Po apsilankymo Indonezijoje, kiek bijojome grįžti į Pietryčių Aziją. Bijojom vėl nusivilti vienu ar kitu turistų rojumi. Tačiau tūkstančiai žmonių, atvykstančių į Tailandą ar Singapūrą ir pasiliekančių čia ilgam laikui, negali klysti. Tikrai turi būti kažkas tokio, kas leistų džiaugtis buvimu čia. Negana to, Japonija sugrąžino mums viltį pamilti Aziją.
Aplankę tekančios saulės šalį, nusidanginome į miestą-valstybę Singapūrą, iš kurio vėliau traukiniu pasiekėme Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą. Praleidę ten tik vieną dieną, pasukome skirtingais keliais – Paulius ir Kornelija išvyko į Koh Phi Phi Tailande, o aš, sutikęs savo draugę Melissą, su kuria susipažinome Afrikoje, išvykau į dar vieną nykštukinę valstybę – Brunėjų ir keliuose tūkstančiuose salų įsikūrusius Filipinus.
Švariausias pasaulio miestas
Turbūt ne vienas esate girdėję, jog Singapūras tituluojamas švariausiu pasaulio miestu. Neva gali ant gatvės ridinėtis apsirengęs baltais rūbais ir neišsitepsi. Galbūt girdėjote ir tai, jog už kiekvieną numestą nuorūką ar šiukšlę gausi baudą, kuriai susimokėti neužteks vieno atlyginimo. Vienaip ar kitaip, galvoji, jog Singapūras – kažkokia ypatingai švari ar net sterili vieta. Deja, taip nėra. Centre situacija gera, tačiau šiukšlių mieste tikrai yra.
Galbūt tokia nuomonė paplitusi todėl, kad Singapūras sugeba išlikti pakankamai švarus, nors yra apsuptas tikrai netvarkingų valstybių? Tokiu atveju taip, jis tikrai ypatingas. Tačiau žvelgiant plačiau, manau, jog Vilniaus centre yra panaši tvarka, kaip ir Singapūre. O lyginant su, pavyzdžiui, Vaducu Lichtenšteine, Singapūras turėtų rausti iš gėdos, pasiglemžęs švariausio miesto titulą.
Iš dalies tokia mūsų nuomonė apie Singapūrą susidarė galbūt ir dėl to, jog ten atvykome ne visai tinkamu laiku. Mūsų apsilankymo metu Indonezijoje siautė miškų gaisrai, kurių dūmai gaubė Singapūro dangų. Net žiūrint į visai netoli esančius pastatus, matydavom juos lyg per miglą. Tai, žinoma, taip pat nesuteikia švaros įspūdžio.
Meduolis ir botagas
Kad ir kaip bebūtų, Singapūre tvarka griežta. Pradedant tuo, jog uždrausta kramtyti kramtomąją gumą (mieste jos legaliai niekur ir nenusipirksi), baigiant mirties bausme už narkotikų laikymą ir nuplakimu botagu (taip, botago nuplakimu) už smulkesnius įstatymų pažeidimus.
Kalbant apie baudas, už valgymą ir gėrimą traukinių stotyje gali gauti 500, už degių daiktų vežiojimą – 1000 Singapūro dolerių baudą. Taip pat stotyje draudžiama turėti itin neskaniai kvepiančių, tiksliau – smirdinčių, vaisių – durianų.
Nežinau, ar dėl to botago, ar kitų priežasčių, bet griežta tvarka duoda vaisių. Mieste tvyro visuotinis saugumo jausmas, žmonės draugiški ir atrodo laimingi, o Singapūras, nepaisant jo nedidelio dydžio, laikomas viena ekonomiškai stipriausių Azijos valstybių.
Kultūrų mugė
Labai įdomu, kad Singapūras yra toks daugiakultūris miestas, kuriame sugyvena musulmomai ir krikščionys, konfucionistai ir induistai. Nors daugiau nei pusę Singapūro populiacijos sudaro kinai, čia gyvena žmonės iš viso pasaulio. Iš esmės miestas primena vakarietišką didmiestį, kuris kai kuriais aspektais net pranašesnis už tikruosius Vakarų pasaulio miestus.
Vaikai mokyklose mokosi anglų kalba, tačiau daugelyje viešo susibūrimo vietų užrašai yra keturiomis kalbomis: anglų, kinų, malajų ir tailandiečių. Mieste galima įžvelgti kultūrinių įdomybių. Sekmadienio vakarą išėjome pasivaikščioti po savo rajoną ir kur nors pavakarieniauti. Sunku patikėti, bet Kornelija buvo viena iš maždaug dešimties moterų, buvusių gatvėje. Tai nebūtų keista, jei žmonių nebūtų daug, bet vyrų sutikome bent kelis šimtus. Labai įdomu, ką veikia moterys ir kodėl jų čia tiek mažai?
Tai, dėl ko čia verta atvykti
Singapūre yra itin daug lankytinų objektų – įvairių konfesijų šventyklų ir įvairių tautų rajonų, tokių, kaip mažoji Indija ar Kinų miestas, senesnių ir itin modernių architektūros paminklų, tarp kurių ir antras pagal brangumą pasaulio pastatas Marina Bay Sands.
Mieste aplankėme daug vietų – civilinio karo memorialą, rotušę, centrinį gaisrinės pastatą, kelias prieplaukas, Henderson waves ir t.t. Tačiau Singapūre yra keli objektai, kuriuos, atvykus čia, būtina pamatyti.
Gardens By The Bay (lietuviškai – sodai prie įlankos). Vieta, kurią, manau, prisiminsiu visą gyvenimą. Tai didelis sodas, kurio centre „auga“ super medžiai – metalinių konstrukcijų statiniai, apipinti augalais, kurių viršuje nuo vieno iki kito vingiuoja tiltas ant lynų. Prisipažinsiu, dienos šviesoje ši vieta man atrodė kiek neskoninga ir nelabai norėjau ten eiti. Galvojau, geriau užsikelti į Ce La Vi restoraną ant Marina Bay Sands stogo. Ačiū Pauliui ir Kornelijai, kurie nusitempė mane į sodus. Tamsoje kiekvienas super medis šviečia ir visas sodas atrodo paslaptingai.
Tačiau geriausia nutiko mums laukiant eilėje užlipti ant lynų tilto. Staiga užgeso visas parko apšvietimas ir per garsiakalbius pasigirdo pranešimas: „Ladies and gentlemen, Gardens By The Bay present you Supertree rhapsody“. Ir prasidėjo tai, dėl ko visas 15 minučių jaučiausi nepaprastai laimingas. Pagal muziką pradėjo „šokti“ super medžių apšvietimas, o muzikoje maišėsi klasika ir repas, drama ir komedija. Nežinau, kaip tai paaiškinti, nes tai tikrai ne pirmas mano matytas šviesų ir muzikos šou, bet po pasirodymo galvojau, kad tai gražiausias dalykas, kokį kada esu matęs. Žinoma, įspūdį dar labiau sustiprino nežinojimas, kad tai nutiks. Tai mums buvo visiška staigmena.
Vėliau nuėjome pažiūrėti kito – vandens, šviesų ir muzikos – šou, vykstančio prie pačios Marina įlankos. Nors šis šou yra Singapūro pažiba, įtrauktas į lankytinų objektų sąrašus, jis gerokai nusileidžia tam, ką matėme soduose. Žinoma, čia gražu. Čia maišosi lazeriai, šviesos, dūmai, vanduo, muilo burbulai ir vaizdo projekcijos ir tai iš tiesų įspūdinga, bet mano širdį užkariavo super medžių rapsodija.
Mažas pasaulis
Laukiant šou prie Marina įlankos, prie mūsų sėdintis vyriškis netikėtai paklausė „Sorry, are you from Lithuania?“. Pasirodo, jog jis estas – kadaise dirbo Delfi ir atpažino lietuvių kalbą iš žodelio „ir“. Smagu, kai nutinka tokie dalykai. Papasakojome jam savo kelionės istoriją, o jis mums savo. Tiesa, jis tada tik buvo pradėjęs kelionę ir nežinojo, kur važiuos toliau. Tikiuosi, jam sekasi gerai ir jis puikiai leidžia laiką.
Jei sakome, kad pasaulis yra mažas, tai Singapūras – miniatiūrinis. Iš miesto centro į patikros punktą, iš kurio važiuojama į Malaiziją, piko metu nusigavome gal per pusantros valandos. Gavę išvykimo iš Singapūro antspaudus ir politiškai atvykus į Malaiziją, jau po 10 minučių pasiekėme ją fiziškai.
Geras pirmas įspūdis, prasta kelionė
Traukiniu iš Singapūro Woodlands stoties atvykome į JB Sentral stotį, jau Malaizijoje. Tikėjęsi pamatyti ką nors panašaus į Indoneziją ir apsidžiaugę nieko tokio nepamatę, laukėme naktinio traukinio į Kvala Lumpūrą. Stotyje pastebėjome, kad Malaizijoje žmonės itin draugiški ir paslaugūs.
Įlipome į traukinį ir įsitaisėme lovose. Dar niekada nebuvo tekę naktį praleisti traukinyje. Miegojau šalia vagono durų, kurios pastoviai atsidarinėjo ir leido į vagoną triukšmą iš lauko ir smarvę iš tualeto. Nors nesu labai išpuikęs ir lengvai galiu užmigti beveik visur, čia sekėsi labai sunkiai. Gulėjau ir pykau ant visų, kodėl aš čia. Taip iki 2 valandos nakties, kai traukinys sustojo ir pasigirdo triukšmas. Netrukus į vagoną įėjo palydovas ir pasakė, jog yra problema ir reikia išlipti. Nieko daugiau. Susirinkome daiktus ir vidury nakties išlipome neaiškioje vietoje. Mus susodino į autobusus, kurie apie 2 valandas vežė iki stoties, kur mūsų laukė kitas traukinys.
Iš tiesų, džiaugiausi tuo nutikimu, nes autobuse galiausiai pamiegojau. O Paulius su Kornelija atvirkščiai – jie mėgavosi kelione traukiniu, o važiuoti autobusu jiems nepatiko. Laimei, pakeitus traukinį jau ir man pavyko numigti.
Kvala Lumpūrą pasiekėme pusantros valandos vėliau nei planuota, bet geros nuotaikos, nes miestas iš pirmo žvilgsnio mus maloniai nustebino.
Geografijos vadovėlio viršelis
Pagalvojus apie Kvala Lumpūrą, man mintyse visada iškildavo 10 klasės geografijos vadovėlis, kurio viršelyje – Kvala Lumpūro pasididžiavimas – Petronas dvyniai. Tai du identiški dangoraižiai, 170 m aukštyje sujungti tilteliu. Suprantama, kad apsilankius Malaizijos sostinėje nuėjome jų apžiūrėti.
Dvyniai įsikūrę pačiame miesto centre, bet juos galima matyti iš įvairių miesto vietų. Šalia bokštų yra parkas, kuriame mums lankantis miestą užklupo stipri tropinė liūtis. Tuo mūsų Petronas dangoraižių apžiūra ir baigėsi. Nuo lietaus slėpėmės jų viduje įrengtame didžiuliame prekybos centre. Kadangi nebrangiai radome nakvynę pastate, nuo kurio stogo atsiveria įspūdinga miesto panorama, į Petronas bokštų viršų nesikėlėme.
Dar viena žymi miesto vieta – Batu urvai, esantys miesto pakraštyje, bet dar pasiekiami viešuoju transportu. Uolėtoje vietovėje prieš tūkstantmečius susiformavusiuose urvuose įrengtos induistų šventyklos, o viename iš urvų gyvena rečiausia pasaulyje vorų rūšis! Prie įėjimo į pagrindinį urvą stovi maždaug 40 m aukščio induistų personažo Murugan statula, nudažyta auksine spalva, taip pat zuja dešimtys beždžionių, atiminėjančių iš lankytojų maistą ir gėrimus. Beždžionės dievina vaisvandenius!
Kvala Lumpūro oro uoste Trys kuprinės dviems savaitėms išsiskyrė. Čia susitikau su savo drauge, tokia pačia keliautoja kaip ir mes – Melissa. Su ja susipažinome Afrikoje, o Malaizijoje susitikome vėl, kad kartu aplankytume dvi labai skirtingas valstybes – Brunėjų ir Filipinus. Tuo tarpu Paulius ir Kornelija patraukė į Tailandą.
Maža, bet stipri arabiška valstybė
Brunėjus yra vidurio Azijos Borneo saloje. Tai itin musulmoniška ir diktatūriška valstybė. Tai pastebėjome dar lėktuve, pildydami imigracijos ir muitinės korteles, kuriose radome klausimus: ar neveži religinių reikmenų ir ar neveži knygų, kurios galėtų būti ar yra uždraustos. Brunėjuje visiškai draudžiamas alkoholis ir tabako gaminiai, bet niekas nepyksta, jei to parsiveži iš kaimynystėje esančios Malaizijos. 8 metus čia gyvenanti kanadietė Allison mums sakė, jog Brunėjuje kartais netgi dingsta žmonės, blogai kalbėję apie sultoną.
Kaip bebūtų, Brunėjus turi naftos, kurios dėka šalis tapo itin turtinga, todėl nemažus atlyginimus gaunantys žmonės nepyksta, jei negali viešai išgerti ar pasakyti kokio juokelio apie savo lyderį.
Kaip ir daugelyje turtingų arabiškų valstybių, tokių kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Kataras, viešasis transportas yra beveik miręs. Autobusai važiuoja retai ir ne pagal tvarkaraštį, o stoteles, kur laukti autobusų, rasti sunku. Beveik visi čia turi savo automobilius, kurie neretai itin prabangūs. O ką daryti turistams? „Žinoma, kad tranzuoti“, – pataria Allison, nes žmonės čia draugiški ir jiems gėda matyti ilgai nepasirodančio autobuso laukiančius turistus. Tranzavimą Brunėjuje išbandėme du kartus – veikia be priekaištų.
Didžiausia pasaulyje polinė gyvenvietė
Atvykę į miesto centrą itin pigiai pavalgėme malaizijietiško patiekalo nasi lemak. Brunėjus savo virtuvės neturi – dauguma patiekalų pasiskolinti iš Indijos, Malaizijos ir Indonezijos. Būtent šių trijų tautų žmonės sudaro didžiąją dalį Brunėjaus gyventojų.
Maždaug prieš tūkstantį metų prie dabartinės Brunėjaus sostinės Bandar Seri Begawan įsikūrė polinė gyvenvietė, vadinama Water village. Ji vis plėtėsi ir plėtėsi, o šiuo metu yra didžiausia tokio tipo gyvenvietė visame pasaulyje! Čia įsikūrusiame muziejuje (visi muziejai Brunėjuje nemokami) susipažinome su gyvenvietės istorija ir raida bei gavome dovanų ženkliukus „I <3 Brunei“. Įsisegę juos pasivaikščiojome po kaimelį čia įrengtais takeliais/tilteliais, o prieš prasidedant liūčiai pagavome vandens taxi ir grįžome ant žemės. Liūtis prapliupo, kai vaikštinėjome aplink Masjid Sultan Omar Ali Saifuddien – buvusio Brunėjaus sultono vardu pavadintą mečetę. Deja, tuo metu šventykloje vyko pamaldos, į kurias ne musulmonai neįleidžiami, todėl nuo lietaus pasislėpti neturėjome kur. Prireikė laiko, kol supratome, kad tropinės liūtys šiame regione mums bus kasdienybė. Kaip bebūtų, mečetė yra graži ir itin originali, ji „plaukioja“ apvaliame tvenkinyje kartu su fontanais ir vandens lelijomis, jos viduje taip pat yra nedidelių tvenkinukų.
Žmonės, kurie nebalsuoja
Vieną kartą važiuodami namo pamatėme milžinišką puošnų pastatą ir pasiteiravome apie jį vyriškio, sustojusio paimti mūsų, tranzuotojų, ir nuvežusio iki pat namų durų. Pasirodo, jog tas didžiulis pastatas yra parlamentas, tačiau jis renkasi tik kartą metuose, o parlamentarai – sultono žmonės. Sultonas į parlamentą „sodina“, ką nori, nes rinkimai Brunėjuje neegzistuoja.
Su Allison ir dviem jos mergaitėmis susipažinome oro uoste, kai jos atvyko mūsų pasitikti. Tris dienas gyvenome jų namuose, kartu vykome į miestą bei vieni kitiems gaminome tautines vakarienes. Paskutinį vakarą aš pagaminau šaltibarščius ir degustatoriams patiko ne tik spalva, bet ir skonis! Keista, jog pirmą kartą šaltibarščius gaminau tokioje egzotiškoje šalyje. To nebūtų įvykę, jei ne Couchsurfing – socialinis tinklas, kurio esmė – keliaujant apsistoti pas vietinius (arba gyvenant sėsliai priimti keliautojus) ir taip dalintis savo kultūra ir susipažinti su svetima. Tai buvo pirma mano Couchsurfing’o patirtis ir ji buvo nuostabi. Ne veltui sakiau prieš „važiuojant namo“ – pas Allison tikrai jautėmės kaip namuose.
Nors Brunėjuje nedaug ką galima pamatyti, jis man patiko. Nors tai visiškai priešingos valstybės, tačiau Brunėjus man primena Lichtenšteiną – nykštukinė turtinga šalis, gyvenanti atskirą nuo viso pasaulio gyvenimą, kur tamsiu paros metu gatvėse vaikšto tik turistai, o vietiniai tūno namuose arba kavinėse. Tai viena keisčiausių valstybių, kokią esu aplankęs – laiminga diktatūra.
Taifūnas Lando
240 km/val vėjo greitis, užlietos gyvenvietės, žūstantys žmonės ir sustabdomi skrydžiai. Apie tai išgirdome Brunėjuje, kai kitą dieną turėjome išskristi į Filipinus – valstybę, kurią tuo metu siaubė taifūnas Lando. Pirminis šokas kiek susilpnėjo, kai pasidomėjome įdėmiau. Taifūnas kliudė šiaurinę Manilą, kur skrendame, tačiau jau seniai pasuko į šiaurę – priešinga kryptimi, nei mūsų tolimesnis kelias iš Manilos. Nusiraminę išvažiavome į Brunėjaus oro uostą, kuriame sužinojome, kad dėl taifūno mūsų skrydis atidėtas keturioms valandoms.
Galiausiai pasiekėme Filipinų sostinę, kuri po taifūno neatrodė itin blogai. Tai yra, nesimatė, jog ten ką tik būtų prasiautęs taifūnas.
Išėjus iš oro uosto mums reikėjo kaip nors nusigauti į miesto centrą, kur turėjome susitikti su Henry – mūsų Couchsurfing’o draugu Maniloje. Ne paslaptis, jog Lietuvoje taksistai apiplėšinėja turistus, prašydami gerokai didesnių sumų, nei iš vietinių. Filipinuose tokie dalykai yra norma. Taksi už nuvežimą iki miesto centro mūsų paprašė 1300 pesų, kai su vietiniu Manilos transportu nuvažiavome už 16. Taigi daugiau nei 80 kartų pigiau! Būtų itin nesmagu supliekti taksistams tokią sumą, o paskui sužinoti apie kainų skirtumą.
Filipinuose tradicinis viešasis transportas vadinasi jeepney. Tai ant amerikietiškų karinių džipų, kurie čia liko po antrojo pasaulinio karo, sumontuoti autobusiukai. Jie dažniausiai būna itin spalvingi ir tikrai neprimena karinės technikos.
„Būkite atsargūs!“
Miesto centre nustebino itin stipri apsauga – inkasatoriai važinėja šarvuočiais, įeinant į prekybos centrą reikia pasitikrinti metalo detektoriumi, o apsaugininkai aplink parduotuves, netgi Starbucks, vaikšto su vinčesteriais, Saiga ar kitais ginklais. Matant tokią stiprią apsaugą, išvada viena – didžiausią katalikų populiaciją Azijoje turinti valstybė yra nesaugi. Tai patvirtina ir vietinių žodžiai. Pavyzdžiui, Brunėjuje sutikta filipinietė, paklausta, kokių turi patarimų keliaujantiems po Filipinus, atsakė, kad būtume atsargūs.
Ji papasakojo istoriją, kaip Manilos oro uosto darbuotojai „pakišinėja“ turistus, paslėpdami jų lagaminuose šovinius, kad vėliau juos „netikėtai“ rastų apsauga ir, nenorėdamas nemalonumų, turistas duotų kyšį. Laimei, šiai apgavystei bent kuriam laikui atėjo galas – sukčiai buvo rasti ir išmesti iš darbo. Vėliau, jau būnant pačiuose Filipinuose, du žmonės mus įspėjo būti atsargiems ir itin saugoti savo daiktus.
Taip pat reikia saugotis tarakonų, kurie Filipinuose tokie dideli, jog, atrodo, galėtų lengvai nukąsti tau pirštą. Juokauju, piršto nenukąstų, bet kokių 5 cm dydžio (be ūsų) tarakonai, nukrintantys nuo lubų ant lovos tau bemiegant, nekelia didelio žavesio.
Dar daugiau pavojų Filipinuose
Manilos centre susitikome su kinu Henry, kuris dėl mūsų tądien net nenuvyko į darbą. Jis mus parsivežė namo, kur kartu su jo žmona pavalgėme filipinietiškus pietus – adobo. Tai kažkaip ypatingai ir ilgai marinuota vištiena. Vėliau aplankėme itin keistas kinų kapines, kuriose palaidoti Henry protėviai, o tarp mauzoliejų gyvena vietiniai.
Nepaisant to, jog Filipinai yra viena neturtingiausių pasaulio valstybių, čia yra vienas didžiausių pasaulyje prekybos centrų, pavadintas Mall of Asia. Kaip tik čia valgėme vakarienę, kai prasidėjo… žemės drebėjimas. Ne itin stiprus, tačiau pastebimai linguojantis kavinės lempas. Galiu sakyti, jog čia, Maniloje, pirmą kartą pajutau drebant žemę. Tiesa, 2004 m. Lietuvoje taip pat drebėjo žemė, bet, mano manymu, tai įvyko dėl rusų Kaliningrade atlikto didelio požeminio sprogimo.
Trumpam atsisveikinę su Henry, su Melissa nuėjome į netoliese buvusį barą susitikti su dar viena „pilno etato“ keliautoja Jessica Elliot. Gurkšnojant alų vėl prasidėjo nuotykiai… Šįkart – taifūninė liūtis. Dangus maišėsi su žeme, baro lauke sėdintys žmonės greitai sulindo į vidų, o dėl itin stipraus vėjo skraidė lengvi daiktai ir lijo beveik horizontaliai. Tai tikrai buvo stipriausia liūtis, kokią kada nors teko matyti. Gamtos stichijai nurimus, apie 1 valandą nakties vėl susitikome su Henry, kuris mus parvežė namo.
Važiuojant per miestą, atkreipėme dėmesį į basus vaikus purvinais ir skylėtais rūbais, vidury nakties žaidžiančius gatvėse ir atidarinėjančius automobilių dureles. Henry, užrakinęs automobilį, mūsų paklausė, ar žinome, kodėl jis visada filmuoja savo kelią? Atsakymas: todėl, kad tėvai siunčia vaikus šokti po automobilių ratais, kad iš vairuotojų išluptų pinigų. Gaila vaikų, o dar labiau apmaudu, kad toks „verslas“ vis populiaresnis.
Kelionė pas bangininius ryklius
Maniloje praleidę tik vieną dieną, triračiu motociklu, pravažiuodami pro Manilos senamiestį – Intramuros, pasiekėme oro uostą. Čia pusryčiams sukirtome koldūnų su rykliena (nežinau, ar melavo, ar rimtai…), 2 valandas vėluojant Cebu Pacific oro linijų lėktuvui, pasižiūrėjome, kaip NBA žaidžia Jonas Valančiūnas ir išskridome į Cebu salą.
Cebu miestas yra antras didžiausias miestas Filipinuose, tačiau kamščiais niekuo nenusileidžia Manilai. Nuo oro uosto iki autobusų stoties, grubiai keliolika kilometrų, važiavome apie valandą. Tačiau Cebu miestas mums buvo tik tarpinė stotelė – iš čia autobusu išvažiavome Oslob link. Pastarasis miestas visoje Pietryčių Azijoje garsus kaip bangininių ryklių stebėjimo sostinė! Būtent toks ir mūsų kelionės tikslas.
Autobusas į Oslob buvo sausakimšas ir reikėjo stovėti, o Oslob’e dar neturėjome nakvynės vietos. Žodžiu, 3 valandų kelionė nebuvo labai maloni. Kaip ir mūsų likimo draugams iš Austrijos. Autobusui vos judant, o mums stovint jo takelyje, mano akys susidūrė su kito europietiškos išvaizdos vyruko akimis. Persimetę keliais žodžiais sužinojome, jog jie skrido tuo pačiu lėktuvu, matė mus stotyje, taip pat važiavo į Oslob ir taip pat neturėjo kur apsistoti.
Laimei, autobuse „bandė veikti“ internetas. Ir nors jam sekėsi labai sunkiai, radau keletą nakvynės vietų. Prie vienos iš jų vairuotojas sutiko mus paleisti. Mūsų naujieji draugai pasirinko kitą vietą.
Švelnūs milžinai
Ankstyvą rytą, kol bangininiai rykliai, narų vadinami švelniais milžinais (gentle giants), dar arti kranto, apsirengėme, užsidėjome įrangą ir panirome į vandenį. Kurį laiką plaukėm stebėdami tik balto smėlio dugną, bet netrukus pradėjo aiškėti milžinų siluetai.
Tiesa, čia gyvena dar jauni rykliukai, siekiantys tik kokių 7 metrų ilgį, o suaugę bangininiai rykliai užauga iki keliolikos metrų. Kaip bebūtų, ir „mažieji“ atrodo įspūdingai. Tokio dydžio padarai, atsistoję į vertikalią poziciją, savo milžiniškomis burnomis filtruoja vandenį, iš jo išsirinkdami smulkius vandens gyvūnus ir lėtai, bet galingai mosuoja pelekais.
Iš viso čia buvo apie 8 ryklius ir vienu metu matėme keturis vienoje grupėje. Jie apsupo mus iš visų pusių, turėjome gerokai pasistengti iš to rato išlįsti, kol kuris neužvožė savo milžinišku peleku.
Tai buvo ilgiausias nėrimas mano sąraše – jis truko 67 minutes, tačiau tikrai neprailgo. Tai panašu į dramblių ar žirafų stebėjimą Afrikos savanose, tik dar smagiau!
Tą pačią dieną, kiek vėliau, vėl sutikome mūsų naujus draugus iš vakarykščio autobuso, filipinietį vyruką, dirbantį krovininiame laive, kurio kapitonas – lietuvis, bei ukrainietį Sergėjų, su kuriuo įdomiai padiskutavome apie situaciją Ukrainoje. Kad būtumėt matę, koks jis buvo patenkintas, kai pavadinau jį Serioža! Pažintys su skirtingų kultūrų žmonėmis bei dalinimasis gyvenimo istorijomis yra vienas geriausių potyrių, galinčių nutikti keliaujant.
Mano pirmasis masažas ir pirmasis skanus filipinietiškas maistas
Dvi naktis praleidę Oslob, grįžome į Cebu miestą, kur apsistojome pas Angelo – vyruką iš Couchsurfing’o. Pastarasis mums aprodė miestą, nusivedė vakarienės į vietnamietiško maisto restoraną bei ledainę, kur ragavome čili skonio ledų, o po viso šito – į tailandietiško masažo saloną. Tai buvo mano pirmasis masažas. Tie, kurie mane gerai pažįsta ir žino, kaip man visur kutena, gali įsivaizduoti, kokią kančią aš turėjau ištverti visą valandą…
Kaip bebūtų, iš Cebu miesto išsivežiau ne tik prisiminimus apie kančią ir sukąstus dantis. Čia pirmą kartą ragavau skanaus filipinietiško maisto – šiltų pyragėlių su mėsa siopao (tariasi šiopao) ir siomai (šiomai) – filipinietiškų koldūnų. Šiaip Filipinų virtuvė tikrai ne kiekvienam – ji riebi ir sunki, o iš mėsos varvantis aliejus nekelia apetito. Net sunku patikėti, kad tradiciniai filipinietiški pusryčiai yra būtent su tokia mėsa! Laimei, galiausiai paragavau siomai ir siopao, kurie pataisė mano nuomonę apie filipinietišką maistą. Man taip pat patiko ryžių miltų desertas sapin sapin, primenantis japonišką mochi, tik kiek skanesnis.
Geriausias paplūdimys Azijoje
Paskutinė sala, kurią aplankėme Filipinuose – Boracay. Ji garsi savo balto smėlio paplūdimiais, kurių vienas – White beach – paskelbtas geriausiu viešu paplūdimiu Azijoje (AirAsia duomenimis).
Tiesa, į Boracay salą tiesioginių skrydžių nėra, todėl iš Cebu skridome į Kalibo oro uostą Panay saloje, iš ten autobusu važiavome iki Caticlan gyvenvietės, iš kurios, susimokėję ekologijos ir terminalo mokesčius (Filipinuose turistai turi mokėti tikrai daug ir keistų mokesčių), viešojo transporto keltais/valtimis pasiekėme rojų žemėje.
Keturias dienas praleidome gyvendami 100 m nuo geriausio Azijos paplūdimio, kasdien maudydamiesi žydrame vandenyje ir vaikščiodami baltu bei itin puriu paplūdimio smėliu, gerdami šviežių vaisių kokteilius po palinkusiomis palmėmis. Ir nors dažniausiai didelis kiekis žmonių mane trikdo, čia galėjau atsipalaiduoti.
Boracay saloje dar atlikome du nėrimus. Per vieną iš jų netgi pasiekiau 42 metrų gylį (atsiprašau visų narų už taisyklių pažeidimus), o kito metu pirmą kartą pabuvojau nuskendusio laivo viduje.
Paranoja
Suprantu, jog nuolat tai kartojant gali skambėti kaip paranoja, tačiau iš Filipinų tikėjausi kažko panašaus į Indoneziją. Valstybės juk labai panašios – įsikūrusios salose, tropiniame klimate, turi daug gyventojų, nėra turtingos. Ir iš tiesų, Manila kiek priminė Džakartą, tačiau viskas kitkas Filipinuose buvo nepalyginamai geriau.
Paplūdimiai čia tikrai vieni geriausių, kokius yra tekę matyti, beveik visi žmonės draugiški ir kalba angliškai (dėl amerikiečių invazijos XIX-XX amžių sandūroje ir Antrojo pasaulinio karo metais). Tiesa, nepaisant jų draugiškumo, iš Melissos piniginės vieno nardymo metu, kai mūsų daiktai buvo palikti „saugiai užrakinti gido mašinoje“, dingo apie 300 dolerių. Bet kaip pasakė mano mėgstamiausio filmo personažas – „šūdas pasitaiko“ (shit happens).
Grįžimas pas dvynius
Filipinuose praleidome 8 dienas ir iš Kalibo oro uosto, sumokėję išvykimo iš Filipinų mokestį (juk sakiau, kad yra įdomių mokesčių!), grįžome į pigių skrydžių bendrovės AirAsia lopšį – Kvala Lumpūrą. Tą kartą mieste praleidom dvi dienas, apsistoję pas vyruką iš Saudo Arabijos. Jis aprodė mums dar nematytas miesto vietas, tokias kaip Masjid Jamek, Merdeka aikštę, centrinį turgų ir kinų kvartalą, nusivedė pavalgyti į kelias tradicines malaizijietiško ir jemenietiško maisto kavines.
Pasaulis tikrai mažas – Muhamedo namuose kabo atvirukas su Trakų pilies vaizdu. Pasirodo, jis Vilniuje turi gerų draugų, kurie kelis kartus jį buvo aplankę Malaizijoje. Deja, pats į Lietuvą dar nebuvo užsukęs, bet „Redirected“ yra jo mėgstamiausias filmas!
Dabar madinga kalbėti apie Uber, todėl neatsiliksiu nuo mados. Muhamedas papasakojo, kad Kvala Lumpūro taksistai gaudo ir muša Uber vairuotojus. Tai buvo didelė staigmena, nes Kvala Lumpūras atrodo tikrai pažangus miestas.
Šiek tiek gaila, kad Malaizijoje neteko pamatyti tikros Malajų kultūros, nes visą laiką prabuvome sostinėje. Ką padarysi, bus ką pamatyti kitą kartą. Kvala Lumpūro oro uoste atsisveikinau su Melissa, kuri išskrido į Šri Lanką, o aš į Tailandą, kur netrukus susitikau likusias dvi kuprines.
Simonas