Pirmame straipsnyje apie Australiją aš ją gerokai išgyriau. Mums patiko viskas, pradedant Pertu ir baigiant Otway Fly medžių lajų taku prie Great Ocean Road. Atėjo metas papasakoti apie kitą kelionės atkarpą – nuo Melburno iki Kernso. Ar vėl žvelgsiu įsimylėjėlio akimis? Galbūt.
Atvykstame į Melburną
Viktorijos valstijos sostinę Melburną pasiekėme jau sutemus. Ko gero, tai buvo pirma priežastis, kodėl mums patiko šis miestas. Tik atvažiavus „įkritome“ į naktinį miestą su šviečiančiais dangoraižiais ir Melbourne Star. Tačiau ilgai naktinėmis šviesomis nesidžiaugėme – skubėjome į Big4 kempingą, kuris turėjo užsidaryti vos už keliolikos minučių.
Kitą dieną savo kolegoms pravedžiau ekskursiją – Melburno muziejus, Karališki parodų rūmai, senasis kalėjimas, Viktorijos valstijos biblioteka, Parlamentas, senoji iždinė. Melburne labai geras gatvių išplanavimas ir orientuotis čia labai paprasta.
Kiek pasivaikščioję nuėjome išklausyti mišių į Melburno šv. Patriko katalikų katedrą – labai išvaizdų pastatą su dar išvaizdesniu ir paslaptingesniu interjeru.
Džiaugėmės atėję būtent čia, nes netikėtai patekome į antrą per visą kelionę Nepriklausomybės šventę. Ir ne Australijos, bet Čilės! Susirinkęs gana gausus čiliečių būrys (dalis jų apsitaisę tautiniais rūbais) dalyvavo mišiose, o po jų katedros šventoriuje šoko ir dainavo liaudies dainas. Labai smagu, kai į tokias situacijas patenki neplanuotai.
Tautų katilas
Melburne, kaip ir visoje Australijoje, daug tautinių mažumų. Ypač azijiečių. Vienu metu atkreipėme į tai dėmesį ir pabandėme skaičiuoti procentus. Kaip tik mūsų „tyrimo“ metu per pėsčiųjų perėją praėjo vien azijiečiai. Statistika… Kartais ji būna apgaulinga, bet esmę, manau, supratote. Daug kinų į Australija atvažiavo XX a. pradžioje, Australijoje prasidėjus aukso karštligei. Tačiau kodėl čia tiek daug italų ir graikų, man visiškai neaišku.
Melburnas vadinamas vienu iš didžiausių itališku miestu už Italijos ribų, o graikų populiacija didesnė tik Atėnuose ir Tesalonikuose.
Papietavę pratęsėme savo ekskursiją – aplankėme šv. Pauliaus anglikonų katedrą, Flinders gatvės traukinių stotį, graffiti piešiniais garsėjantį Hozier skersgatvį, kur stebėjome kaip dirba gatvės menininkai, ir vieną aukščiausių pastatų Melburne – Eureka.
Dangoraižyje užsikėlėme į 88 aukštą, esantį 280 m aukštyje. Iš čia puikiai atsiveria 360° panorama. Jau dieną Melburnas iš aukštai atrodo gražus, tačiau po to, kai atvažiavę pirmąjį vakarą pamatėme miestą naktyje, degėme noru čia sugrįžti sutemus. Deja, tam prieštaravo mūsų vakaro planai – susitikimas su Clinton ir Krysten, suplanuotas dar Afrikoje.
Jau pradedant temti traukiniu pasiekėme Footscray rajoną, kuriame praleidome puikų vakarą su Afrikos turo draugais. Kaip gera sutikti matytus veidus ir girdėti pažįstamus balsus! Sunku net įsivaizduoti, koks didelis džiaugsmas mus užplūs grįžus namo, kur likusi šeima ir draugai!
Melburno reziumė
Kalbant bendrai, Melburnas gražus ir įdomus miestas, tačiau jis, atrodo, niekuo nesiskiria nuo tipinio vakarietiško didmiesčio – seni pastatai maišosi su dangoraižiais, aplink kuriuos – didžiuliai miegamieji rajonai. Būtent dėl to mums labiau patiko Pertas ir Adelaidė, nes juose tvyro australietiška atmosfera.
Melburne gyvena 3,5 mln. žmonių, todėl, kaip ir visi tokio dydžio miestai, jis turi didmieščio problemų. Dužusios viltys ir neišsipildžiusi „australietiška svajonė“ atsispindi benamių akyse. Žinoma, jei tos akys neužsivertusios nuo neaiškių kvaišalų (sutikom ir tokių žmonių).
Užsienietis – įtariamasis?
Kad Melburnas turi problemų įsitikinome ir važiuodami iš Footscray atgal į miesto centrą.
Į stotį, kurioje be mūsų buvo beveik vien imigrantai, atėjo keturi pareigūnai. Standartinis patruliavimas – apžiūrinėjami žmonės, „tardomas“ vyriškis, kuris akivaizdžiai „apsinešęs“. Vienas pareigūnas, matyt, išgirdęs mus kalbant keista kalba, nusprendė patikrinti ir mus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jis iš tikrųjų susidomėjęs ir bando vystyti draugišką pokalbį. Klausia, iš kur mes, kur keliaujame, ką veikėme Footscray, ką veikiame gyvenime… Tačiau greitai viskas tampa aišku – tokiu būdu netiesiogai tikrinama, ar mes čia esame legaliai, ar nesame apsvaigę ir t.t. Gal viskas nebūtų taip akivaizdu, jei pareigūnas sugebėtų bent apsimesti, jog jam tikrai rūpi mūsų atsakymai.
Ką gi, atvažiavo traukinys. Pareigūnas jau buvo „nusiplovęs“ net „viso gero“ nepasakęs. Kartu su mumis įlipo ir tas „apsinešęs“ vyriškis, kuris savo spjaudymu bandė „sušaudyti“ Coca-Cola automatą. Tiesa, ilgai jis važiavimu nesidžiaugė. Dėl jo elgesio tarpinėje stotelėje vienas keleivis iškvietė apsaugą, kuri vaikiną išsivedė.
Moralas toks – gerai, kad yra apsauga, kad rūpinasi stoties ir keleivių saugumu, tačiau blogai, kad jos reikia tiek daug ir jai vis atsiranda darbo.
Australijos fauna
Išvykę iš Melburno nuvažiavome į Healsville rezervatą. Tai kaip nedidelis zoologijos sodas su vietiniais gyvūnais – kengūromis, koalomis, Tasmanijos velniais, vombatais, valabėmis. Ir su vietiniais Australijos paukščiais, kurie mums pažįstami iš „Kika“ parduotuvių. Australijoje gyvena ir laisvai skraido itin daug papūgų rūšių. Jos čia kaip balandžiai, varnos ar žvirbliai Lietuvoje – sutiksi ir mieste, ir už jo ribų.
Australijoje gyvena smulkiausių pasaulyje pingvinų rūšis – mažieji pingvinai. Filipo saloje, visai netoli žemyninės Australijos dalies, visus metus kasdien vyksta renginys, vadinamas pingvinų paradu.
Kiekvieną rytą pingvinai išplaukia į vandenyną, o vakare visada tuo pačiu metu (!) parplaukia namo į sausumą. Pakrantėje įrengtose tribūnose susirinkusi žiūrovų minia stebi, kaip šimtai pingvinų (visoje Filipo saloje jų gyvena apie 32 tūkstančius) išlipa iš vandens ir greitai krypuoja savo namų link. Tačiau smagiausia ne tai. Vėliau, einant takeliu iš pajūrio informacijos centro link, šalia takelio žygiuoja ir pingvinai. Gali juos stebėti vos iš keliasdešimties centimetrų atstumo! Informacijos centro darbuotojai įspėja, kad prieš išvažiuojant iš aikštelės pasitikrintume, ar po mūsų mašina koks pingvinas neprigulė pailsėti.
Sveiki atvykę į Australiją. Rekomenduojame nemirti
Prieš apsilankant Australijoje, skaitydamas straipsnį „10 things to do in Australia“, radau punktą: „Not to die because of deadly animals“. Australija garsi mirtinai nuodingais gyvūnais. Ypač gyvatėmis ir vorais. Tiesa, paskutinis mirtinas voro įkandimas įvyko maždaug prieš keturiasdešimt metų, bet niekada negali žinoti.
Vieną vakarą, atvažiavę į stovyklavietę, nuėjome į tualetą, ant kurio lubų tūnojo voras. Kūnas be kojų buvo kokių 5 cm ilgio, o akys, dydžio sulig degtukų galvutėmis, žiūrėjo tiesiai į tualeto lankytojus. Šiaip tai vorų nebijau, bet šitas buvo tikrai išskirtinis ir baisus! O dar baisiau buvo, kai jis nuo lubų nusėlino kažkur kitur ir mes jo nebegalėjome matyti.
Cypsintis paplūdimys
Jei nori pamatyti, kaip atrodo Tasmanija, bet negali ten nuvykti, rekomenduojama apsilankyti Wilsons Promontory nacionaliniame parke. Jis įsikūręs pačiame piečiausiame žemyninės Australijos taške.
Atvykome čia gana ankstyvą rytą. Informacinio centro darbuotojai patarus, nuvažiavome prie Bishop kalno ir išsiruošėme į žygį kalno viršūnėn. Takas veda per drėgnąjį mišką, o nuo viršūnės atsiveria vaizdas į paplūdimius ir vandenyną. Kalnas itin uolėtas, todėl su Paulium (ak, tie berniukai…) pasikarstėme po aplink esančias uolas.
Viršuje gana vėjuota, todėl ilgai netrukę, bet kiek sušalę, nusileidome atgal prie kemperio ir nuvažiavome į Squeaky („cypsintį“) paplūdimį. Pavadinimas kilo iš to, jog smėlyje yra itin daug silicio, dėl kurio, vaikštant paplūdimiu, smėlis cypsi. Smagi vieta. Čia taip pat yra nemažai didelių akmenų, tarp kurių galima paklaidžioti kaip kokiame labirinte.
Blue Mountans nacionalinis parkas
Australijoje yra daugiau nei 500 nacionalinių parkų, kurie vieni už kitą gražesni. Prieš apsilankant Sidnėjuje, nuvykome į vos už keliasdešimt kilometrų esantį Blue Mountains, lietuviškai Mėlynųjų kalnų, nacionalinį parką.
Nacionalinio parko „vizitinė kortelė“ – Trys seserys. Tai trys uolų kolonos viena šalia kitos. Kadaise „seserys“ buvo septynios, bet, kaip dainavo V. Noreika su Luku, laikas visagalis. Tiksliau – laikas, vėjas ir lietus.
Aplink „seses“ akį dar labiau patraukia drėgnasis šimtamečių medžių miškas. O į tą mišką galima nusileisti laiptukais, padarytais dar 1932 m. (dalis jų atnaujinta, žinoma).
Iš pradžių nežinojome, į ką veliamės, lipdami žemyn – apačios kaip nesimatė, taip nesimatė. Lipom minutę, penkias, dešimt… Pakeliui vis stoviniuodavome pasitarti, ar leidžiamės iki pat apačios, nes užkilti bus dar sunkiau ir truksim ilgiau. Bet miškas ir jame čiulbantys paukščiai kvietė ir viliojo mus, nelyginant sirenos jūreivius.
Laimei, kai nusileidome, į akmenis nepavirtome. Paukščiai vis dar čiulbėjo tas pačias gražias melodijas, netoliese čiurleno šaltinis, o viskam pritarė medžių šlamėjimas.
Pasivaikščiojus miške atėjo metas lipti į viršų, grįžti į kemperį ir važiuoti į Sidnėjų. Vėlgi lipom minutę, penkias, dešimt… Mus net aplenkė itin sportiškas senolis kruvina koja. Tiesa, užlipome greičiau nei tikėjomės, netrukome nė pusvalandžio. Suskaičiavau – 892 laipteliai.
Mėlynųjų kalnų nacionalinis parkas yra tikrai ypatinga vieta, į kurią norėtume sugrįžti, nes mūsų čia praleistas pusdienis, yra aiškiai per menkas laikas pilnai pažinti šią vietą.
Lietuviai ir Australijoj lietuviai
Kitą rytą pabudome jau Sidnėjuje. Teko atsikelti 5 ryto, nes Lietuvos rinktinė žaidė Europos krepšinio čempionato pusfinalyje su Serbija. Internete radome kažkokio Vilniaus lenko (su visa pagarba Vilniaus lenkams) komentuojamą transliaciją, bet ko neiškentėsi dėl tokių varžybų. Juolab, kad Lietuva laimėjo ir pateko į finalą!
Tiesa, mums pasisekė, kad rungtynes pažiūrėti apskritai pavyko, nes Australijoje situacija su internetu yra tragiška. Kad per daug neišsiplėsčiau, štai jums ištrauka iš mano dienoraščio. Manau, „kampą pagausit“.
„Australijoje tikėjausi turėti internetą. Gal ne tokį gerą, kaip Lietuvoje, bet daugmaž pastovų. Ypač būnant miestuose. Dabar, Adelaidėje, Pietų Australijos sostinėje, mobilusis internetas neveikia, o pirkti kempinge kainuoja apie 3€ valandai ir gauni tik 200 megabaitų.“
Finalas vyko po dviejų dienų 3 ryto mūsų laiku! Aš jau nesikėliau, bet Paulius su Kornelija, kurie minėjo savo vestuvių metines, palikę mane kemperyje vieną, išliko ištikimi mūsų komandai. Na, o kaip baigėsi finalas jūs visi žinote…
Australijos miestas Nr. 1
Sidnėjaus pristatinėti nereikia. Operos pastato, Harbour tilto bei dangoraižių vaizdas nuo šiaurinės uosto krantinės, botanikos sodas, didinga neoklasicistinė architektūra George gatvėje… Viskas gniaužia kvapą, viskas įdomu ir drąsiai galiu pasakyti, jog Sidnėjus man akimirksniu tapo vienu gražiausių miestų, kokiame kada esu buvęs.
Be jau minėtų vietų Sidnėjuje aplankėme Parlamentą, Government House (nežinau, kaip normaliai išversti į lietuvių kalbą, bet kalba eina apie ištaigingus rūmus, kuriuose vadovybė rengdavo pokylius ir t.t.), šv. Marijos katalikų katedrą, Heide parką, Kinų draugystės sodą, valstijos biblioteką, rotušę, karalienės Viktorijos pastatą ir dar daug kitų vietų.
Mano jau minėtoje George gatvėje yra prekybos centras, įkurtas dar 1891 metais. Pastatas labiau panašus į rūmus, nei į mums įprastus prekybos centrus, o interjeras primena siaurą gatvelę su daug mažyčių parduotuvėlių jos pakraščiuose. Smagu įsivaizduoti, kaip turtingi opalo ar aukso ieškotojai ateidavo čia nusipirkti šokolado, batų ar kepurės.
Miestas kiekvieno skoniui
Sidnėjuje yra ir daugybė pramogų, ne tik architektūra – gatvės artistų pasirodymai, šeštadienio mugės Rock’s rajone, miesto apžvalga iš Sidnėjaus bokšto, plaukiojimas keltais, valtimis ar jachtomis, maudynės Ramiajame vandenyne Bondi ar Manly paplūdimiuose, daug botanikos sodų ir t.t. Atrodo, jog gyvenant Sidnėjuje nereikia net kojos iš miesto iškelti, kad patenkintum visus savo troškimus.
Sidnėjuje susitikome su Kornelijos draugėmis Laura ir Vaida, kurios atvyko čia studijuoti vos prieš kelias dienas. Gėrėdamiesi operos ir Harbour tilto vaizdu atsigėrėme kavos ir trumpai pasivaikščiojome krantine. Smagu išgirsti lietuvių kalbą iš kitų žmonių (ne vien iš Trijų kuprinių) lūpų.
Didmiesčių problemos
Kalbant bendrai, Sidnėjus paliko neišdildomą įspūdį. Jis, mano nuomone, gražiausias Australijos miestas. Tačiau gražiausias – nereiškia jaukiausias. Čia daug benamių, vakarais daug girtų žmonių (teko matyti girtų jaunuolių muštynes autobusų stotelėje), mieste prastas viešojo transporto organizavimas ir t.t. Kaip jau rašiau ir apie Melburną, didmiesčiai visada turi didmiesčio problemų. Būtent dėl to Pertas ir Adelaidė, net po apsilankymo Sidnėjuje, vis dar buvo mano širdžiai mieliausi australietiški miestai.
Tiesa, dar prieš atvykstant į Sidnėjų svajojau, kaip vairuosiu kemperį ant Harbour tilto, kuris man – gražiausias iš visų matytų. Jau buvau beprarandąs viltį tai padaryti, tačiau paskutinę apsilankymo Sidnėjuje dieną teko per tiltą važiuoti net dukart! Ne dėl to, kad būčiau pasiklydęs. Taip reikėjo.
Kita stotelė – Didysis barjerinis rifas
Iš Sidnėjaus tiesiu taikymu, sustodami tik nakvynei, nuvažiavome į Kernsą – gana didelį kurortinį miestą su šikšnosparniais medžiuose, viešais lauko baseinais ir būriais įdegusių žmonių. Šiame mieste baigėsi mūsų australietiška odisėja. Bet iki pabaigos mes dar turėjome keturias dienas!
Kernsas yra viena pagrindinių stočių, norint pasiekti Didįjį barjerinį rifą, o kadangi mes entuziastingi narai, būtų nuodėmė apsilankius čia, nepanardyti didžiausiame rife pasaulyje! Norint tai padaryti ramiai, reikia išsiruošti į ilgesnę kelionę. Mes išplaukėme dviems dienoms ir tai mums buvo pirmas kartas, kai teko miegoti siūbuojančiame laive. Jūros liga nesusirgome, o priešingai – mėgavomės siūbavimu, ypač žinodami, jog esame tiesiai virš rifo, o virš mūsų – gausiai žvaigždėtas dangus.
Nardymui pasirinkome Cairns Dive Centre. Iš pradžių greitaeigiu laiveliu Reef Kist buvome nuplukdyti iki rifo, kur mūsų laukė Kangaroo Explorer – trijų aukštų katamaranas su kajutėmis, valgykla ir visais patogumais. Po įsikūrimo ir pietų pradėjome nardymų maratoną.
Miręs rifas ir bloga nuotaika
Turiu prisipažinti – pirmi du nėrimai mus nuvylė – pradedant vandenį leidžiančiomis kaukėmis ir dėl to ant mūsų supykusiu gidu (pirmas nėrimas buvo su gidu, kuris patikrino mūsų sugebėjimus. Paskui nardėme vieni), baigiant mirusiais koralais ir menka vandenyno fauna. Paklausėme savęs, ar tikrai Didysis barjerinis rifas toks ypatingas? East Timor rifas, kuriame atlikome pirmus keturis nėrimus, tikrai buvo prastesnis tiek už Indoneziją, tiek už Zanzibarą.
Tiesa, nors nieko ypatingo ir nepamatėme, naktinio nėrimo metu ir ankstyvą kitos dienos rytą sugebėjome mėgautis nardymu. Ryte netgi radome naktį vienos švedės pamestą kaukę!
Dažniausiai Kangaroo Explorer keičia savo vietą du kartus per dieną, tačiau kaip tik tą dieną, kai mes pasiekėme laivą, pastarasis buvo įstrigęs kažkokiuose tinkluose, o po pietų kelioms valandoms dingo elektra. Taigi toje pačioje neįdomioje vietoje likome ne dviems, o keturiems nėrimams.
Po audros visada būna giedra
Galiausiai, kitos dienos rytą, pajudėjome į kitą vietą – Millns rifą, kuris garsus Trimis seserimis (kažkur girdėta, ar ne?). Ten patikėjome, kad Didysis barjerinis rifas tikrai Didysis. Ir ne tik dydžiu. Čia pirmą kartą pamatėme ryklius (white tip reef shark), o koralai ir visa aplinka tiesiog nuostabi. Nepaisant ne itin gero matomumo, šią vietą įvardinome kaip vieną geriausių, kur kada nors nardėme. O anot Pauliaus – ši vieta pati geriausia.
Iš viso Didžiajame barjeriniame rife atlikome 6 nėrimus. Po jų susidėjome daiktus ir laukėme pasirodant Reef Kist. Vis dar buvome virš Millns rifo, kai vanduo pasiekė savo žemiausią lygį ir koralus galėjome apžiūrinėti net neišlipę iš laivo!
Paskutinį kartą Didijį barjerinį rifą matėme skrendant iš Kernso į Tokijų. Nors pirmas įspūdis ir buvo nuviliantis, bet atsisveikinimas su rifu buvo nuostabus. Tai tikrai yra vieta, kur norėtųsi sugrįžti.
Kur drėgnieji miškai susitinka rifą
Daintree buvo paskutinis, bet, bent jau man, gražiausias nacionalinis parkas, kurį aplankėme Australijoje. Parko šūkis – „Kur drėgnieji miškai susitinka rifą“. Čia ir visas grožis – laukiniai paplūdimiai prie Ramiojo vandenyno, apsupti tankių miškų. O geriausia tai, kad tuose paplūdimiuose itin mažai kitų turistų.
Ko ieškojome ir neradome Indonezijoje, radome vietovėje, kuri žinoma Cape Tribulation vardu. Bent dviejų kilometrų ilgio balto smėlio paplūdimys, gaubiamas palmių ir kitų medžių – tik mums. Nesuprantu, kodėl australai mieliau renkasi prigrūstą Balį, nei šias vietas?
Be paplūdimio džiaugsmų, Daintree siūlo ir daugiau pramogų – dalis kelio primena Great Ocean Road, kai važiuoji ant paties uolos krašto, dalis veda per džiungles, o dalį turi įveikti keltu.
Iki pasimatymo, Australija!
Iš viso Australijoje per 30 dienų nuvažiavome 11 830 km (beveik tiek pat kiek nuo Australijos iki Lietuvos), matėme 241 nutrenktą kengūrą (1 kengūra kas 49 km), degalus pylėmės 41 kartą.
Mėnuo yra tikrai per mažai, kad pilnai pažintum Australiją. To būtų per mažai pažinti nors vieną Australijos valstiją! Nežinome, ar čia dar sugrįšime, bet viliamės, nes palikome daug ką pamatyti kitam kartui.
Simonas