Pagaliau rašau apie mūsų jau apkalbėtą ir apdainuotą Patagoniją. Tą pačią, apie kurią svajojome jau kurį laiką, kurios bijojome dėl atšiauraus oro ir kuriai ruošėmės visą mėnesį gyvendami Valparaiso.
Punta Arenas mieste, kuris yra arčiau Antarktidos, nei Čilės sostinės Santjago, nusileidome vidury nakties, esant vos kelių laipsnių temperatūrai, apsitaisę šortais ir marškinėliais – juk išskridome esant +25 laipsniams!
Tiesa, Punta Arenas daug laiko nepraleidome. Kitą dieną, pasivaikščioję palei Magelano sąsiaurį ir kitąpus jo apžiūrėję Ugnies žemę (gal pamenat iš geografijos? Tai tas visiškai nuošalus žemės kampelis ten apačioj, kairėje), patraukėme į Čilės Patagonijos žygeivių sostinę Punta Natales.
Žygeivių sostinė
Iš Punta Arenas į Puerto Natales važiavome apie tris valandas ir pastarąjį miestelį pasiekėme jau vakarėjant, lašnojant ir apsiniaukus, todėl jis iš pirmo žvilgsnio pasirodė nejaukus. Juolab, kad autobusų stotis buvo prie kažkokio kalėjimo ar panašiai. Tačiau pasiekus miestelio centrą mūsų nuomonė apie jį pasikeitė.
Puerto Natales yra judrus miestelis, pilnas gražių jaunų žmonių, pasirengusių šturmuoti Torres del Paine nacionalinį parką. Gali būti, jog keliautojų čia net kiek daugiau nei vietinių! Na, bent jau apylygiai. Viskas miestelyje sukasi apie žygius ir kalnus – kiekvienoje gatvėje rasite bent kelis žygeivių įrangos nuomos punktus ar parduotuves. Jomis pasinaudojome ir mes – prevenciškai nusipirkome medicininių pleistrų, dujų lauko viryklei, o Paulius su Kornelija dar išsinuomojo vaikščiojimo lazdas (aš, lyginant su jais, būdamas jaunas ir nevedęs, nusprendžiau surizikuoti keliauti be lazdų :)).
Tarp tų turistų, kurie iš Puerto Natales kasdien tuntais traukia į Torres del Paine nacionalinį parką, buvome ir mes. Pasiryžome ten įveikti vieną iš žygių trasų, geriau žinomą kaip „W“ (maršrutas žemėlapyje išpaišo šią raidę). Žygio išvakarėse peržiūrėjome daiktus ir nereikalingus palikome hostelyje, tačiau pakuok nepakavęs – kuprinės vistiek sveria arti 20 kilogramų. Tiesa, kokį trečdalį jų, ar dar daugiau, sudaro maistas šešioms žygio dienoms, ir vanduo bent jau vienai dienai.
Ne tas, bet labai geras autobusas
Pirmosios žygio dienos rytą iš Puerto Natales nuvažiavome iki nacionalinio parko lankytojų centro. Ten, susimokėjus visokius mokesčius, pažiūrėjome edukacinį filmą apie tai, ką galima čia daryti ir ko negalima. Na, labiau apie tai, ko negalima… Pavyzdžiui, negalima padegti miško. O jei toks noras būtų ir tai padarytum – tavęs laukia 20 metų kalėjimo. Už netyčinį padegimą atsėdėsi keturgubai mažiau – 5.
Nuo infocentro buvo galima važiuoti dviem kryptimis – į vieną „W“ galą arba į kitą. Įsėdome į, mūsų manymu, tinkamą autobusą, nes norėjome žygį pradėti iš dešinės pusės, bet tik pusiaukelėje į kairę pastebėjome, kad autobusas, vis dėlto, ne tas. Išsitraukėme žemėlapį ir pradėjome Torres del Paine šturmo planavimą iš kitos pusės. Užteko vos minutės, kad suprastume, jog ne tas autobusas mums tik į naudą, nes pirmą dieną reikės žygiuoti 3,5, o ne 9 valandas. Apšilimui bus pats tas. O didelio skirtumo, iš kurios pusės pradėti žygį, kaip ir nėra.
Tiesa, autobusas iki pat maršruto pradžios taško neveža – likusią kelio dalį iki ten reikėjo plaukti katamaranu per vieną iš ledyninių ežerų. Čia likimas mus suvedė su viena pagyvenusia lenke, kuri atpažino lietuvių kalbą (Dotnuvoje ir Obeliuose turi giminių) ir pademonstravo savo įgūdžius: „žalia beždžionė“, „einam grybauti“, „laba dienas“ (na, paskutinėj frazėj yra klaida, bet vistiek labai smagu!). Šiomis dienomis madinga gaivinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, tai ir mes nors kiek prisidėjome :)
Atlaikytas „ugnies krikštas“
Pirmą dieną žygiavimą pradėjome jau popiet, gana sparčiu tempu, lenkdami visus, kas pasitaikė mūsų kelyje. Radę kokią vietą su geresniu vaizdu (vėliau tas geresnis vaizdas niekur nebepasislėpdavo), sustodavome pailsėti, pasikeisti ar padžiovinti kojinių ir, kas be ko, grožėtis nuostabia gamta – ežerais, snieguotais kalnais, ledynais, prie kurių vis artėjome.
Gal kam pasirodė kiek egocentriškas straipsnio pavadinimas. Kodėl vadiname save laimės kūdikiais? Tokiais iš tikrųjų pasijautėme, nes Patagonija žymi ne tik stulbinančia, bet ir kiek grėsminga gamta. Ypač galingais kalnų vėjais, kurie gali pasiekti 120 km/val greitį. O mūsų apsilankymo metu, ypač pirmą dieną, nors ėjome labiausiai vėjuotą atkarpą, buvo tyku, nors žvakutes degink (buvo išimčių). Ir beveik viso žygio metu, išskyrus paskutinę dieną, iškrito vos keli lietaus lašai.
Pirmos dienos finišą pasiekėme po maždaug 4 valandų ėjimo, įveikę 13 kilometrų atstumą ir apie 400 m aukštį. Regis, „ugnies krikštą“ atlaikėme ir Valparaiso treniruotės pasiteisino 100% – neskaudėjo nei vienas raumenėlis, neturėjome anei vienos pūslelės.
Pasistatę palapinę dar paėjėjome iki apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria vaizdas į Grey ledyną. Kiek pažeisdami parko taisykles, uolomis paėjėjome dar arčiau jo, kad vaizdas būtų geresnis. Ten pirmą kartą susidūrėme su stipriu vėju, bet vistiek ne tokiu, apie kokį savo tinklaraščiuose rašo kiti žygeiviai.
Vakarienei bendromis jėgomis pasitaisėme bulvių košės su tunu ir sūriu (visos vakarienės iš esmės buvo panašios). Iki šios kelionės nesitikėjau, kad su lauko virykle, naudojant bulvių košę „iš pakelių“, galima paruošti tokį skanų maistą!
Šimtai „Hola!“
Antrą dieną reikėjo grįžti vakarykštės dienos kelią (tai darėme kas antrą dieną, nes, žinot, „W“ ratu neapeisi). Eiti buvo taip pat lengva (vis tos treniruotės), o tą patį atstumą įveikėme dar greičiau, nei vakar. Tiesa, antrą dieną turėjome daugiau laiko ir neapsiribojome tik grįžimu į žygio pradžios tašką. Per 8 valandas nuėjome 21 kilometrą ir pasiekėme Frances stovyklavietę.
Pakeliui sutikome šimtus kitų žygeivių ir kiekvienam ištarėme „Hola!“ (tai vienas iš nedaugelio mūsų žinomų ispanų kalbos žodžių). Takas tikrai populiarus tarp keliautojų ir dauguma jų labai mandagūs (mūsų teorija: jei nemandagus ir nesisveikina – greičiausiai amerikietis. No offence, kaip sakoma).
Tiesa, amerikiečiai, nors ir ne tokie mandagūs, Torres del Paine take daro gerus darbus. Antrą žygio dieną sutikome gal dvi dešimtis amerikiečių, kurie tvarko taką: įrenginėja naujus lieptelius, keičia sutręšusius, kasa kanaliukus kalnų vandeniui tekėti ne taku, o šalia jo. O vandens take išties daug: pelkės, ežerai, upeliai. Ir kas smagiausia, kad visuose upeliuose vanduo geriamas, todėl jei netikėtai pabaigei viską savo gertuvėje, greičiausiai per 15-20 minučių rasi papildymą!
Kalnų griausmas
Vieną naktį, gulėdami palapinėje išgirdome griaustinį. Iš pradžių pagalvojome: „O, ne, peršlaps palapinė ir rytoj reiks nešti dar didesnį svorį!“, bet greitai supratome, jog tai ne dangaus, o kalnų griaustinis – sniego lavinos. Jos vis tyliau ar garsiau kartojosi, o kitą dieną patraukėme jų link – į Mirrador Britanico.
Trečią dieną susidūrėme su pirmu statumo iššūkiu – per maždaug 5 kilometrų atstumą takas pakyla nuo 70 m iki 900 m virš jūros lygio. Ir kuo eini toliau – tuo takas statėja. Kita vertus, dvi kuprines palikome kalno apačioje, nes tą pačią dieną grįžome į pradžios tašką, todėl bent jau svoris ant pečių buvo dalijamas.
Ši diena, bent jau man, buvo pati įdomiausia – apie 200 m takas ėjo upelio vaga, o vienas nuostabus vaizdas keitė kitą; vienoje pusėje griuvo sniego lavinos, kitoje – iš už miško kilo granito bokštai. Teisingai kažkoks keliautojas savo tinklaraštyje rašė, jog foto aparato Torres del Paine nacionaliniame parke neverta dėtis į kuprinę, nes vis reikės sustoti ir jį trauktis iš naujo. Ir tai prireiks daryti ne kas pusvalandį ar valandą, o kas 5 ar 10 minučių.
Mirrador Britanico – viena iš apžvalgos aikštelių kalnuose. Nenoriu kartotis, bet negaliu – vaizdas kerintis! Praleidę viršuje maždaug valandą ir ten papietavę, pasileidome žemyn.
Trečią dieną žygis pareikalavo pirmosios aukos – pakeliui nuo kalno sustojome, nes Pauliui reikėjo susitvarkyti seniau buvusią, bet tądien atsinaujinusią pūslę ant kulno. Laimei, trys kuprinės visada pasiruošusios ir medicinos krepšelyje netrūksta nieko!
Trečią dieną žygiavome apie 5,5 valandos ir nuėjome apie 10 kilometrų, o dieną užbaigėme mirkydami kojas lediniame (tikrai lediniame – už kokio kilometro stūkso tirpstantis ledynas) upelio vandenyje ir grožėdamiesi kalnų ir kabančių tiltų vaizdais.
Kelias, pažymėtas arklių „tortais“
Visai nepastebimai mūsų 6 dienų žygis persivertė į antrą pusę. Vis dar nieko neskaudėjo, o ta Pauliaus pūslė ir buvo kol kas vienintelė per visus tris žygeivius. Kornelija net pati stebėjosi, kaip ji neturi nė vienos. Matyt, padėjo prevenciškai užsiklijuota „antra oda“ ir ducktape.
Ketvirtą dieną takas ėjo per privačią žemę, kurioje leidžiama jodinėti arkliais. Kai kurie pavargę žygeiviai čia dalį tako gali nueiti pasikinkę arklius. Deja, nepavargusiems keliautojams tai ne į naudą – tik ir žiūrėk, kad neįliptum į kokį „tortą“. Tiesa, kai kuriose vietose pėsčiųjų ir arklių takai išsiskiria, o pastarieji pažymėti pieštomis pasagomis.
Tądien maršrutas nebuvo pats vaizdingiausias, bet ėjimą įdomesniu padarė tiltai – kabantys, gulintys, sukežę, linguojantys. Dauguma tiltų neleidžiama eiti daugiau nei 2 žmonėms vienu metu. Dienos monotoniją taip pat nuspalvino pamatyta akmenų griūtis.
Ketvirtąją savo odisėjos dieną nukulniavome 18 kilometrų per 7 valandas.
Vėjas, nešantis dulkes ir įkvėpimą
Ketvirtąją dieną pagaliau sulaukėme stipraus vėjo, dėl kurio pastatytą palapinę turėjome sutvirtinti akmenimis. Vos atidarius palapinės „duris“ vėjas pripūtė šūsnį dulkių ir žvyro, o palapinės konstrukcija karts nuo karto būdavo deformuojama. Va, apie tokią Patagoniją mes girdėjome!
Kaip bebūtų, Patagonijos vėjas neša ne tik dulkių kamuolius, bet ir įkvėpimą. Bent jau man. Įkvėpimą rašyti, įkvėpimą grožėtis, įkvėpimą keliauti toliau. Jau anksčiau buvau užsiminęs, kad keliavimas buvo tapęs rutina, kad atbukome nuo įspūdžių, o ateityje laukiantys nuotykiai būdavo priimami vangiai, kartais mieliau sėdint viešbučio kambaryje, nei einant į gatves apžiūrinėti miesto. Kartais dienoraštį rašydavau vos kas penkias dienas ar panašiai, galiausiai pamiršdamas tai, kas tomis dienomis nutiko.
Tačiau Patagonijos grožis, regis, pabudino visus pojūčius ir visus norus. Dienoraštis tapo neatsiejama kiekvienos dienos dalimi, o noras eiti tolyn būdavo stipresnis, nei sušilęs miegmaišis ir minkštas kilimėlis po juo. Su didžiu džiugesiu pradėjau laukti kitų Pietų Amerikos vietų. Kažin, ar visokie maironiai, leisdami laiką Šveicarijos Alpėse, jautė kažką panašaus?
Granito bokštai
Penktoji žygio diena buvo esminė, nes tada pasiekėme viso nacionalinio parko pažibą – Tres Torres (liet. trys bokštai). Apie 6 valandas lipome į 800 m aukštį, prasilenkinėdami su asilais, gabenančiais malkas ir alų, bei juos lydinčiais gaučais. Tiesa, pakeliui dar sustojome viename kempinge, kur pasistatėme palapinę ir palikome daiktus, kurių mums neprireikė lipant į pačiame viršuje esančią Mirrador Torres.
Tres Torres apžvalgos aikštelė, žinoma, žadą atimanti – trys granito bokštai, jų papėdėje tyvūliuojantis ežeriukas ir karts nuo karto matomos akmenų griūtys, palaidojančios riedulius po vandeniu. Tačiau, negaliu pasakyti, ar tai man pats gražiausias tako vaizdas. Kaip jau minėjau, jie vienas už kitą gražesni ir gražiausią išrinkti itin sunku. Mus visada žavėjo kalnai, matyt, dėl to, jog mūsų akys nepratusios to matyti.
Finišo tiesioji
Paskutiniąją, šeštąją, žygio dieną pradėjome su lietumi, kuris tai nustodavo, tai prapliupdavo, todėl turėjome šiek tiek vargo su lietpalčiais – tai nusimauk, tai apsimauk. Bet iš esmės, jei lyja – vis tiek būsi šlapias. Jei be lietpalčio – sušlapsi nuo lietaus, jei su lietpalčiu – nuo savo prakaito.
Kaip bebūtų, ėjom lengvai ir gana sparčiai. Panašu, jog prastas oras kitiems keliautojams padarė daugiau įtakos nei mums, nes žymiai mažiau žmonių atsakydavo į mūsų „Hola!“.
Iki autobusų stotelės, esančios pačioje kalno apačioje, nusileidome netikėtai greitai ir bijodami sušalti nusprendėme eiti iki kitos, buvusios už kokių 8 kilometrų. Tiesa, mes su Paulium nusprendėme, o Kornelijai kas beliko…
Laguna Amarga nacionalinio parko informacijos centrą pasiekėme per maždaug 4 valandas, įveikę 16 kilometrų. Čia mūsų 6 dienų iššūkis baigėsi. Iš viso Torres del Paine nacionaliniame parke nuėjome 89 kilometrus ir tai mums visiems buvo ilgiausias atstumas, nueitas kada nors pėsčiomis. Kol kas.
Belaukiant autobuso ir pietaujant, aplink besibastant keturioms lamoms, aptarėme žygį. Paulius pasakė tai, kam pritariau ir aš, ir Kornelija: žygyje nebuvo nieko, kas labai sužavėtų ar atimtų žadą, bet visuma buvo kerinti. Būtent įvairovė yra Torres del Paine nacionalinio parko žavesys: kalnai, laukai, sudegę miškai, nesudegę miškai, sniegas, ledas, upės, ežerai, kriokliai, tiltai… Aptarimą vainikavo išvada, jog nė vienas nesitikėjom, kad bus taip lengva. Bet tikėjomės, kad tikrai bus smagu!
Sulaukę autobuso grįžome į Puerto Natales, kur su butelaičiu vyno, kepta višta ir neskaniais raugintais agurkais atšventėme žygio pabaigą. Vėl persikrovę daiktus, gerai išmiegoję minkštose lovose, kitą dieną palikome Čilę, kurioje praleidome ištisas 6 savaites.
Bienvenidos a la Republica Argentina!
Rytas buvo šaltas bei drėgnas ir priminė vėlyvą lietuvišką rudenį. Netgi norėjosi užsidėti kepurę ir pirštines! Anksti ryte palikę Puerto Natales, neužilgo pasiekėme Čilės – Argentinos sieną, kur vėl gavę nelabai kokius antspaudus į savo pasus (atrodo, kad Pietų Amerikoje yra problemos su kokybišku rašalu…), pasakėme „Hola Argentina!“.
Ilgą laiką dardėjome pusdykumėmis, kol priartėjome prie kalnų, pasiekėme El Calafate, persėdome į kitą autobusą ir vakarop atkakome į El Chalten – Argentinos žygeivių ir alpinizmo sostinę.
El Chalten yra itin mažas kaimelis kalnų apsuptyje. Nepaisant jo mažo dydžio, prieš kelis metus Lonely Planet miesteliui skyrė 2 vietą metiniame rekomenduojamų aplankyti miestų sąraše. Jis pirmą vietą užleido tik JAV sostinei. Kaip ir Puerto Natales, taip ir čia viskas sukasi apie kalnus. Greičiausiai be jų ir miestelio nebūtų, nes jis taip toli nuo civilizacijos, ir žmonės čia atkeliauja tik dėl kalnų, kurių svarbiausias ir gražiausias – Fitz Roy.
Kaip gražiausiame paveiksle…
Turbūt jau matėte nuotrauką, kur aš su Pauliumi sėdžiu nuostabaus kalno, nuo jo tįstančio ledyno ir pastarojo tirpsmo suformuoto ežero fone. Tai ir yra Fitz Roy, kitaip dar vadinamas Chalten.
Tiesa, takas iki jo nėra labai įdomus, o paskutinis kilometras itin varginantis, tačiau tai, ką randi viršuje, atperka visus 21 kilometrą. Čilės pusėje, kaip sakiau, niekas neatėmė žado, bet visuma buvo itin išvaizdi, o čia priešingai – visuma šiaip sau, bet finalas – pasakiškas. Viskas atrodė taip tobula ir išbaigta, jog nei pridėsi, nei atimsi. Vėliau dar ir kažkoks kojotas pasirodė prie ežerėlio!
Paveiksle praleidę kokią valandą, nusileidome nuo kalno, tačiau vos kiek paėję vėl ir vėl atsisukdavome pasižiūrėti į didingąjį Fitz Roy.
Skaudantys pirštų nariukai
Maždaug prieš 6 metus su Paulium dažnai, kone kas antrą dieną, važinėdavome dviračiais. Tada sudarėme paktą, jog kada nors taip važinėsimės po Andus. Na, o dabar būdami Pietų Amerikoje, Andų kalnuose, turėjome puikią progą ištesėti vienas kitam duotą pažadą.
Taigi vieną rytą atsikėlėme 7 valandą, šiltai apsirengėme ir nuvažiavome 37 km nuo miestelio, prie Lago del Desierto (Desierto ežero). Ten sėdome ant kalnų dviračių ir pasileidome atgal link El Chalte.
Tiesa, tikėjomės, kad nuolydis bus didesnis ir smagiai lėksime nuokalne žemyn, bet mūsų viltims buvo lemta dužti. 37 kilometrų atstumą sunkiai mynėme lygumoje, o kartais net ir į kalnus. Itin akmenuotu keliu vargome kilometrą po kilometro, kol atmušome ne tik savo sėdimąsias, bet ir pirštų nariukus, kurie tapo itin jautrūs.
Kaip bebūtų, mus supo gražūs vaizdai, šalia tekėjo upelis, kuriame plaukiojo didelės žuvys, o aš išmokau užlipti ir nulipti nuo dviračio taip, kaip moka mūsų visų seneliai (žinot, kai lipi jau ant riedančio dviračio ir tik tada perkeli vieną koją į kitą pusę).
Su daug pertraukėlių 37 km įveikėme per 6 valandas ir nors į dviračius kurį laiką pažiūrėti nenorėsis, bet pažadas ištesėtas!
Matė (ne veiksmažodis, o arbata iš „muilo operų“)
Telenovelės, liaudiškai tariant „muilo operos“, yra neatsiejamas nuo Pietų Amerikos dalykas. Taip pat, kaip ir jose dažnai geriama arbata matė. „Muilo operos“ nemeluoja – matė iš tiesų labai populiari Pietų Amerikoje, ypač Patagonijoje. „Everybody drinks mate“, – sako mūsų viešbutuko šeimininkas Francisco.
Tiesa, kavinėse matės gauti ne taip paprasta, nes turistai dažniausiai jos nemėgsta – per karti. Užėjus į vieną ir pasiteiravus, padavėja atsakė, kad neturi, tačiau vėliau ji priėjo arčiau ir tylomis ispaniškai pasakė, kur jos gauti. Nuėjome ir užsisakėme tris puodelius matės. Padavėja tik prunkštelėjo – neišmanėliai turistai nežino, kad mate reikia dalintis! Supratome jos ispanišką komentarą ir užsisakėme vieną.
Kartu su tuo vienu puodeliu arbatos atėjo ir kita kavinės darbuotoja, kuri jau angliškai paaiškino matės gėrimo ypatumus: kaip paruošti, kaip dalintis ir t.t. Kartu su arbata gavome ir džemo bei dulce de leche (argentinietiškas „Rududu“ primenantis skanėstas), kuriais galėjome pasisaldinti po karčios matės. Nors ir karti, bet man ir Pauliui arbata patiko ir vėliau nusipirkome net savo puodelius ir arbatžolių, tačiau Kornelijai matė per karti. Arba per mažai Dulce de leche.
Kokia tikimybė?
Dalies kelionių žavesio nebūtų be jose sutiktų žmonių: be vietinių, be bendraminčių keliautojų ar be pasaulio pakrašty sutiktų tautiečių. Kai po savo pirmosios matės patirties grįžom į hostelį, išgirdome „Laba diena“. Pasirodo, mūsų kambarį iš abiejų pusių buvo apsupę Amerikos lietuviai, kurie išgirdo mus kalbant ir pasisveikino gimtąja kalba. Trys iš eilės lietuvių kambariai viename vieno hostelio aukšte Argentinos Patagonijoje. Kokia tikimybė nutikti tokiam dalykui?
Nepraleidome progos pasikalbėti lietuviškai ne tik vienas su kitu. Apie dvi valandas įnirtingai diskutavome įvairiomis temomis, pradedant Lietuvos istorija, baigiant haliucinogeniniais žolių nuovirais Peru džiunglėse. Ir nors nuomonės kai kuriais klausimais nesutapo, vakarą praleidome itin smagiai, išgirdome daug smagių istorijų iš jų ankstesnių kelionių ir netgi gavome kvietimą apsilankyti Čikagoje! Na, ne šitoj kelionėj, bet gal kada :)
Įsivaizduokit griūvantį 20-ies aukšų pastatą
Paskutinę buvimo Patagonijoje dieną nusidanginome prie Perito Moreno ledyno – ko gero, labiausiai mus pakerėjusio objekto šiame regione.
Tik išlipę iš autobuso, nusipirkome laivo bilietus pasiplukdymui prie ledyno, ir jau belaukiant laivo girdėjome, kaip braška nuolatos judantis ledynas. Braškesys gera žinia mums – stebėtojams, nes tai reiškia būsimą ledyno griūtį. Na, anksčiau ar vėliau. O griūtys čia išties įspūdingos, nes ledynas yra apie 60 m aukščio (virš vandens. Dar apie triskart tiek po vandeniu). Įsivaizduokit griūvantį 20-ies aukštų pastatą. Sunku, ar ne?
Plaukiodami laiveliu matėme dvi dideles griūtis, sukėlusias didžiules vandens ir žmonių emocijų bangas. Neįmanoma susilaikyti nepasakius „wow“. Čia ir pasimato gamtos didybė! Griūties garsas skamba taip, lyg tūkstančiai perkūnų čaižytų dangų.
Tiesa, vėliau, jau išlipus iš laivo, stebėdami ledyną nuo kranto, viso aukščio griūčių nematėme, tik dalines, kai krenta kokių 10-30 m aukščio ledo luitai. Įsitaisėme vienoje vietoje, kur puikiai matosi visas ledynas, ir laukėme. Nors ir buvo šalta, niekur nenorėjome trauktis, nes ši vieta tuo metu atrodė geriausia visame pasaulyje. Ten pralaukėme apie 3,5 valandos, bet ledynas mūsų nebenustebino – griūtys daugiausiai vyksta ryte, kai pakilusi saulė iš naujo pašildo ledyno šoną.
Tarp kitko, viena didžiausių ledyno griūčių įvyko vos trys dienos prieš mums ten apsilankant. Nuotraukos ir vaizdo įrašai netruko apskrieti pasaulį, įskaitant ir Lietuvą.
Turbulencijos ritmu į tango sostinę
Praleidę dvi šaunias savaites kerinčioje gamtoje, tapę jos didybės liudytojais ir perpildę savo duomenų korteles gražiausiomis nuotraukomis, turėjome grįžti į civilizaciją. Šiuo atveju į Argentinos ir tango sostinę Buenos Aires, iš kur Paulius ir Kornelija paslapčia (kad nustebintų artimuosius) išskrido į Lietuvą.
Patagonijos vėjas, mūsų taip ir neskriaudęs žygių metu, nusprendė atsigriebti per skrydį. Nemanau, kad kada jautėme didesnę turbulenciją, nei skrisdami iš El Calafate į Buenos Aires. Bet juk lėktuvai skirti skristi, o ne kristi, tiesa? :)
Simas