Aplankius Keniją, Tanzaniją ir Malavį, šešioliktą mūsų kelionės po Afriką dieną pasiekėme Zambiją.
Zambija
Zambija mus pasitiko jau pažįstama procedūra – temperatūros tikrinimu pasienyje dėl Ebolos viruso. Gavę patvirtinimą, jog esame sveiki, nusipirkome negražias vizas ir buvome įleisti. Žvyrkeliu patraukėme South Luangwa nacionalinio parko link.
Iš pirmo žvilgsnio Zambija atrodo dar skurdesnė už Malavį, gamta dar atžagaresnė, su uolėtu paviršiumi ir degančiais laukais, kurie čia mus lydėjo kasdien. Nepaisant to, pirmą vakarą Zambijoje mačiau, ko gero, gražiausią saulėlydį savo gyvenime. Viskas nusidažė taip raudonai, o saulė tokia didelė, jog, atrodo, viską aplink pamiršti, tik spoksai į dangų. Tiesa, po to dar daug kartų Afrikoje mačiau panašiai gražius saulėlydžius. Leisiu sau teigti, jog jie čia gražiausi visame pasaulyje (jei kur pamatysiu gražesnių – pasitaisysiu).
Gyvūnų apsuptyje
Pirmą naktį praleidome kempinge prie Luangwos upės, už kurios yra minėtas nacionalinis parkas. Kempingas nuo laukinių gyvūnų aptvertas elektrine tvora, kuri, manau, didelių gyvūnų nesulaikytų, o čia, kaip tyčia, aplink girdėjosi begemotai.
Kadangi atvažiavome tamsoje, babuinus medžiuose ir aplink palapines pastebėjome tik kitą rytą, kuris prasidėjo tuo, jog visi supuolę prie upės stebėjome kaip didingai per ją brenda dramblių šeima, o fone pateka saulė.
Grįžtant prie babuinų, ši artima pažintis su jais nebuvo maloni: iš mūsų virėjo vienas atėmė didelį tik iš katilo ištrauktą šaukštą, kurį greitai užsitempė į medį. Greičiausiai truputį palaižęs, babuinas šaukštą metė žemyn ir vos nepataikė į Paulių.
Kitas susidūrimas buvo man persikraustant daiktus. Beveik viską išsitraukiau ir gražiai išrikiavau ant suoliuko. Babuinas, matyt, nusprendęs, kad tie daiktai čia išrikiuoti tik tam, kad jis galėtų pasirinkti, ką nugvelbti, prišoko ir pačiupo maišelį su dušo reikmenimis. Puoliau babuiną vytis, bet ten – skardis ir elektrinė tvora… Laimei, matyt manęs pabūgęs, babuinas maišą pametė gal už pusmetrio nuo tvoros, kur jį dar galėjau pasiekti. Mano džiaugsmui, maišelyje nieko netrūko, o dar didesniam džiaugsmui, kol vaikiausi šitą, kiti babuinai nieko daugiau neišgrobstė.
Tą patį rytą lankėmės South Luangwa nacionaliniame parke, kur praleidome kokias tris valandas. Ten vėl sutikome daugybę nuostabių gyvūnų: dramblių, žirafų, impalų, afrikinių tapyrų, krokodilų, zebrų, begemotų, buivolų ir t.t. Labiausiai nudžiuginęs dalykas šiame parke – leopardas, kurį matėme gal 10 m atstumu nuo savo mašinos. Kadangi čia automobiliai gali važinėtis ne tik keliu, o kur tik širdis geidžia, mes leopardą sekėme dar kurį laiką ir galėjome stebėti kaip grakščiai jis bėga.
Dar tą pačią dieną privažiavome Zambijos sostinę – Lusaką, kuri atrodo gana vakarietiškai: LED ekranai, didžiuliai kazino, kelių aukštų prekybos centrai su H&M, KFC ir kitais vakarietiško pasaulio atributais.
Livingstonas
Paskutinė sustojimo vieta Zambijoje buvo Livingstonas – kolonializmo laikus puikiai atspindintis miestelis prie Viktorijos krioklio, pavadintas pastarojo „atradėjo“ dr. David’o Livingston’o garbei. Miestelis žavus ir gana jaukus. Didingi pastatai su XX a. pr. datomis leidžia susidaryti įspūdį, kaip viskas atrodė tuo metu, kai turtingi britai baltais kostiumais atvykdavo čia pažiūrėti gamtos stebuklo, pavadinto jų karalienės garbei. Tiesa, nuo to laiko praėjo daug dešimtmečių – miestelio žavesys nyksta, o didingi rūmai griūva.
Zambijos pusėje prie Viktorijos krioklio neapsilankėme, kadangi po dviejų dienų prie jo, Zimbabvės pusėje, gyvensime tris dienas, o apsilankymas kainuoja. Be to, kai kas sako, kad ši pusė ne tokia graži ir įspūdinga.
Naktį praleidę netoli krioklio, kitą dieną pajudėjome Botsvanos link.
Botsvana
Botsvana – pirmoji valstybė, kurią pasiekėme vandens keliu. Liepos 17-ąją keltu persikėlėme per Zambezės upę iš Kazungulos Zambijoje į Kazungulą Botsvanoje. Kuo ilgiau šioje šalyje buvome, tuo labiau supratome, kad ši šalis nuo kitų Afrikos valstybių skiriasi ne tik mūsų patekimo į ją būdu.
Visų pirma, įvažiuoti į Botsvaną mums nereikia vizos ir jie nematuoja tavo temperatūros dėl Ebolos, tik patikrina ar pase neturi įrašų iš rizikos zonų. Antra, į ją negalima įsivežti vaisių ir pieno produktų, o įvažiuojant reikia nusidezinfekuoti batus ir automobilių ratus dėl kažkokio galvijų viruso. Trečia, Bostvana yra viena turtingiausių Afrikos valstybių, kurioje gali rasti tikrai visko, ko tik širdis geidžia (tik gal ne lietaus, sniego ir panašių šiaurietiškų dalykų). Ketvirta, tai pirma iš mūsų aplankytų valstybių, kuri gerokai didesnė už Lietuvą plotu (daugiau nei 9 kartais), tačiau trečdaliu mažesnė pagal gyventojų skaičių.
Tačiau kokia ji bebūtų, Botsvana vis tik yra afrikietiška. Jau pasienyje mus pasitiko babuinai, laipiojantys ant atvažiavusių mašinų ir vaikščiojantys aplink pėsčiuosius. Kitas afrikietiškas dalykas – dramblių perėjos. Net ir nebūnant jokiame nacionaliniame parke, o tiesiog važiuojant greitkeliu, gali pamatyti įspėjamąjį kelio ženklą su nupieštu drambliu jame ir pamatyti būrį dramblių lėtai žygiuojančių per asfaltą. Kai lankėmės Chobe nacionaliniame parke, mūsų gidas Kanawi, sakė, jog Botsvanoje yra apie 70 tūkstančių dramblių. Panašiai kaip stirnų Lietuvoje.
Chobe nacionalinis parkas
Chobe nacionalinis parkas yra visai šalia sienos su Zambija, todėl patį pirmą vakarą Botsvanoje jau išvažiavome į safarį. Mus išlydėjęs turo vadovas Mwangi pasakė, jog jei nepamatysime dramblių, jie grąžins mums pinigus. Ir iš tiesų, jis žino ką sako. Parke matėme tiek dramblių, jog būtų sunku ir suskaičiuoti. Žinoma, ir be jų buvo į ką pažiūrėti: žirafos, begemotai, buivolai, zebrai, kudu ir daug kitų eksponatų. Tiesa, tąkart nepavyko pamatyti nė vienos laukinės katės, nors dramblio likučius šalia kelio matėme. Supratome, jog plėšrūnai netoli.
Tą naktį miegojome vidury nacionalinio parko, improvizuotoje stovyklavietėje be vandens, elektros ir, atrodytų, taip reikalingos tvoros. Galime sakyti, jog miegame kartu su tais pačiais drambliais ir liūtais. Dėl šios priežasties, vakarienės metu gauname ilgą instruktažą kaip išeiti iš palapinės, kad netaptum lengvu grobiu, ir kaip pagal tamsoje spindinčių akių spalvą atskirti žolėdį nuo plėšrūno. Ir, žinoma, kaip elgtis jei tai vienas ar kitas. Laimei (o gal kaip tik nelaimei? – būtų smagi istorija), naktį nieko nesutikome.
Tą kartą Botsvanoje pabuvome tik tris dienas, bet čia dar sugrįžome aplankę Viktorijos krioklius.
Skrydis per Zambezę
Vienintelė priežastis, kodėl atvažiavome į Zimbabvę – Viktorijos krioklys. Tris dienas gyvenome Victoria Falls miestelyje, Rest Camp stovyklavietėje, kurioje gali girdėti krioklio ošimą.
Tik atvykus į Victoria Falls, buvome nuvežti į vieną aktyvių pramogų agentūrą, siūlančią plaukimą gumine valtimi Zambezės upe, skrydį sraigtasparniu virš krioklių, nardymą su krokodilais, vaikščiojimą su liūtais, šuolį su guma ar čiuožimą lynu virš Zambezės tarpeklio. Rinktis būtent pastarąją pramogą buvome apsisprendę dar būdami Lietuvoje, tačiau planai pasikeitė ir tai atlikti pasirinkau tik aš.
Deja, veiksmas vyksta toje vietoje, kur krioklio nesimato, už upės posūkio, tačiau vaizdas vis vien kvapą gniaužiantis. Prieš tave atsiveria apie 400 m pločio ir apie 100 m aukščio tarpeklis ir širdis pradeda plakti smarkiau dar net nenuėjus ant starto platformos. Tačiau visas jaudulys dingsta po 3..2..1.. Ir lieka tik adrenalinas ir džiaugsmo šūksniai. Skrendi virš tarpeklio, vėjas plaiksto tavo plaukus, o žmonės kitoje upės pusėje tau mojuoja ir klausia kaip iš ten vaizdas.
Gerai, jog neišgirdau vieno iš darbuotojų juokelio, kurį vėliau man papasakojo Paulius. Jau mane paleidus, šmaikštusis darbininkas sušaukė „Wait! Stop! I forgot something!“. Laimei, nieko jis nepamiršo, o aš saugiai gavau gerą adrenalino dozę.
Tarp kitko, kitą dieną, sutikome dar vieną šmaikštuolį. Užsukome pas vienus iš pramogų organizatorių pasiteirauti apie šuolius su guma. Vyrukas, paklaustas kaip ten nutiko, kad prieš kelis metus nuo Zambezės tilto su guma šokusi moteris vos neužsimušo, o įkrito į upę ir dar buvo apkandžiota krokodilo, atsakė trumpai: „Shit happens…“
Mosi-oa-tunya
Viktorijos krioklys, vietinių vadinamas Mosi-oa-Tunya, naujienų tarnybos CNN yra pripažintas vienu iš 7 gamtos stebuklų. Ir ne veltui. Jis laikomas didžiausiu pasaulyje dėl savo paviršiaus ploto (ilgio ir aukščio sandaugos).
Apsilankęs ten, visiems, kas manęs klausė kaip man patiko krioklys, atsakiau, jog tai didingiausias gamtos kampelis, kokiame esu buvęs. Ir tai ne hiperbolė. Sunku aprašyti tai, ką jauti ten, matydamas nesutramdomą gamtos galią. O visada tarpeklyje matoma vaivorykštė, ant tavęs krentanti dulksna ir krūvos gerų nuotraukų – tai tik malonus priedas prie įspūdingo reginio.
Kalbant apie nuotraukas, jų prie krioklio padarėme kelis šimtus… Sunku atsispirti…
Angelo baseinas
Vienas įspūdingiausių ir originaliausių dalykų, ką gali veikti Viktorijos kriokliuose, tai maudytis „baseine“ krioklio viršuje. Čia tokie yra du: Velnio (Devil’s) ir Angelo (Angel’s).
Kas tai per „baseinai“? Prieš pat upės kritimą žemyn, uolos šiek tiek pakyla ir pristabdo vandenį, todėl galima plaukioti nebijant būti nuplautam srovės.
Šiek tiek pagalvojęs dėl didelės kainos ir dėl to, jog šie baseinai ne Zimbabvės, o Zambijos krioklio pusėje ir reikės naujų vizų, nusprendžiau šią pramogą išbandyti. Tiesa, tuo metu veikė tik Angel’s Pool, nes Devil’s šiuo sezono metu per daug pavojingas dėl aukšto vandens lygio upėje.
Taigi, lengvai kirtęs Zambijos sieną, nuvykau į šalia esantį Royal Livingstone viešbutį, kuris organizuoja maudynes šiuose baseinuose. Iš ten kateriu tave nuplukdo į Livingstono salą, kurioje jau gali jausti dulksną, atpučiamą nuo krioklio. Ten persirengi ir brendi prie krioklio krašto, kol upė pagilėja ir jau gali „maudytis“.
Tu matai 100 m aukščio skardį, nuo kurio krenta vanduo, jauti srovę, kuri tave bando stumti ir visa tai suteikia didžiulę dozę adrenalino. Su gido pagalba (kad nežūtum kur nors ne ten padėjęs koją) pasivaikštai ant krioklio krašto, o tada gauni pusryčius gal 20 metrų nuo krioklio, toje pačioje Livingstono saloje.
Grįžimas iš Zambijos atgal į Zimbabvę, deja, nebuvo toks lengvas ir smagus. Pereigūnė man pasakė, jog negaliu gauti antros vienkartinio įvažiavimo vizos per tokį trumpą laiką ir jog reikia registruotis internete (tai darėme prieš pirmą įvažiavimą į Zimbabvę), o kadangi buvo sekmadienis, valstybinės įstaigos, galinčios duoti man leidimą, nedirbo.
Gavau du pasiūlymus: pasilikti Zambijoje arba mokėti šimtą dolerių už kažkokią „Urgent Visa“. Žinoma, pasilikti Zambijoje negalėjau, nes kitą dieną su likusia grupe turėjau vykti į Botsvaną ir Zimbabvėje liko visi mano daiktai. Dar kurį laiką pasimuistęs ir pasikalbėjęs su trimis skirtingais pareigūnais, supratau, jog kitos išeities nėra. Teko pakloti gerą pinigų sumą, kad galėčiau praleisti Zimbabvėje mums likusią nepilną parą.
Kad ir kaip bebūtų, įspūdžiai viso to verti.
Konfeti ir kiti dalykai
Tęsiant kalbą apie pinigus, Zimbabvėje su vietine valiuta nekokie reikalai. Dabar jie naudoja JAV dolerius, nes kadaise Zimbabvės dolerių infliacija buvo tokia didelė, jog pradėti spausdinti ne tik milijoniniai, bet ir milijardiniai, ir net trilijoniniai banknotai, kurie šiuo metu verti tiek pat, kiek ir konfeti skiautelės.
Tiesa, vietiniai ir iš tokios savo valiutos gauna naudos. Gatvėje dešimtys vyrukų tau siūlo už kelis dolerius tapti milijardieriumi. Neatsispyrėme pagundai. Tapome.
Victoria Falls neatsispyrėme ir kitoms pagundoms. Kavinėse čia siūlomi impalos, krokodilo ir afrikos tapyro mėsos kepsniai, makaronai su jų mėsa bei krokodilo „burgeriai“. Išragavome visko ir galiu pasakyti, jog McDonald’s daug praranda nesiūlydami būtent pastarojo patiekalo.
Paragavę ir pasigrožėję Afrika Zimbabvėje, po trijų dienų grįžome į Botsvaną.
Simas