrą ir kaimynines salas, buvome mėnesiui išsinuomoję butą.
Aplankę Singapūrą ir Malaiziją, pastarojoje su Paulium ir Kornelija trumpam išsiskyrėme – aš išvykau pažinti islamiško Brunėjaus bei „pašokinėti“ per Filipinų salas, o jiedu iš Kvala Lumpūro išskrido tiesiai į Tailandą. Tiesa, į Koh Samui jie atvyko prieš tai kelias dienas praleidę Krabi ir Koh Phi Phi.
Įžadų atnaujinimas
Aš Tailande nusileidau spalio 28 dienos vakare ir naktį praleidau Krabi. Nors mano nakvynė buvo netoli autobusų stoties, į kurią atvykau iš oro uosto, tačiau einant hostelio link spėjau įsitikinti, jog tailandiečiai mandagūs, draugiški ir paslaugūs žmonės – jie sveikinosi su manimi iš parduotuvių, kavinių ar prasilenkiant gatvėje, o vienas senolis, matyt, suprasdamas, kad dar ne visai orientuojuosi aplinkoje, paklausė, ko ieškau, ir nurodė kelią.
Tada aš ieškojau Hogwarts hostel’io. Nemeluosiu, jog šią vietą pasirinkau ne dėl pavadinimo. Jei kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nežino, kas yra Hogwarts’as, prašau, būkite pažįstami – tai magijos ir burtų mokykla, kurioje mokėsi garsusis Haris Poteris!
Kitą dieną iš pat ryto patraukiau Koh Samui link. Dalį atstumo nuvykęs autobusu persikėliau į keltą, o galutinį tikslą pasiekiau motoroleriu. Po dviejų savaičių nesimatymo Trys kuprinės vėl susitiko ir pažadėjo viena kitos nepaleisti iki pat kelionės pabaigos (greičiausiai :)).
Kalva prie oro uosto
Mūsų bute buvo trys kambariai, virtuvė bei balkonas, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Tailando įlanką ir Koh Pha Ngan salą. Pastato apačioje buvo sporto salė, kurioje kas antrą dieną liedavau prakaitą, o šalia jos – baseinas. Atrodytų, jog gyvenant tokioje vietoje būtų galima niekur neišeiti, tačiau kasdien stengiausi daryti nors ir trumpus pažintinius turus po įvairias salos dalis, važinėdamas motoroleriu. Tiesa, Paulius daugiausiai laiko praleido darydamas savo programavimo darbus, kuriuose aš nieko „nekertu“ („Turbo Pascal“ nesiskaito).
Saloje aplankėm didžiulę auksinę Budos skulptūrą, žinomą Big Budha vardu, puošnią ir blizgančią Wat Plai Laem šventyklą, Green parką, Chaweng ir Kirati paplūdimius, kelias apžvalgos aikšteles, krioklius kalnuose ir dar daug kitų vietų, kurių pavadinimų net nežinau. Taip pat užsukome ir į masažo saloną, kurį Tailande gali rasti kas kelis šimtus metrų. Be to, bevažinėdami nežinomais keliais užtikome Tailando kariuomenės bazę, o atoslūgio metu pėsčiomis nuėjome į mažutę kaimyninę Koh Fan Noi salą!
Kaip bebūtų, mieliausia vieta saloje man buvo kalva prie oro uosto. Čia stovi budistų šventykla su aplink vaikštančiais vienuoliais, ir atsiveria vaizdas į salą bei ją juosiančią jūrą. Jei praleidi ten daugiau laiko, gali pamatyti už maždaug 400 metrų nuo tavęs kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Būtent čia gimė didelė dalis paskutinių keturių mūsų tinklaraščio straipsnių.
Mūsų apsilankymo metu Tailande vis dar tęsėsi musonų sezonas, todėl smarkios kasdienės liūtys plaudavo salą ir neleisdavo mums mėgautis saulės voniomis bei šiltu Tailando įlankos vandeniu. Vieną naktį balkone buvome palikę savo šlapius skalbinius, ir atėjo tokia stipri audra, kokios Tailande anksčiau nebuvo tekę matyti. Rūbų džiovyklą ryte radome kitame balkono gale, o vienų marškinėlių ir šortų ant jos visai nebebuvo! Laimei, lauke dirbę vietiniai rado mūsų rūbus ir grąžino, kai apie juos pasiteiravome.
Kalėdos tropikuose
Koh Samui gyvena iš turizmo, o kur yra turistų, ten verda naktinis gyvenimas. Ši vieta – ne išimtis.
Užtenka išeiti į pagrindines gatves vos sutemus ir viskas pasikeičia – gatvėse iš kažkur atsiranda daug tailandiečių merginų ieškančių nuotykių (ar lengvo uždarbio…), skamba muzika ir mirksi šviesos. O tarp tų šviesų – Kalėdų eglutė, kurios dienos metu net nepastebėdavome. Keista matyti palmes ir jausti alinantį karštį, bet žiūrėti į eglutę, galvoti apie Kalėdas, prisiminti sniegą ir t.t. Taip, šiemet Kalėdas sutiksime be sniego…
Aš neįsivaizduoju Kalėdų be tinginio. Pamatę čia eglutę ir pagauti kalėdinės nuotaikos (nors iki Kalėdų dar buvo daugiau nei mėnuo) pasigaminome tinginį čia, Tailande. Triskart…
Kito apsilankymo tikslas
Natūralu, jog prieš kažkur vykstant, neįmanoma visko žinoti apie tą vietą. Kai pasirinkome Koh Samui, buvome girdėję apie netoliese esančią Koh Tao, tačiau nežinojome, kad ji gerokai gražesnė už Koh Samui.
Koh Tao yra Tailando nardymo sostinė, kurioje „kepami“ nauji narai ir narai profesionalai. Čia įvairių kursų kainos, greičiausiai, vienos pigiausių visame pasaulyje. Žinoma, tokio populiarumo sala nesulauktų vien dėl kainos – čia nardymo vietos yra įdomios ir išskirtinės.
Vieną „atostogų“ dieną nuvykome į Discovery Divers nardymo centrą, įsėdome į greitaeigę valtį ir nuplaukėme į Koh Tao. Sala už Samui gerokai mažesnė, todėl ir ramesnė, taip pat ji labiau primena mūsų vis apkalbamus „Bounty“ paplūdimius. Paulius sako, jog jei dar kada važiuos į Tailandą, būtinai kažkiek laiko praleis čia.
Tądien prie salos atlikome du nėrimus Green rock ir Twins nardymo vietose. Nors gana daug koralų ten yra sužalota, nardymas čia mums labai patiko. Ir dėl šalia esančios Koh Tao, ir dėl Discovery Divers profesionalumo, ir dėl įdomių uolų struktūrų po vandeniu.
„Pirmadienis“ po atostogų
Kiekvienas žino tą jausmą, kai po atostogų vėl reikia eiti į darbą ar į mokyklą. Ta diena atrodo triskart sunkesnė, nei eilinė darbo diena. Nors tada buvo ne pirmadienis, tačiau diena, kai po mėnesio atostogų turėjome palikti Koh Samui, buvo sunki ir labai ilga.
Iš pradžių pėsčiomis, svilinant tropikų saulei, nuėjome iki prieplaukos, iš kurios pusantros valandos plaukėme į žemyninę Tailando dalį. Vėliau apie 12 valandų autobusu važiavome iki Tailando sostinės Bankoko. Nors autobuse mums tereikėjo sėdėti, tačiau kelionė buvo varginanti ir atrodė itin ilga. Tiesa, mums pagelbėjo autobuse buvęs kondicionierius ir du sustojimai, kurių metu galėjome užkąsti pakelės kavinukėse.
1 valandą nakties pasiekėme Bankoką, radome taksi ir dar keliolika kilometrų per naktinius didmiesčio kamščius važiavome iki savo viešbučio. Galiausiai, po maždaug 15 valandų kelionės, galėjome ištiesti kojas.
„Pavojingasis Bankokas“
Prieš atvykdamas į Bankoką, apie jį turėjau išankstinę nuomonę, suformuotą filmo „Pavojingasis Bankokas“. Laimei, mano nekokia nuomonė buvo pakeista jau pirmo pasivaikščiojimo po miestą metu.
Bankokas iš dalies primena Singapūrą – modernūs dangoraižiai, geras ir naujas „dangaus“ traukinys, didžiuliai LED ekranai, reklamuojantys garsiausius pasaulio prekinius ženklus. Tačiau iš Singapūro iliuzijos esi ištraukiamas, kai nuvažiuoji toliau nuo centro ir pamatai šiukšlėmis užverstą upę, ant gatvės įkurtą autolaužyną ar bekojį benamį, šliaužiantį gatve ir priešais save stumiantį vis dar tuščią indelį. Kaip bebūtų, Bankokas man patiko. Šiuo atveju, ko gero, suveikė bloga išankstinė nuomonė. Juk kai nusiteiki blogiausiam, viskas dažniausiai atrodo geriau, nei įsivaizdavai.
Vieną vakarą, bevaikštant po aplinkinius rajonus ir renkant „lobius“, išgirdau: „Nagli, mes jau tuoj būsim.“ Net nustėrau, sustojau ir atsisukau į tėvą ir vaiką, kuriuos ką tik aplenkiau. Sakau: „Linkėjimai lietuviams!“. Akivaizdu, kad mano pasisveikinimas juodu taip pat išmušė iš vėžių. Truputį pasikalbėjome, sužinojau, kad jų šeima jau du metus gyvena Bankoke ir čia turi savo verslą. Tokie susitikimai visada pakelia nuotaiką, ypač kai tamsoje šlitinėji Bankoko gatvėmis.
Karaliaus šešėlyje
Bankoke verta aplankyti Karaliaus rūmus, Wat Pho ir Wat Arun šventyklas, plaukiojančius ir naktinius turgus. Be jų, žinoma, yra dar daugybė gražių ir įdomių vietų, kurios nėra tokios ypatingos ir populiarios.
Norėdami paįvairinti savo keliavimą, Bankoke naudojomės ne tik „dangaus“ traukiniais ir nepadoriai pigiais taksi, bet ir viešojo transporto laiveliais, plaukiojančiais per visą pagrindinę miesto dalį Chao Phraya upe. Su šiais laiveliais galima pasiekti visus pagrindinius turistų traukos objektus.
Wat Arun, mūsų apsilankymo metu buvo renovuojama, o Wat Pho vyko karališka ceremonija, todėl paprasti mirtingieji ten nebuvo įleidžiami. Tiesa, pakeitus planus, pavyko grįžti prie šios šventyklos, kai žmonės, kurių venomis teka mėlynas kraujas, ją jau buvo apleidę.
Wat Pho pastatyta dar prieš tris šimtus metų, dabartinio karaliaus proproproproproproprosenelio (čia rimtai, suskaičiavau) iniciatyva. Šventykla garsi milžiniško dydžio, aukso spalvos gulinčio Budos skulptūra. Ji iš tiesų didžiulė – 15 metrų aukščio ir 46 m ilgio. Šventyklą saugo kiniško stiliaus karių statulos, o toliau stovi visa armija mažesnių budų.
Karaliaus rūmai – brangi pramoga, kurios atsisakėme ne vien dėl išgirstos kainos, bet ir dėl to, jog buvome apsirengę netinkamai – su šortais. Tiesa, kurį laiką pasėdėjome parkelyje priešais karaliaus rūmus ir turėjome garbės pamatyti karališkos šeimos kortežą, paliekantį rūmus. Prisijungėme prie savo lyderį norinčių pamatyti tailandiečių ir stovėjome prie pat gatvės, bandydami įžiūrėti kuriame gi automobilyje sėdi karalius.
Tailandiečiai atrodo labai patriotiški. Nežinia, ar jie tikrai jaučia artumą savo lyderiui ir šaliai, ar taip elgtis tiesiog reikia. Vieną vakarą vaikščiojau po Emporium parką, kai per garsiakalbius pasigirdo vyriškas balsas. Pasakęs kelis sakinius tailandietiškai, jis nutilo, ir pasigirdo kažkokia muzika. Staiga visi parke sėdėję žmonės pašoko ant kojų ir sustingo, supratau – atėjo metas himnui. Ką gi, sustojau, palaukiau, pagerbiau.
Turgus prie turgaus
Vieną dieną nuvykome į plaukiojantį Khlong Lat Mayom turgų. Tai trečias pagal įdomumą tokio tipo turgus Bankoke (kažkokio internetinio sąrašo duomenimis), tačiau atvykę ten truputį nusivylėme, nes plaukiojo gal tik kokios 5 valtelės, o visa prekyba vyko sausumoje, kaip eiliniame turguje. Tiesa, nors ir neplaukiojantis, turgus mums buvo įdomus, pamatėme ir paragavome visokių įdomių patiekalų, desertų ir gėrimų.
Temstant daug žmonių traukia į naktinius Bankoko turgus, kuriuose iki išnaktų verda gyvenimas. Vieną vakarą tarp tų žmonių buvome ir mes. Puikiai pasirinkome vakarą – pakeliui į turgų, praeidami vieną nedidelę šventyklėlę, išvydome tradiciniais rūbais vilkinčias merginas, šokančias kažkokį garbinimo šokį. Smagu rasti tikrą tailandietišką kultūrą tokio didelio miesto gatvėje. Man netgi užteko drąsos paprašyti merginų kartu nusifotografuoti!
Uždraustas vaisius – neskanus
Iš pradžių mes nuėjome į Khlong Lod naktinį turgų, bet jis mums pasirodė itin mažas ir neįdomus, todėl nupėdinome į netoliese buvusį Khao San turgų, kuris užima kelias gatves ir yra pagrindinė turistų susirinkimo vieta Bankoke. Deja, turistams tai viena nesaugiausių vietų mieste.
Khao San turguje yra gausybė barų ir kavinukių, suvenyrų bei rūbų parduotuvių, čia galima nusipirkti keptų kirminų, skorpionų ar tarakonų ir „pasimėgauti“ duriano skoniu.
Kadangi tarakonams ar skorpionams dar nebuvau psichologiškai pasiruošęs, todėl apsiribojau tik duriano ragavimu. Durianas – itin stiprų dvoką skleidžiantis vaisius, kurį dėl smarvės draudžiama įsinešti į traukinius, stotis ir kitas masinio susibūrimo vietas. Kai kurie vietiniai durianą valgo ir savo kasdienybėje, bet net ir jiems dažnai vaisius yra per daug šlykštus. Duriano skonis nėra blogas. Kol jį kramtai – viskas gerai, bet kai nuryji ir iškvėpi orą – žiūrėk, kad su kvapu iš burnos neišsiveržtų ir skrandžio turinys. Suvalgius tris vaisiaus gabaliukus, likusią porciją teko išmesti.
Nepaisant to, jog šią šlykštynę valgiau Tailande, Tailando virtuvė man labai patiko. Mano mėgstamiausiu patiekalu tapo saldžiarūgštė vištiena, kuria „užklojau“ ir dvokiantį duriano sluoksnį. Vakarieniaudami netoliese pastebėjome parduotuvę su Bob Marley plakatais ir trumpu, bet aiškiu parduotuvės pavadinimu – „Drugs“. Taip, šiame kvartale gali įsigyti visko.
Minios žmonių nori palikti Tailandą
Ankstyvą rytą pasiekėme Bankoko oro uostą, kuriame buvo beprotiškai daug žmonių. Iš pradžių reikėjo atstovėti ilgą eilę, kad paliktume kuprines, vėliau – dar ilgesnę eilę prie imigracijos, kad gautume išvykimo iš Tailando antspaudus, o galiausiai – ilgiausią eilę prie apsaugos. Paskutinė eilė buvo tokia ilga, jog net oro uosto darbuotojai su nuostabos šypsenomis veiduose fotografavo ją savo išmaniaisiais telefonais.
Minios žmonių paliko Tailandą. Tarp jų ir mes. Tačiau palikome su mintimi, jog norėtume čia grįžti, ypač į šiaurinę Tailando dalį, kurioje dar nebuvome, ir dar kartą į salas. Tačiau tąkart Trijų kuprinių kelias pasisuko į Kambodžą.
Simonas