Australija man atėmė žadą, dar net neišlipus iš lėktuvo. Skrendant virš įvairiaspalvių dykumų, nematant anei jokio medelio, namelio ar kelelio, tik išdžiūvusių upių vagas, jautiesi, lyg skristum virš kitos planetos. Tas jausmas Australijoje vis grįždavo ir grįždavo.
Pirmi įspūdžiai
Į Australiją atskridome iš Indonezijos, Denpasaro oro uosto Balyje. Išlipus iš lėktuvo mus nudžiugino maloni vėsa, švarus ir neperpildytas autobusas, gaivus oras ir erdvumas. Čia nebuvo nieko, kas mums nepatiko Indonezijoje.
Tiesa, čia radome tai, kas mums nepatiko bei ko nematėme prieš tai aplankytoje valstybėje – benamių gatvėse.
Indonezijoje mes su savo netobula anglų kalba buvome „ponai“, o dabar atvykę pas tikrus anglakalbius dažnai „karpydavom ausimis“, prašydami pakartoti, ką mums norėjo pasakyti. Australai yra pagarsėję savo, anot jų pačių, tingiais liežuviais. Vietoj „Good day“ jie sako „G’day“, o vietoj „Australia“ – „Stralia“. Taigi mums, atvykėliams iš Rytų Europos (teatleidžia man tie, kas nelaiko Lietuvos Rytų Europa), kurį laiką reikėjo pratintis kalbėti australietiškai. Tai, jog mums reikės pasistengti, supratome tik atvykę į viešbutį, kur administratorė paklausė, kiek kambario raktų mums reikia, o mes atsakėme, kad buvome užrezervavę trivietį kambarį. Na, bent jau supratome, kad ji kalbėjo apie kambarį :)
Pertas
Pertas yra laikomas didmiesčiu, labiausiai nutolusiu nuo kitų miestų. Kalbant apie milijoninius miestus, artimiausia Perto kaimynė yra Adelaidė, esanti už 2700 km, o artimiausias miestas, kurio populiacija didesnė nei 30 tūkst. – už 600 km.
Pertas mus apžavėjo. Ypač mane. Gal todėl, kad atvykome čia iš tvankaus chaoso, gal todėl, kad du mėnesius nematėme nieko, kas primintų namus, o gal tik dėl savo žavesio.
Kitą dieną po skrydžio surengėme sau ekskursiją. Pirma vieta, kur nuėjome – Wesley anglikonų bažnyčia. Negalėjome atsigrožėti tuo, ką ten radome, todėl kuriam laikui prisėdome. Bažnyčios priekyje stovi fortepijonas, kuriuo skambina žilas žilas senukas. Visoje bažnyčioje aidi Bethoveno „Mėnesienos sonata“. Mintyse sau pažadėjau, kad niekada neiškeisiu vakarietiškos kultūros į tropinių kraštų betvarkę.
Vėliau Perte aplankėme King’s parką, kuriame pirmą kartą visoje kelionėje patekome į stiprią liūtį, Bell Tower, Government’s House, Supreme Court, šv. Marijos katalikų katedrą, rotušę ir London Court, kuris primena Skersinį skersgatvį iš Hario Poterio (netikit – pagooglinkit).
Netoli upės sutikau porą besidarbuojančių kolegų archeologų, su kuriais persimetėm keliais žodžiais. Vargšeliai nieko neranda…
Visi sutarėme, kad Pertas panašus į didžiulę sanatoriją. Čia viskas taip ramu ir gaivu, atrodo, jog niekas niekur neskuba ir niekas neturi jokių problemų. Dar ir dabar prisimenant šį miestą aplanko ramuma.
Nuotykio pradžia
Rugsėjo pirmoji – mokslo ir žinių diena, kai kurių vaikų vadinama gedulo ir vilties diena. Mums tai buvo naujo žygio pradžia. Iš pat ryto nuvykome į miesto pakraštį pasiimti mūsų dar prieš pusmetį užsakyti kemperio.
Neaišku kodėl, tačiau gavome kitą kemperį, nei buvome užsakę. Gavome beveik naują „Mercedess“ su šaldytuvu, dujine virykle, mikrobangų krosnele, oro kondicionieriumi, televizoriumi, tualetu, dušu, trimis lovomis ir valgomuoju. Tai kaip gera vila ant ratų. Likimas mums šypsosi.
Pirmieji kilometrai buvo itin smagūs – kelias beveik tuščias, groja radijas (Australijoje retai radijo bangos pasiekdavo mūsų kemperį), prie mašinos gabaritų ir kairės pusės eismo, atrodo, pripratome. Tiesa, jau pirmąją dieną kelyje užtrukome per ilgai ir teko važiuoti tamsiu paros metu. Ne, tamsos mes nebijojom, bijojom per kelią šokuojančių kengūrų ir to, jog automobilių draudimas Australijoje neatlygina žalos, jei susidūrei su gyvūnu. O jau vien tądien pamatėme 4 nutrenktas kengūras, gulinčias ant kelio.
Australijos gyvūnai
Ko gero, paklausus, kokie yra Australijos simboliai daugelis atsakytų – kengūros, Uluru, Sidnėjaus opera. Ir jie būtų visiškai teisūs.
Kengūras ne veltui paminėtume pirmiausia – jų čia yra visur: miestuose, užmiestyje, nacionaliniuose parkuose ir keliuose. Būtent keliuose jų sutikome daugiausiai. Deja, nebegyvų. Po pirmų dviejų dienų, pamatę, kad jų pakelėse tiek daug, nusprendėme jas skaičiuoti. Per visą mūsų kelionę suskaičiavome 241. Daug. Laimei, mes neprisidėjome prie šio skaičiaus padidinimo.
Tiesa, kelis kartus pavyko jas pamatyti gyvas, šokuojančias netoli kelio, o iš arčiau galėjome pamatyti Healesville rezervate.
Gal kam pasirodys žiauru, bet Australijoje kengūriena pardavinėjama kiekviename didesniame prekybos centre, patiekalų su ja galima nusipirkti visur ir visokiais pavidalais – mėsainių, kepsnių, iešmelių. Na, o keliaujant būtina paragauti vietinio maisto, todėl vieną vakarą, nusipirkę kengūrienos, pasidarėme degustaciją. Kengūriena skani, o anot mūsų draugų iš Melburno, ne tik skani, bet ir itin sveika!
Vėliau pakelėse pamatėme nesparnuotų stručių „pusbrolių“ – emu, itin mielų bei savotiškai keistų padarų – koalų, mažus meškučius primenančių vombatų ir kengūrų „pusseserių“ valabių.
Vieną vakarą dykumoje, mums gaminant vakarienę, prie mūsų kemperio atėjo kažkoks laukinis šuo. Pamaniau, kad tai gali būti vietinis Australijos šuo, vadinamas dingo. Vėliau, prisijungę prie interneto, patikrinome – tikrai tas pats. Pasisukinėjęs minutę aplink automobilį, dingo dingo dykumoje.
Kasa, bet ne archeologai. Kas?
Australija garsi ne vien kengūromis ar kitais gyvūnais, bet ir brangakmeniais bei tauriaisiais metalais, slūgsančiais po žeme.
Antrą kelionės dieną aplankėme visoje Australijoje didžiausią vis dar veikiančią Fimiston Open Pit aukso kasyklą (dar vadinama Super Pit). Būtų įdomu sužinoti, kiek toje 3,5 km ilgio, 1,5 km pločio ir 570 m gylio duobėje buvo iškasta aukso.
Po kelių dienų užsukome ir į Coober Pedy – miestelį vidury Australijos, vidury dykumos. Lygiai prieš 100 metų čia buvo atrastas pirmasis opalas ir nuo to laiko miestelis plėtėsi, o kasyklų aplink vis daugėjo ir daugėjo. Įvažiuojant į Coober Pedy keliautojus pasitinka miestelio simbolis – senas, sukriošęs sunkvežimis, naudotas opalo gavybai. Pagrindinės pramogos šiame miestelyje taip pat susijusios su opalu – opalų muziejus, ekskursijos po nebeveikiančias šachtas ir viešbučiai, taip pat įrengti šachtose.
Australijos keliai
Vairuoti Australijoje smagu. Keliai geros kokybės ir beveik tušti, kiek galima tiesesni. Pavyzdžiui, važiavome antru pagal ilgumą tiesiu keliu visame pasaulyje, kuris tęsiasi 146,6 km be jokio posūkio.
Kelyje žmonės draugiški. Tiek kitų kemperių, tiek sunkvežimių vairuotojai dažnai moja prasilenkiančioms mašinoms. Ypač tai populiaru Vakarų Australijoje, kur kelyje sutikti kitą mašiną yra retenybė. Gali važiuoti net kelias valandas vidury dienos nieko nesutikdamas. Kuo labiau artėjome prie rytinės pakrantės, tuo mašinų daugėjo ir tuo labiau vairuotojai buvo susvetimėję.
Toliau nuo miestų esančiuose keliuose gali sutikti tik kitus kemperius ir sunkvežimius. O sunkvežimiai čia įspūdingi. Daugelis jų ne su viena priekaba, kaip mums įprasta, o su dviem, trim arba net keturiom. Tokie sunkvežimiai čia vadinami kelių traukiniais. Ir ne tik dėl ilgio, kuris gali viršyti ir 50 metrų, bet ir dėl to, jog lėkdami net 120 km/val. greičiu tranko viską, kas pasitaiko jų kelyje.
Rūpestis dėl vairuotojų
Australijos kelių direkcija (ar panaši institucija) dirba pagirtinai. Kadangi nemažai maršrutų yra tokių, kur tavo navigacija sako važiuoti 1200 km tiesiai (tai patyrėme patys), vairuotojus lengvai gali apimti mieguistumas. Todėl kelyje gausu poilsio vietų ir ženklų su užrašais „Drowsy drivers die“, „Survive this drive“, „Stop – Revive – Survive“. Tokie skambūs šūkiai tikrai priverčia susimąstyti ar nereiktų pailsėti. O jei ne, yra dar įtaigesnių užrašų, užtepliotų ant nuo kelių nuvažiavusių ir apsivertusių automobilių, kurių čia gana daug. Ant vieno mačiau užrašą „Next time it might be your car“.
Tiesa, ne visoje Australijoje vairuotojai tik gąsdinami. Pavyzdžiui, Kvynslando valstijoje gali žaisti viktoriną ir taip išlikti įsitempęs. Iš pradžių ant kelio ženklo perskaitai klausimą ir turi kilometrą ar du sugalvoti atsakymą. Tada privažiuoji kelio ženklą su atsakymu ir gali pasitikrinti, ar buvai teisus. Ar žinojote, kad Kvynslando simbolis yra Coocktown’o orchidėja? Tai sužinojom dalyvaudami viktorinoje :)
Tiesa, ne viskuo Australijos keliuose pasirūpinta. Gali nuvažiuoti 300 km ir pakeliui nerasti jokios degalinės. Vairuotojai turi stebėti savo degalų likutį, nes praleidę vieną degalinę ir galvodami, kad to pusės likusio bako dar užteks iki kitos, pastarosios gali ir nebepasiekti. Mums taip vos nenutiko jau pirmomis kelionės dienomis, kai pasiekėme degalinę su vos keliais litrais degalų, paskutinį 100 kilometrų važiavę sumažinę greitį iki 70 km/val. Tuomet įsivedėm taisyklę – rodyklė rodo pusę bako – metas piltis.
Dideli dalykai
Australija daro įspūdį savo dideliais dalykais. Dideliais atstumais, dideliais sunkvežimiais, dideliais tuščiais plotais, dideliais akmenimis (kalbu apie Uluru), Didžiuoju barjeriniu rifu ir t.t.
Važiuojant Stuart greitkeliu pamatėme ženklą, draudžiantį išsukti iš pagrindinio kelio. Apribojimas buvo nutrauktas tik gal už kokių 200 kilometrų. Galvojome, kas čia tokio paslaptingo vyksta, gal jie čia išgauna uraną ar dar bala žino ką. Į klausimą mums vėl atsakė google’as – tai yra karinis poligonas. Vėlgi didžiausias pasaulyje.
Kalbant apie didelius atstumus, trečią savo kelionės naktį miegojome netoli kelio esančiame kempinge, nuo kurio iki artimiausios ligoninės buvo apie 600 km.
Taip pat Australijoje teko galimybė susitikti ir didžiausius pasaulio žinduolius. Kornelijos gimtadienio dieną nuvykome prie pietinio Australijos kranto, prie vietinių vadinamo Didžiojo pietų vandenyno. Ten yra vieta, kuri vadinasi Head of the Bight. Kiekvieną žiemą čia atplaukia būrelis banginių, kuriems stebėti įrengtos aikštelės virš skardžio. Vasarą gyvūnai vėl grįžta prie Antarktidos krantų. Čia matėme bent 5 banginius, tingiai besisukinėjančius vandens paviršiuje ir galingai talžančius vandenį savo pelekais.
Aborigenai
Aborigenai yra vietiniai Australijos gyventojai, gyvenę čia dar prieš europiečiams ją „atrandant“.
Šiuos žmones sutikau jau pirmą dieną Perte, o paskui ir kituose miestuose. Deja, dauguma mano sutiktų aborigenų buvo benamiai arba šiaip gana skurdūs ir atrodantys agresyviai. Dar prieš atvykstant į Australiją mūsų draugas Clinton’as iš Melburno sakė, kad aborigenai čia – didelė problema. Tarp jų daug nusikaltėlių, narkomanų ir kitų blogiečių, gadinančių visuomenę.
Aborigenai ilgą laiką buvo engiami baltųjų, buvo laikomi antrarūšiais. Apie tai yra sukurta keletas filmų. Vieną tokių – „Triušių aptvaras“ (ang. Rabbit-Proof Fence) – mačiau dar būdamas vaikas. Deja, atskirtis vis dar jaučiasi.
Kai pagalvoju, iš tikrųjų, Australijoje nemačiau tvarkingai atrodančio aborigeno. Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką. Jie yra Australijos vietiniai. Jie čia gyveno laimingą gyvenimą, meldėsi į Uluru, svaidė bumerangus ir gaudė kengūras. Tada jie sužinojo, ką reiškia būti atrastiems europiečių. Iš aborigenų buvo atimtos žemės ir kitas turtas, sutrypta ir išniekinta jų pusiau laukinė kultūra. Europiečiai čia įvedė savo tvarką, prie kurios vietiniai turėjo prisitaikyti. Nemanau, kad jie nebandė, tačiau jie, „antrarūšiai“, nebuvo priimti į kapitalistinį pasaulį. Jie negaudavo gero darbo, padoraus užmokesčio. Visa tai sukėlė jų pasipiktinimą ir maištą, kuris tęsiasi iki šiol.
Tai, ką supratau
Laimei, Australijoje neįvyko taip, kaip Pietų ir Centrinėje Amerikoje, kur atradėjai vietines civilizacijas „atrado iki galo“ – nereikėjo nė šimtmečio, kad didingos actekų, inkų, majų ir kitos vietinės gentys europiečių būtų išnaikintos.
Šioje kelionėje supratau, kad ten, kur žengė mūsų didinga ir pažengusi kultūra, buvo karas, skausmas, mirtis ir plėšikavimas. Tačiau Europai tai Didieji atradimai, kuriais didžiuojamės, o atradėjų vardais vadiname gatves, mokyklas ir ligonines. Atsiprašau, jei kalbu kaip hipsteris ar ultra pacifistas, bet negalėjau susilaikyti.
Uluru
Uluru Australijoje – kaip Eifelio bokštas Paryžiuje, kurį, atvažiavus į Australiją, būtina pamatyti. Taip galvojau iki tol, kol jį pamačiau.
Uluru yra didžiausias vienalytis atskirai stovintis akmuo pasaulyje. Aborigenams jis šventas, jų kalboje Uluru reiškia „motina žemė“. Tiesa, europiečiai atradėjai raudonąjį akmenį pavadino Ayer’s Rock ir pastarasis pavadinimas yra tikrai populiarus.
Kai pirmą kartą atvykome prie Uluru stebėti, kaip keičiasi jo spalva leidžiantis saulei, turiu pasakyti, kad šiek tiek nusivylėme. Nusivylėme dėl to, jog mums jis neatrodė toks įspūdingas, kokio tikėjomės. Mūsų komandoje net pasigirdo kalbų, kodėl čia iš viso atsibeldėme. Kodėl dėl jo kelyje sugaišome dvi dienas ir po to sugaišime tiek pat, kad grįžtume iš dykumos?
Tiesa, nuotaikos kur kas pagerėjo, kai kitą dieną nuvažiavome prie pat akmens ir ėjome į 9 km ilgio žygį aplink jį. Būnant arti, supranti, koks iš tikrųjų jis didelis ir koks juokingas didžiausias Lietuvoje Barstyčių akmuo, palyginus su Uluru.
Yra galimybė užlipti ant Uluru viršaus, tačiau tai nerekomenduojama ne tik dėl galimo pavojaus (bandydami užlipti ant raudonojo akmens žuvo daugiau, nei 40 žmonių), bet ir dėl to, jog taip galima įžeisti aborigenus. Kaip minėjau, akmuo jiems šventas, o juk ir mes nenorėtume, kad turistai laipiotų ant altorių bažnyčiose ar panašiai. Gerbdami vietinę kultūrą į viršų nelipome.
Taigi, vienas patarimas – jei atsibeldėte iki Uluru, nepatingėkite atvažiuoti iki pat akmens ir pasivaikščioti aplink.
Kata Tjuta
Žvelgiant į Uluru, toli toli matosi kiti akmenys – tai Kata Tjuta (aborigenų kalba „didelės galvos“) arba The Olgas, jei kalbame „atradėjų“ terminais. Kata Tjuta kadaise buvo dar didesnis akmuo nei Uluru, tik laikas ir slėgis sukapojo jį, padarydamas kiekvieną dalį panašią į milžinišką galvą.
Šis objektas mažiau populiarus nei Uluru, nors nuo pastarojo nutolęs tik keliasdešimt kilometrų. Pamačius Kata Tjuta, mums nebekilo klausimų, kodėl vertėjo trenktis čia, į dykumos vidurį.
Aukštos uolos, kuriančios aidus, medžiai tarpekliuose tarp „galvų“, o tolumoje – nuostabi dykumos su pavieniais medeliais panorama. Visiems mums Kata Tjuta patiko labiau, nei Uluru. Nuskriausti lieka tie, kurie atvyksta prie raudonojo akmens ir neužsuka čia. Gaila, kad anksčiau nežinojome, koks grožis mūsų čia lauks, todėl daugiau laiko praleidome prie Uluru. O laiko jau nebesugrąžinsi…
Karingana – apžvalgos/poilsio aikštelė, iš kurios atsiveriantis vaizdas pagrobė mūsų širdis ir mintis.
Karalių kanjonas
Netoli nuo Uluru ir Kata Tjuta yra ir kitas įspūdingas gamtos objektas – Karalių kanjonas. Atvykę ten vėl išėjome į nedidelį žygį. Ir tai, ką pamatėme, mums vėl patiko labiau, nei Uluru.
Straipsnio pradžioje rašydamas, kad dar ne kartą Australijoje jautėmės kaip kitoje planetoje, galvojau būtent apie šią vietą. Vaikščiodamas čia esi apsuptas šimtų sluoksniuotų uolų kolonų, kurias staiga keičia daugiau nei 100 m skardis ir Edeno sodas su tropine augalija ir čiulbančiais egzotiškais paukščiais.
Per kiek daugiau nei 3 valandas nuėjome maždaug 6 km ilgio kelią, tačiau prisipažinsiu, kad daug kartų sustodavome nusifotografuoti kvapą gniaužiančiose, viena už kitą gražesnėse vietose. Sėdint ant uolos krašto, kojas „pakabinus“ virš skardžio užplūsta milžiniškas adrenalino kiekis. Tačiau čia reikia būti atsargiems – visai neseniai viena britė, bandydama padaryti ekstremalią nuotrauką nukrito nuo skardžio ir žuvo.
Jaučiu, kad ši frazė tampa nuvalkiota, bet vis dėlto, man asmeniškai Karalių kanjonas buvo viena iš labiausiai sužavėjusių vietų per visą kelionę, nuo pat jos pradžios birželio mėnesį.
Adelaidė
Dvi dienas nuo ryto iki vakaro važiavome iš dykumos vidurio link pietinės pakrantės. Tiksliau link Adelaidės.
Dar iš vakaro susidarėme ekskursijos maršrutą ir laikydamiesi jo aplankėme Adelaidės Ovalą, senąjį kalėjimą, Viktorijos skverą, rotušę, paštą ir parlamentą. Taip pat pasivaikščiojome Torrens upės pakrante, kur pamatėme, kaip pelikanas bando apvogti grupelę merginų.
Einant pro paštą mus užkalbino senyva australė. Pasiūlė užeiti į paštą pasižiūrėti interjero (jis buvo tikrai gražus) ir paklausė, iš kur esame. Persimetę keliais žodžiais išgirdome: „Negrįžkite namo, pasilikite čia, Adelaidė – nuostabus miestas.“
Ir, tiesą sakant, mes jai pritariame. Nesiruošiame čia kraustytis gyventi, bet Adelaidė mus maloniai nustebino. Dabar, kai jau esu aplankęs visus didžiausius Australijos miestus, galiu pasakyti, jog Adelaidė atrodo labiausiai australietiškas miestas. Bent jau pagal tai, kaip aš suprantu Australiją.
Great Ocean Road
Kelias, vedantis iš Torquay gyvenvietės į Allansford’ą, laikomas gražiausiu keliu visame pasaulyje. Gražus ne asfaltas, žinoma, o tai, ką važiuodamas keliu gali pamatyti. Pavadinimas išduoda, jog didžioji kelio dalis tiesiasi ant paties žemyno krašto, palei vandenyną. Kartais atrodo, kad vandenį galėtum pasiekti ranka pro atidarytą langą.
Tiesa, pirmi keliasdešimt kilometrų (važiuojant iš vakarų į rytus) veda kiek toliau nuo vandenyno, tačiau kas kelis kilometrus yra apžvalgos aikštelės, iš kurių gali matyti įspūdingus uolų darinius, kyšiančius iš vandens – arkas, „tiltus“, kolonas ir t.t.
Vyšnaitė ant viso torto yra Dvylika apaštalų – dvylika pavienių uolų kolonų, susitelkusių vienoje vietoje. Tai viso kelio vizitinė kortelė, bet, mano nuomone, kiti objektai, esantys pakeliui, nenusileidžia apaštalams. Juolab, kad aplink pastaruosius zuja sraigtasparniai ir minios turistų.
Shelly Beach – kriauklėtas paplūdimys – yra dar viena žymi kelio vieta. Čia vietoje smėlio po kojomis braška įvairių moliuskų kriauklelės – didesnės ir mažesnės, spalvotos ir vienspalvės. Atrodo, galėtum kabinti saujom ir siųsti lauktuvių į Lietuvą, tačiau jei kiekvienas atvykėlis taip darytų, ateities keliautojams reiktų paplūdimį pervadinti. Vis dėlto, juk keletos dingusių kriauklyčių niekas nepasiges? :)
Vienoje vietoje kelias veda pro drėgnuosius miškus. Sunku net išsirinkti kas gražiau – vandenynas pašonėje ar tankus miškas, primenantis džiungles. Matyt, visa kombinacija ir yra Great Ocean Road žavesys.
Beauchamp krioklys
Tame drėgnajame miške nakvynės vietą radome netoli Beauchamp krioklio, o kitą dieną iki jo nuėjome. Apie pusvalandį ėjome iš žvyro supiltu takeliu pro apsamanojusius šimtamečius medžius, o šonuose buvo neįžengiami tankumynai.
25 m aukščio krioklys girdėjosi iš toli. Tiesa, priėjus arti jis nėra itin įspūdingas, tačiau ta paslaptinga aplinka ir džiunglės daro šią vietą ypatinga. Juolab, kad aplink nėra nė gyvos dvasios, tik mes.
Medžių lajų takas
Kol visi Lietuvoje džiaugėsi Anykščių šilelyje įrengtu medžių lajų taku, mes nusprendėme neatsilikti nuo mados ir aplankyti vieną, įsikūrusį visai šalia Great Ocean Road.
Otway Fly Treetop Walk medžių lajų takas yra 600 m ilgio ir apie 30 m aukščio, vienoje vietoje stūkso 47 m aukščio apžvalgos bokštas. Tai aukščiausias ir ilgiausias toks takas visame pasaulyje!
Tiesa, būdamas net ir labai aukštas, takas niekada neiškyla virš medžių, tiksliau, sunkiai pasiekia medžių lajas, nes jį supa eukaliptai, užaugantys net iki 100 m aukščio.
Įspūdinga, kaip Australijoje dera dykumos, kalnai, vanduo, paplūdimiai ir drėgnieji miškai. Be abejonės, pirmos dvi savaitės čia neprailgo, o tik žavėjo. Jau tada buvome visiškai patenkinti kelione Australijoje, o prieš akis dar buvo Melburnas ir Sidnėjus, Ramusis vandenynas ir Didysis barjerinis rifas, tačiau įspūdžius iš šių vietų skaitykite kitame straipsnyje.
Simonas