Atsisveikinę su mus sužavėjusia Australija, pradėjome naują kelionės etapą. Vėl grįžome į šiaurės pusrutulį ir atvykome į jubiliejinę – 10 valstybę mūsų sąraše – Japoniją.
Tokijuje, tiksliau Naritoje, nusileidome apie 7 valandą vakaro, lyjant lietui. Greitai buvome įleisti į šalį, bagažas mums atėjus jau sukosi ant diržo, o muitinė tik palinkėjo geros viešnagės. Viskas klostėsi, kaip sviestu patepta!
Už alfabeto ribų
Pirmą kartą atvykome į valstybę, kurioje nieko negalime perskaityti, kurioje viskas rašoma ne lotyniškais rašmenimis, o hieroglifais. Prieš atvykstant apie tai daug negalvojome, bet jau oro uoste patyrėme „ugnies krikštą“.
Kiek keista kalbą apie tai pradėti, prisimenant tualetą, bet būtent ten pirmą kartą susidūrėme su kalbos barjeru. Pasirodo, japoniškiems tualetams reikalinga naudojimosi instrukcija. Ir ne tik: „broli lietuvi nuo gintaro krašto, daryki į skylę, o ne ant krašto“. Japoniškuose tualetuose galima įsijungti vandens čiurlenimo garsų, pasišildyti klozeto dangtį, atlikus reikalą pasinaudoti bidé funkcija, reguliuojant vandens srovės stiprumą ir purškimo kampą. Viskas (kai kur net ir vandens nuleidimas) valdoma viena konsole, kurioje viskas užrašyta hieroglifais. Nežinau, ar jums tokie tualetai atrodytų įspūdingai, galbūt galvojat, kad nesu matęs klozeto, bet, ko gero, nesuklysiu pasakęs, kad dauguma atvykėlių padaro bent kelias šio high-tech išradimo nuotraukas. Tarp jų ir mes.
Žinojome, kad japonai dievina animaciją, bet nesitikėjome, kad net bankomatai bus rožinės ar žydros spalvos ir skleis monofoninius dviejų dimensijų žaidimo garsus (įsivaizduokit, pavyzdžiui, Tetrį). Naudodamasis tokiu bankomatu tik ir lauki, kada jo ekrane pasirodys Tamagotchi. Laimei, bankomatas bent „kalbėjo“ angliškai. Priešingai, nei žmonės.
Japonai tikrai labai paslaugūs ir draugiški, bet dauguma jų beveik nekalba angliškai. Kartais atrodo, kad jiems rūpi tik jie patys, o visas likęs pasaulis – nusispjaut. Gal tai tiesa, ir dėl to jie sunkiai kalba užsienio kalbomis?
Didžiausias pasaulio miestas
Tokijo metropoliteno teritorijoje gyvena apie 38 mln. žmonių. Tai didžiausias pasaulio miestas tiek pagal gyventojų skaičių, tiek pagal plotą. Tačiau būdamas čia ir to nežinodamas, sunkiai galėtum tai nuspėti.
Iš oro uosto į centrinę miesto dalį atvykome apie 9 valandą vakaro, o gatvėse eismo beveik nebuvo. Kur ne kur pravažiuoja pavienės mašinos, su kitu pėsčiuoju prasilenki kas kelias minutes. Per visą viešnagės laikotarpį nematėme eismo kamščių ir negirdėjome Azijai įprastų pypsinimo melodijų. Sunku patikėti, kad Tokijas toks didelis ir toks ramus! Ir dar Azijoje!
Visame mieste tvyro švara, tvarka, tyla ir ramuma. Keista, bet net ir centriniame Kabukicho rajone, kuris niekada nemiega, nesijaučia chaoso. Daugelyje panašių vietų kitose valstybėse būtum įsitempęs, įsigniaužęs į savo kuprinę, kad niekas jos neapšvarintų, o čia kažkaip nevalingai jautiesi saugus.
Kaip bebūtų, toks didelis miestas negali neturėti keistenybių. Matyt dėl to, jog dėdami gatvėms pavadinimus pritrūktų žodžių, japonai gatvių niekaip nevadina. Kiekvienas kvartalas turi savo pavadinimą (dažniausiai tai tame kvartale esančios stoties pavadinimas) ir kiekvienas to kvartalo namas turi savo numerį. Skamba paprastai? Problema ta, kad numeriai didėja visomis kryptimis. Turi gerai „įkirsti“ sistemą, kad adresai tau taptų aiškūs. Arba „įkirsti“ į savo išmanųjį Google maps’us. Mes rinkomės pastarąjį variantą.
Visiems, ko gero, teko girdėti posakį „betono džiunglės“. Šis posakis iš dalies tinka ir Tokijui, nes per penkias minutes nepamatai nė vieno paukščio, transporto tinklai yra trijų ar net keturių aukštų, penkių aukštų pastatas turi 30 m2 pagrindą, kadangi tik toks plotas buvo laisvas. Tačiau mane nustebino ir tai, jog Tokijas yra pakankamai žalias miestas.
Žaliasis Tokijas
Koishikawa Korauken, Yoyoda, Shinjuku Gyoen, Ueno, Chiyoda. Tai tik dalis parkų, įsikūrusių aplink miesto centrą. Ir kiekvienas parkas vienas už kitą gražesnis – su vešlesniais medžiais, su daugiau žuvų tvenkiniuose ir su ištaigingesnėmis šintoistų šventyklomis. Chiyoda parkas, kuriame yra Edo pilis ir imperatoriaus rūmai, mus taip nustebino, jog nusprendėme nutraukti savo ekskursiją ir tiesiog gulėti ant pievos, besižvalgant į netoliese žaidžiančias jaunas šeimas ar į dangoraižių viršūnes, kyšančias iš už parko pakraščio.
Visus minėtus parkus, didelę dalį miesto ir, esant giedram dangui, netgi Fuji ugnikalnį galima matyti iš Tokijo metropoliteno pastato. Čia nemokamai galima užkilti į 45 aukštą (maždaug 200 m aukštį) ir grožėtis miesto vaizdais. Nustebino pakilimo mygtuką nuspaudęs liftininkas. Jis buvo nusilenkęs tol, kol užsidarė lifto durys. Jautėmės pagerbti, bet kartu ir susinepatoginę, nes nežinojome, kaip į tai reaguoti. Dabar žinome, kad reikėjo nusilenkti ir mums, bet tada buvome per daug nustebinti tokio jo poelgio.
Nuodėmės ir šventumas
Kabukicho – pagrindinis Tokijo rajonas ir turistų traukos centras. Jei nori pamatyti Azijos didmiesčio šviesas, kokias rodo filmuose, apsilankyk čia. Ko gero, daugelis Kabukicho esate matę. Tai ta vieta su daug ekranų, reklamuojančių Sanyo, Sony, Canon ir kitokius prekinius ženklus. Tačiau šis rajonas pavadinimą gavo dėl jame esančios Kabukicho gatvės. O ji žymi tikrai ne dėl LED ekranų, elektronikos ar tradicinio japonų Kabuki teatro. Tai nuodėmių gatvė. O dabar tai nuodėmių rajonas.
Japonijoje prostitucija iš esmės yra draudžiama, tačiau įstatymas turi milžiniškų spragų. Būtent dėl to Kabukicho rajone veikia virš 3 tūkstančių įvairias seksualines paslaugas teikiančių įstaigų. Pasiūlymų sulaukėme, bet niekur nėjome.
Kabukicho pašonėje įsikūrusi ir Hanazono šintoistų šventykla. Sunku patikėti, kaip tokiame rajone įsikūrusi šventykla sukuria tokią jaukią ir ramią atmosferą. Atrodo, įžengus į jos teritoriją, viskas nutyla.
Tiesa, Hanazono šventyklą visiškai nustelbė Senso-ji. Paklausę rekomendacijų, apsilankėme čia sutemus ir tai tikrai padėjo pajusti šventyklos aurą. Aukso tviskesys ir ryškiai raudonos architektūros detalės Senso-ji padaro itin patrauklią akiai. Sutiktų turistų kiekis patvirtina, jog ši šventykla yra objektas, kurį, atvykus į Tokijų, būtina pamatyti.
Kapsulės
Viešbučiai – kapsulės – japonų paminklas daug keliaujančiam šiuolaikiniam žmogui. Tai, ko gero, vienas iš modernios Japonijos simbolių. Tokijuje vieną naktį nusprendėme išmiegoti būtent tokio tipo viešbutyje.
Įsikūrę Capsule Inn Kinshichou pamatėme, kad nesame čia pirmieji lietuviai. Anksčiau už mus čia apsilankė dar dvi lietuvių grupelės, kurios pasirašė tam skirtame pasaulio žemėlapyje.
Kapsulė buvo ne visai tokia, kokios tikėjausi – atrodė ne tokia kosminė, tačiau vis vien buvo įdomu. Vienoje patalpoje yra apie 40 kapsulių, sudėtų dviem aukštais. Kiekvienoje kapsulėje yra televizorius, radijas, rozetė ir patalai, o ore „skraido“ internetas. Ko daugiau keliaujančiam žmogui reikia? Nebent didesnės spintelės kuprinei, nes mūsiškės turėjo „miegoti“ kartu su mumis – į spinteles netilpo.
Įdomu tai, jog vonia čia yra bendra. Maudaisi kartu su kitais vyrais, o moterys – su kitomis moterimis. Nuogas. Japonų tradicijos, nevalia jų laužyti.
Pasisekęs socializmas
Tai gali skambėti keistai, ypač žinant kokia didelė ir kapitalistiška Japonijos ekonomika, tačiau ne kartą apie tai pagalvojome. Jei socializmas būtų įmanomas ir sėkmingas, manau, visuomenė turėtų atrodyti panašiai kaip ir Japonijoje.
Žmonės čia kuklūs ir ypatingai pagarbūs vieni kitiems, garsiai ir daug kalbėti yra nemandagu, visi mokyklinukai vaikšto su unifomomis, o ekskavatorininkai ir statybininkai – su marškiniais ir kelnėmis „ant kanto“. Nesusidūrėme su japonu, kuris savo darbą dirbtų atmestinai. Argi ne to norėjo didieji socialistai?
Kulkos
Kulkomis vadinami Shinkansen greitieji traukiniai yra dar vienas modernios Japonijos simbolis.
Japonijoje naudojome turistinius traukinių pasus, todėl iš vieno miesto į kitą keliavome būtent kulkomis. Pirmą kartą jas pamatėme Tokijo traukinių stotyje. Norėjau išsitraukti kamerą ir nufilmuoti pravažiuojantį traukinį, bet kol išsitraukiau nuvažiavo pirmas, o kol įsijungiau – antras traukinys. Kalbant apie greitį, mūsų pasiektas rekordas – 306,5 km/h (matavom su savo GPS prietaisu), tačiau tai dar ne visos kulkų galimybės.
Be milžiniško greičio, Shinkansen traukiniuose yra ir kitų privalumų. Jų vidus labai erdvus ir kojos neliečia priekinės sėdynės! O jei pasiseka važiuoti su Sakura modeliu, tai dar ir kėdė primins sostą.
Fuji link
Jau minėjau, kad iš Tokijo metropoliteno pastato giedrą dieną galima matyti Fuji ugnikalnį. Tada mes jo nematėme, bet išvykę iš Japonijos sostinės nuvažiavome į Hakone regioną, kuriame ir yra garsusis kalnas.
Trečiąją savo kelionės Japonijoje dieną apkeliavome visą Hakonės kilpą – Shinkansen kulka iš Tokijo į Odowara, iš kurios paprastu traukiniu nusigavome iki Gora stoties. Iš ten iki Sounzan kelia į lyną „įsikibęs“ (ši atkarpa itin stati) vieno vagono traukinukas. Nuo Sounzan iki Togendai dažniausiai galima nusikelti lyniniu keltuvu, tačiau mūsų apsilankymo metu, regione suaktyvėjus vulkaninei veiklai, ši atkarpa buvo uždaryta. Togendai pasiekėme autobusu.
O Togendai keliautojų laukia tikras piratų laivas! (Žinoma, netikras. Tai paprastas keltas, išorėje dekoruotas kaip piratų laivas). Jis plaukia iš Togendai per visą Ashi ežerą iki Hakone Sakisho Minami. Būtent plaukiant šiuo laivu, tolumoje tarp kalnų turėtų atsiverti Fuji ugnikalnio vaizdas, tačiau buvo gana debesuota ir debesys leidosi ant kalnų, todėl Fuji taip ir neišvydome.
Hakone Sakisho Minami pasivaikščiojome po 400 metų senumo kedrų alėją ir nuėjome apžiūrėti Hakone šintoistų šventyklą. Vėliau iš šio miestelio autobusu grįžome į kilpos pradžios tašką – Odowara.
Šintoizmas
Šintoizmas gimė viduramžiais, tai yra pagrindinė Japonijos religija. Šios religijos pagrindinis garbinimo objektas – gamta (gamtos jėgos, dievybės, įkūnijančios gamtos reiškinius). Galbūt dėl to daug šintoistų šventyklų yra ypatingai gražiuose gamtos kampeliuose.
Prieš ateinant į šintoistų šventyklą, reikia praeiti torii – arką/vartus, žyminčius, jog reikia susikaupti ir nulenkti galvą. Toliau pasitinka du mistiniai žvėrys kaimanu, saugantys šventyklą nuo piktųjų dvasių. Kitas žingsnis – apsiplovimas, kurio metu šintoistas išsiskalauja burną ir nusiplauna rankas, taip simboliškai atsikratydamas blogų darbų, padarytų rankomis, ir blogų žodžių, pasakytų burna.
Kaip ir kitose religijose, taip ir šintoizme, reikia kalbėtis su savo dievais, tačiau čia dievą ar dievus reikia išsikviesti skambinant varpelį, kabantį prie šventyklos, ir plojant. Maldos taip pat rašomos ant medinių lentelių, kurios kabinamos ant prie šventyklos įrengtos sienos.
Būdami Hakone šventykloje matėme ir vieną nekasdienę apeigą – automobilio šventinimą. Batais su platformomis apsiavęs šventikas kažką kalbėjo ir aplink mašiną mosikavo dulkių šluostę ar palaikymo komandos šokėjos kutų bumbulą primenančiu daiktu. Iš esmės viskas buvo panašu į katalikų apeigas, tik pastarieji automobilį šlaksto švęstu vandeniu ir nekompensuoja savo žemo ūgio platformomis.
Sveiki atvykę į japoniškus namus
Tą naktį pasilikome miegoti Hakonės kilpoje. Iš Odowara vėl nuvažiavome iki Gora, netoli kurios buvome užsisakę kambarį tradiciniame japoniškame name. Esat matę nuotraukas ar vaizdo medžiagą iš arbatos gėrimo ceremonijos? Viskas čia atrodė labai panašiai. Popierinės sienos ir iš kažkokių augalų nupintas kilimas, ant kurio miegama. Jokių lovų, jokių kėdžių, jokių batų, kuriais buvo vaikščiota lauke.
Mielas senukas, labai prastai kalbantis angliškai, matyt, namo administratorius, mums netgi davė kimono primenančius chalatus, su kuriais vaikščiojo visi namo gyventojai. Žinoma, mums viskas priminė filmus apie karaté, sumo imtynininkus ir būtent arbatos gėrimo ceremonijas. Negalėjome atsispirti norui pasidaryti kelias kvailas nuotraukas su karaté pozomis.
Vyšnaitė ant torto – onsen – vonia, kurioje naudojamas karštųjų versmių vanduo. Kadangi Japonijoje vulkanai visada buvo aktyvūs, todėl onsen buvo naudojamasi nuo seno. Tai primena natūralią jacuzzi su itin karštu vandeniu ir įvairiais mineralais, kutenančiais odą.
Betono džiunglės
„Betono džiunglės“, – pagalvojau, kai pirmą kartą vaikščiojom po Kijotą (kažin, ar čia tik sutapimas, kad Tokyo ir Kyoto yra tie patys, tik sukeisti skiemenys?). Iš tikrųjų, Kijotas pasirodė pilkas, nuobodus ir negražus. Ką jau bekalbėti apie Kijoto bokštą, kuris atrodo, kaip penkiamečio vaiko prastai nupieštas Vilniaus televizijos bokštas (Kyoto bokštas: http://youreafan.com/2012/03/26/204/).
Tiesa, iki kol pažinom tikrąjį Kijotą, dar aplankėme 1300 metų senumo medinę To-ji šventyklą, kuri taip pat kaip visas Kijotas buvo pilka, Higashi-Honganji šventyklą, kuri buvo remontuojama, ir Nishi-Honganji, kur teko galimybė įeiti į šventyklos vidų vykstant apeigoms.
Grįžus į svečių namus ir planuojant kitos dienos ekskursijos maršrutą, pastebėjau, kad Kijote yra tiek šventyklų, jog fiziškai nebūtų įmanoma visų aplankyti per vieną dieną. Supratau, jog tai, ką tik atvažiavęs vadinau betono džiunglėmis yra Japonijos kultūros sostinė.
Japonijos kultūros sostinė
Antrą lankymosi Kijote dieną išsinuomojome dviračius (kaip smagu buvo vėl minti!) ir aplankėme man pačią gražiausią šventyklą Fushimi Inari, kuri jau dvejus metus iš eilės yra labiausiai turistų lankomas objektas visoje Japonijoje (TripAdvisor duomenimis) ir Kijoto simbolį Kiyomizu-dera šventyklą, kuri yra netoli tradicinio Gion rajono ir iš kurios atsiveria viso Kijoto panorama bei tolumoje stūksančių kalnų vaizdas.
Nežinau, kodėl ir kokia proga tai daroma (o gal tam nereikia jokios progos?), tačiau Gion rajone nuomojami kimono, ir žmonės, ypatingai jaunimas, itin noriai persirengia ir vaikšto po Kijoto senamiestį, kaip darydavo jų močiutės ir seneliai. Tiesa, kai kurios močiutės vis dar dėvi kimono kasdienybėje!
Ne pastatai, ne miesto panorama ir ne šimtai suvenyrų ir desertų parduotuvių mus labiausiai sužavėjo šiame rajone, o būtent žmonės. Žmonės, kurių čia nesitikėjai sutikti apsirengusių taip tradiciškai. Kijote pajutome japonišką kultūrą.
Pabandykit įsivaizduoti lietuvaičius, apsirengusius tautiniais rūbais, išėjusius pasivaikščioti po Pilies gatvę, einančius į Coffee Inn’ą ir panašiai. Man sunku tai įsivaizduoti.
Japoniška svajonė
Kai išgirdau, jog vyksiu į Japoniją, žinojau, kurią vietą labiausiai norėsiu pamatyti. Tiksliau, aplankyti tą vietą buvo mano svajonė nuo kokių 15 metų, kai vaizdas iš šios vietos puošė mano kompiuterio darbalaukį. Tai Arashiyama bambukų miškas.
Iš esmės čia nėra daug ką pasakoti – miške auga keliasdešimties metrų aukščio bambukai, (priminsiu, jog bambukas – žolė) įrengti takeliai žmonėms vaikščioti, tačiau ši vieta kažkuo magiška. Širdis dainavo matant po mišką vaikštinėjančias kimono pasipuošusias merginas. Japoniška svajonė išsipildė!
Paminklas taikai
Neslėpsim, kad į Hirošimą atvykome tik dėl to, jog tai vienas iš dviejų miestų visame pasaulyje, kur buvo panaudota atominė bomba. Būtent dėl prieš 70 metų įvykusio sprogimo, dabar lankytinų vietų Hirošimoje nėra daug – visa pagrindinė miesto dalis buvo sugriauta.
Iš esmės Hirošima yra iš naujo pastatytas miestas. Pagrindiniai lankytini objektai čia yra A bombos kupolas, Taikos muziejus, Hirošimos pilis ir Itsukushima sala, kuriose stovi UNESCO saugoma šintoistų šventykla.
Taikos muziejuje pasakojama apie tragedijos dieną ir jos pasekmes iki šiol, trumpai supažindinama su atominės bombos veikimu ir radiacija. Muziejuje galima pamatyti filmuotos medžiagos ir nuotraukų, padarytų sprogimo dieną, rasti tūkstančių laipsnių karščio paveiktų daiktų, apdegusių nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų rūbų bei asmeninių daiktų. Tačiau bent jau man įdomiausia dalis – išgyvenusių žmonių liudijimai. Lankytojams yra pristatinėjama dešimt kraują stingdančių istorijų apie tai, kaip žemė virto pragaru. Būtent taip tą dieną prisimena beveik visi liudininkai.
A bombos kupolas yra, ko gero, žymiausias Hirošimos statinys. Nepaisant to, jog sprogimas įvyko beveik tiesiai virš pastato ir sprogimo metu visi pastate buvę žmonės žuvo, jis vis dar stovi. Gerokai apgriautas, bet nenušluotas nuo žemės, kaip nutiko su beveik visais pastatais 2 kilometrų spinduliu. Tai vienintelis pastatas mieste, paliktas toks, koks buvo rastas po sprogimo.
Dabar Hirošima – didžiulis paminklas taikai su kelių kilometrų ilgio Taikos aveniu, Taikos muziejumi ir Taikos liepsna, degančia Taikos parke.
Smagių nutikimų diena
Po susimąstymui nuteikusios dienos pradžios, vakarop pasipylė smagūs nutikimai. Atvykus į viešbutį, administratorė paklausė iš kur mes, o kai išgirdo atsakymą, netvėrė džiaugsmu, nes ji yra buvusi Lietuvoje – lankė Kryžių kalną.
Ta pati mergina mums pateikė pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti. Kažkas nutiko su internetinės rezervacijos sistema (jau ne pirmą kartą mūsų kelionės metu) ir tą patį kambarį užsisakė du skirtingi žmonės. Norėdama ištaisyti nesusipratimą, administratorė pasiūlė mums vieniems apsistoti 8 vietų kambaryje ir per pusę sumažinti kainą. Ji įspėjo, jog kambarys japoniško stiliaus ir kad prieš sutikdami, turėtume apžiūrėti, tačiau mes neišpuikę, todėl sutikome neapžiūrėję. Ir ką jūs sau manot?! Tas 8 vietų kambarys iš tikrųjų yra kaip 8 skirtingi kambariai. Mums tikrai neprošal vienas nuo kito pailsėti!
Negana to, vakare Kornelija žiūrėjo Starkaus ir Radzevičiaus kelionių po Japoniją laidą. Ir… BAM!!! Laidoje rodoma, kaip jie įeina į tą patį kambarį, kuriame gyvename, ir kurį gavo taip pat atsitiktinai kaip ir mes, o Starkus apsistoja tame pačiame numeryje, kaip ir aš!
Ten, kur elniai apiplėšinėja vaikus
Itsukushima sala, kartais dar vadinama Miyajima, yra visai netoli Honšiu – pagrindinės Japonijos salos. Ji garsi dėl šintoistų šventyklos, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pati šventykla nėra architektūriškai įspūdinga, tačiau visas grožis atsiskleidžia esant potvyniui – vanduo užlieja šventyklą laikančius polius ir atrodo, lyg ji plūduriuotų ant vandens. Deja, mūsų apsilankymo metu buvo atoslūgis, bet labai dėl to neliūdėjome – buvo smagu pasivaikščioti po salą, žinant, jog niekur nereikia skubėti.
Sala garsi ne tik dėl minėtos šventyklos, o ir elniais, kurių čia daug ir visur. Dėl visų saugumo jiems nupjauti ragai, tačiau jie randa būdų, kaip kitaip nuskriausti žmones. Teko matyti, kaip elnias iš vieno vaiko bandė atimti dovanų maišelį. Laimei, vaikas dovanos neprarado, bet maišelis buvo sugadintas…
Japonijos maisto sostinė
Osaka taip pat nepasižymi dideliu lankytinų objektų skaičiumi, tačiau čia yra du itin ryškūs ir visapusiškai spalvingi rajonai.
Osakoje žymus Dotonbori rajonas kiek primena Tokijo Kabukicho, tik pirmajame esmė yra maistas. Čia galima gauti visokio maisto, pradedant picomis, baigiant žuvimi, kurios ašakos mirtinai nuodingos. O gatvės simbolis – didžiulė judanti krabo skulptūra virš jūros gėrybių restorano. Mes patys vienoje vietoje paragavome itin skanių takoyaki – rutulio formos aštuonkojų gabaliukų, apkeptų tešloje, kitoje – itin neskanių vištienos kremzlių ir skrandukų.
Nepaisant to, jog Dotonbori žmonių – nors vežimu vežk, turistų čia nedaug. Iš tiesų Japonijoje pastebėjome keistą dalyką – turistų ne itin daug, bet jie vieni kitus akivaizdžiai ignoruoja, o paslapčia gal net vieni kitų nemėgsta. To priežastis yra viena ir aiški: atvykdamas į Japoniją užsienietis tikisi, jog čia jis bus vienintelis turistas, apsuptas už jį mažesnių vietinių, bet jo idilė sugriaunama, kai pro šalį praeina du lietuviški „bokštai“ ar tatuiruota australų pora.
Tradicinis nuodėmių kvartalas
Antras itin spalvingas Osakos rajonas vadinasi Tobita Shinchi. Įdomiausia, jog net kai kurie vietiniai gyventojai nieko apie šį rajoną nežino. Tobita Shinchi – tradicinis Osakos nuodėmių kvartalas.
Merginų pirkti mes tikrai neplanavom, juolab, kad pagal tradicijas užsieniečiai čia neaptarnaujami, bet apsilankyti tokioje vietoje tikrai įdomu. Ypač, kad rajonas skelbiamas tradiciniu. Iš tiesų, kas jį skiria nuo Raudonųjų žibintų kvartalo Amsterdame?
Visų pirma, merginos sėdi ne už vitrinos, o tarpduryje, apšviestos lempų ir visaip išdažytos. Vienos apsirengusios kaip „tradicinės“ laisvo elgesio merginos, kitos – kaip futbolo sirgalės, seselės ar policininkės.
Antras ir pagrindinis skirtumas – šalia merginos sėdi senyva močiutė, atsakinga už merginą. Tai su ja žmogus turi derėtis dėl kainos ir visų kitų aspektų, jei pastarasis nori nusipirkti merginą. Įdomu, kiek tarp tų močiučių yra tikros tų merginų senelės?
Kaip bebūtų, tuščių tarpdurių buvo gerokai mažiau nei tų, kurie vis dar kviečia užeiti.
Japonų virtuvė
Šia tema būtų galima rašyti atskirą straipsnį, tik, manau, jis būtų kiek nuobodokas, nes viskas būtų apie ryžius.
Ryžiai be abejonės yra japonų virtuvės pagrindas, pradedant užkandžiais, baigiant desertais. Parduotuvėse gali rasti ryžių pyragėlių su tunu, lašiša, kumpiu/sūriu, ikrais, ančiuviais ar vištiena, pusiau pagamintų patiekalų su ryžiais (vieną kartą galvojome, kad nusipirkome ne su ryžiais – klydome) bei mochi – desertų, pagamintų iš ryžių miltų. Žinoma, dar yra sushi, kuris, mūsų klaidingu įsitikinimu, yra japonų virtuvės pagrindas. Žodžiu, esmė tokia – kai galėjome valgyti ne ryžius, valgėme ne ryžius. Bet dažnai būdavo taip, jog ryžiai buvo pusryčiams, pietums ir vakarienei.
Kodėl klaidinga galvoti, jog sushi yra japonų virtuvės pagrindas? Todėl, kad Vilniuje, eidamas Gedimino prospektu, praeisi daugiau sushi restoranų, nei Tokijo Kabukicho rajone. Vietos, kur pavalgyti sushi, Japonijoje reikia ieškoti, jos nerasi atsitiktinai. Nebent tau pasiseks. Kai kuriose japoniškose kavinėse paklausus, ar jie turi sushi, matydavome sukinėjamas galvas, o pasidomėjus, gal žino, kur nusipirkti „tradicinio japoniško patiekalo“, atsakymo negaudavome. Per visą viešnagę Japonijoje radome du sushi restoranus.
Tačiau mūsų nuostabai, priešingai nei sushi, visur gali rasti desertų. Atrodytų, jog saldumynai sudaro pusę japonų maisto raciono. Be mano jau minėto mochi, Japonijoje populiarūs taiyaki – žuvytės formos kepiniai, tradiciškai su saldžiu raudonųjų pupelių įdaru (šiandien gali nusipirkti ir su bananų, karamelės, Nutella’os ir kitokiais įdarais). Iš esmės, pupelės čia desertas, ne rimtas maistas, kaip atrodo mums. Gali nusipirkti net jomis pagardintų ledų.
Valgymo lazdelės. Laimei mes su jomis turėjome pakankamai patirties ir gėdos nepatyrėme. Japonijoje yra vietų, kur toks žodis kaip „šakutė“ neegzistuoja. Tokijuje prie Senso-ji užsukus į vieną tradicinę kavinukę (meniu buvo hieroglifais, o savininkė/padavėja nekalbėjo angliškai) vargšė padavėja ilgai plušo, kol kažkur spintos dugne rado 3 šakutes. Ir visos buvo skirtingos. Matyt, valgytojai su šakutėmis retai užsuka į tokią vietą.
Mums išvažiuojant ir dangus verkė
Per dešimt dienų Japonijoje miegojome kapsulėse, kulka lėkėme 306 km/h greičiu, dalyvavome šintoistų apeigose Kijote, klausėmės liudijimų apie atominės bombos sprogimą Hirošimoje, persirengę kimono (na gerai, ten tebuvo chalatai, bet vaizduotė suveikė puikiai) ėjome imtynių tradiciniame japoniškame name ir maudėmės karštose versmėse neišėję iš namų Fuji pašonėje.
Japoniją palikome pakilę Kansai oro uoste, pastatytame ant dirbtinės salos, netoli Osakos. Kaip mus Japonija pasitiko, taip ir išlydėjo – su lietumi. Sudie, tekančios saulės šalie, tikiuosi sudie ne visam. Bet dabar – kita stotelė – Singapūras.
Simonas