Į 15-ąją valstybę mūsų sąraše – Vietnamą – atvykome neįprastu būdu – atplaukėme motorine valtimi Mekongo upe, o atvykimo antspaudus, dėl kurių vėliau turėjome kiek streso (apie tai vėliau), gavome plūduriuojančiame pasienio poste. Plaukiant upe beveik niekas nesiskyrė nuo Kambodžos – tie patys suvargę plūduriuojantys nameliai, plaukiojančios šiukšlės ir savadarbėse motorinėse valtyse sėdintys azijiečiai. Tiesa, čia jie jau su įžymiosiom vietnamietiškom kepurėm.
Atplaukę į Chau Doc, prasibrovėme pro itin azijietišką (dėl šiukšlių, kvapų ir kitų subtilybių) turgų, netoli pernakvojome, o kitą dieną gulimu autobusu išvažiavome į Hošiminą, vietinių dažniau vadinamą senuoju pavadinimu – Saigonu.
Sausumoje Vietnamas atrodė kitoks, nei anksčiau mūsų lankytos Pietryčių Azijos valstybės. Iš vienos pusės tvarkingesnis ir labiau priimtinas vakariečiams, iš kitos – dar labiau persmelktas chaoso ir sumaišties.
Dirbtinės šypsenos
Keliaujant kartais sunku išsirinkti vietą, kur galėtume paragauti tikro vietinio maisto. Dažniausiai gerą vietą indikuoti padeda vietinių kiekis kavinėje. Jei jų daug – ir kainos geros, ir maistas autentiškas. Saigone tokią vietą radome nesunkiai – joje buvo vos vienas laisvas staliukas, o prie kitų sėdėjo vien vietnamiečiai (na, bent jau azijiečiai). Užsisakę nežinia ko iš vietnamietiško meniu (mus aptarnavo, žinoma, tik vietnamietiškai kalbanti moteris) gavome nemažą puodą sriubos su keistais ingredientais ir lėkštę papildomų produktų, įsidėti į puodą vėliau. Ten buvo grybų, kalmarų, kažkokių neaiškių rutuliukų, kuriuos pavadinome sraigėmis, artišokų, tofu ir visa puokštė žaliasų. Ir patikėkit, ne grybai ar „sraigės“ mums nepatiko, o būtent žolelės. Vietname jos labai mėgstamos, nors ir turi labai specifinį kartų skonį.
Lyg to dar būtų negana – padažas, į kurį padavėja primygtinai prašė viską mirkyti, buvo neskanus. O mano tik ką paminėta padavėja dažnai tiesiog stovėjo šalia ir žiūrėjo, kokios bus mūsų reakcijos, kai ką nors pakąsime, tačiau mes su dirbtinėmis šypsenomis veiduose jai tiesiog linksėdavome. Iš tikrųjų maistas nebuvo kažkoks itin blogas, tiesiog keistas ir neįprastas. Kad ir kaip bebūtų gaila, Vietnamo virtuve nusivildavome vis iš naujo ir iš naujo. Nesame iš tų, kuriems patinka nežinomi skoniai.
Nors maistas buvo vienas iš dviejų dalykų, kuriuo čia nusivylėme, turiu pripažinti, jog visuma Vietname mus maloniai nustebino.
Miestas dviem pavadinimais
Saigonas, buvusio Pietų Vietnamo sostinė, yra didelis ir gražus miestas, pervadintas Ho Ši Mino, buvusio komunistų partijos lyderio ir nacionalinio didvyrio, garbei. Oficialiai miestas vadinasi Hošiminas, tačiau vietnamiečiai ir toliau iš įpročio dažnai miestą vadina senuoju pavadinimu. Čia panaši situacija, kaip Lietuvoje buvo su Marijampole – Kapsuku ar Rusijoje su Sankt Peterburgu – Leningradu. Vis tie komunistai, statantys sau paminklus.
Saigone aplankėme Tao Dan parką, centrinį paštą, Notre Dame de Saigon katedrą, karo muziejų, Nepriklausomybės rūmus, Ho Ši Mino muziejų ir tuo pačiu vardu pavadintą aikštę. Mus labiausiai sužavėjo karo muziejus ir Nepriklausomybės rūmai, kurie mena visai neseną ir labai gerai žinomą istoriją – Vietnamo karą. Koks vaikinas „nesusilydytų“ žiūrėdamas į naikintuvus, sraigtasparnius ir tankus? Buvome papirkti… Net ir Kornelija.
Dar prieš dvidešimt metų Hošimino karo muziejus buvo vadinamas JAV karo nusikaltimų muziejumi ir atliko propagandinę funkciją. Dabar pavadinimas pakeistas, bet funkcija – ne. Nesakau, jog ten negali pamatyti tiesos, jog tos nukankintų žmonių nuotraukos yra falsifikatai ar kad JAV nepadarė karo nusikaltimų. Tiesiog skaitydamas užrašus jauti komunistų liejamą pagiežą ir savo pačių statymą į šventųjų vietą. Bet vis dėlto, muziejuje gali susidaryti šiokį tokį vaizdą apie tai, kas vyko karo metu.
Nepriklausomybės rūmai yra didžiulis sovietinio monumentalizmo pavyzdys su daug puošnių salių, sraigtasparnių nusileidimo aikštele ant stogo, rusiškų „teškių“ (tankų T-34) apsauga ir didžiuliu 75 metrų ilgio bunkeriu po žeme. Kartais net kapitalistinių valstybių parlamentuose nepamatysi tokio puošnumo, kokį radome šiuose rūmuose: aksomas, marmuras, dramblio kaulas, netgi tikros dramblio kojos! Tiesa, dalis salių primena sovietinį restoraną ar panašią vietą su medžio apdaila, kilimais ant sienų ir raudonais foteliais medinėmis kojomis.
Rūmuose taip pat yra kelios kino salės, kuriose keturiomis kalbomis rodomi propagandiniai filmai apie žmonių džiaugsmą gyvenant socializme, Vietnamo karą ir pergalę prieš amerikiečius. Iš tiesų, tenka pripažinti, kad Vientamo karas, ko gero, yra nešlovingiausias JAV istorijos etapas. Visiška nesėkmė.
Vis kalbu apie propagandą, tačiau, ko gero, ji neatsiejama nuo socializmo. Nuėjus į Ho Ši Mino muziejų, nustembi archeologinių eksponatų radęs trigubai mažiau nei nuotraukų iš Vietnamo fabrikų ir paradų.
Vis dėlto, Vietnamui ne visose srityse reikia pūstis – kai kur šalies pasiekimai patys bado akis. Šiuo atveju kalbu apie Saigono architektūrą, o konkrečiai – Ho Ši Mino aikštės aplinką, kur klasicistiniai kolonialistiniai pastatai puikiai dera su moderniais dangoraižiais ir prabangiais stikliniais viešbučiais. To Saigone nesitikėjome rasti, todėl nuostaba ir džiaugsmas ten apsilankius dar labiau išaugo.
Žolė ir dezodorantai
Straipsnio pavadinimas gali skambėti neįtikėtinai, tačiau tai tiesa – Vietname narkotikų gauti lengviau nei pieštukinį dezodorantą. Iš esmės visoje Pietryčių Azijoje neradau pirkti pieštukinio dezodoranto, tačiau esmė čia – narkotikai.
Nors įvairių narkotikų per kelionę mums siūlė keletoje šalių dviejuose žemynuose, šituo klausimu Vietnamas yra nr. 1 ir nemanau, jog jį aplenks kokia kita valstybė, kurią aplankysime vėliau. Jau pirmo pasivaikščiojimo po Saigoną metu (ėjau kokį kilometrą) man du kartus buvo pasiūlyta „žolės“, o paskui, per likusią viešnagę Vietname, dar bent tris kartus.
Tiesa, pasikalbėjus su vienu vietiniu vaikinu, sužinojom, kad narkotikai Vietname – turistų pramoga, o jis pats niekada nėra gavęs tokio pasiūlymo.
Batų valytojas, mokytojas ir bilietų kontrolierius
Ne paslaptis, jog turistus dažnai supa žmonės, bandantys juos apgauti ir kokiu nors būdu pasipelnyti. Tokio tipo „verslai“ ypač populiarūs gana neturtingose, tačiau turistų lankomose valstybėse. Su įvairaus plauko sukčiais susitikome Kenijoje, Indonezijoje, Tailande ir Kambodžoje, o dabar ir Vietname. Tačiau Vietname jų skaičius buvo kelis kartus didesnis, nei kitose mūsų lankytose šalyse.
Visų pirma, batų valytojai Saigone. Mums vos prisėdus parke ant suoliuko, savo paslaugas pradėjo siūlyti batų valytojai/taisytojai. Ir viskas su jais būtų gerai, jei po mūsų „no, thank you“ jie nueitų. Tačiau atsisakymas dar nereiškia, kad jiems nemokėsi pinigų. Vienas iš batų remontininkų pritūpė prie mano kojų ir bandė kažką užtepti. Sėdėdamas vos polkos nepradėjau šokti, kad jis nepataikytų, nes tada viskas vyktų taip: ant tavo bato atsiranda kažkas, už ką vyrukas paprašo pinigų, neva taip jis sutvarkė skylutę ar nuvalė purvą. Tada yra du keliai: arba sakyti, jog jis negaus pinigų ir turėti įkyrų, visą dieną tave sekiojantį vietinį, arba duoti tuos 5 dolerius, kad išpirktum savo ramybę.
Saigone matėme ir mums dar negirdėtą apgavysčių būdą – pavadinkim jį „karties laikymu“. Vietname gana populiaru daiktus nešioti dviejuose krepšiuose, pakabintuose ant karties galų, užsimetus ant peties. Daugiausia taip savo produkciją nešioja vaisių pardavėjai, kurie be vaisių, turistams siūlo palaikyti kartį. Ir ne tik siūlo, o kaip ir batų valytojai tiesiog bando uždėti kartį per prievartą. Iš pradžių galvojome, gal jie kaip nors numeta kartį nuo tavo peties ir liepia susimokėti už „sugadintą produkciją“, tačiau pasidomėjus internete radau paaiškinimą. Jie uždeda kartį turistui ant peties ir nufotografuoja jį paties turisto fotoaparatu ar telefonu, o už tai prašo kelių dolerių. Vėlgi, suma nedidelė, o čia dar ir įdomią nuotrauką gauni, tačiau jausmas, kad esi „prievartaujamas“, ko gero, mažai kam patinka.
Kartais sukčiai būna itin protingi ir apsišvietę žmonės, sugebantys ne reketuoti, o priversti patikėti, jog tu nori duoti jam pinigų. Hue mieste sutikome vieną vyresnio amžiaus vyriškį, kuris apsimetė ekonomikos mokytoju (gal ir neapsimetė, juk netikrinome) ir paklausė, ar mes iš Europos. Sulaukęs teigiamo atsakymo, mokytojas netvėrė džiaugsmu ir paklausė, gal galėtume duoti euro monetą ar banknotą, nes jis mokiniams nori parodyti, kaip atrodo europietiška valiuta. Na ką, davėm 1€ monetą, kuri gulėjo kažkur Kornelijos kuprinėje, ir tik vėliau pagalvojom – kiek eurų per dieną jis gali surinkti, jei jau vieną „užsidirbo“ iš mūsų vos per minutę? Gerai, tarkim duoda tik trečdalis ar ketvirtadalis turistų, bet jei jų per dieną praeina 100, mokytojas užsidirba jau 25€, kurie Vietname yra dideli pinigai.
Turistų apgaudinėjimas Vietname yra visiškai priimtinas dalykas daugumai vietinių – tiek sukčių, tiek ir nieko blogo nedarančių. Tai supratome Hanojaus geležinkelio stotyje, kai vyriškis, apsimetęs stoties darbuotoju, nuvedė parodyti, kur yra mūsų traukinys ir kupė. Traukinio kontrolierius sukčių tiesiog praleido į vidų, lyg tai jis iš tiesų būtų darbuotojas. Kad pakliuvome į rankas sukčiui pagalvojome tada, kai jis pradėjo siekti mūsų daiktų, kad juos užkeltų ant lentynos kupė viršuje, o galutinai įsitikinome, kai mums įėjus į kupė jis atsistojo tarpduryje ir ištiesęs ranką pradėjo kartoti „money“. Davėme jam 50 centų, mažiausią kupiūrą kokią turėjome, o tai sukčiui, žinoma, nelabai patiko. Dar kurį laiką jis stovėjo tarpduryje, žvilgsniu verdamas tai vieną iš mūsų, tai kitą, turbūt norėdamas, jog jo bijotume ir duotume prašomą sumą. Žvilgsnių karas truko kelias minutes, ir mes jį laimėjome. Nieko daugiau nepešęs vyrukas paliko kupė ir traukinį.
Laimei, mes sukčiavimo srityje gana apsišvietę (Paulius prieš kelionę perskaitė knygą apie populiariausius sukčiavimo būdus), todėl „užkibome“ tik porą kartų. Tam, jog tokių situacijų išvengtum 100% yra tik vienas būdas – nepasitikėti niekuo, nesinaudoti jokiomis „gerų ir draugiškų“ vietinių paslaugomis, net jei jos ir būna „nemokamos“, o viską daryti savo rankomis arba iš karto suderinti kainą ir sumokėti iš anksto.
Lietuviškas oras ir jaukumas
Į Vietnamo sostinę Hanojų iš Saigono atskridome lėktuvu. Kadangi Hanojus net 1500 km nutolęs į šiaurę nuo Saigono, todėl ten vėsiau, o mums atvykus dar ir lijo, todėl iš karto prisiminėme Lietuvą. Tai buvo tipinis ankstyvo lietuviško rudens vakaras. Rodos, net ore tvyrantis kvapas toks pat, kokiu mėgaudavomės, kai lietus ant žemės nusodindavo dulkes ir oras tapdavo švarus ir gaivus.
Hanojus mums atrodė jaukus ir artimas. Iš pirmo žvilgsnio jis labiau priminė Europą, nei Aziją – miestas tvarkingas, eismas daug geresnis ir tik karts nuo karto pasirodančios palmės sutrukdo lapuočių karaliavimui. Taip pat mieste daug mums įprastų „Coffee inn“ stiliaus kavinukių, nes kavos kultūra Vietname itin stipri. Šalis yra antra valstybė pagal kavos eksportą pasaulyje.
Žiurkių romantika
Hanojuje aplankėme Quan Su šventyklą, kurioje matėme pinigų deginimo apeigas (banknotai netikri), nuėjome apžiūrėti klasicistinio Hanojaus operos pastato, pasivaikščiojome po Literatūros šventyklą, kur buvo teikiami universiteto baigimo diplomai studentams (arba tik po to studentai čia susirinko pasivaikščioti ir nusifotografuoti, nes vieta laikoma pirmuoju Vietnamo universitetu), Ho Ši Mino mauzoliejų, saugomą karių baltomis uniformomis, ir Tran Quok šventyklėlę. Tačiau niekas Hanojuje mūsų nesužavėjo taip, kaip Hoan Kiem ežeras ir jo aplinka.
Ežeras yra pati miesto širdis, kur žmonės renkasi sportuoti, švęsti ar pasivaikščioti, jaunimas eina į pasimatymus, o jaunavedžiai čia daro vestuvines fotosesijas. Ir tai tikrai nestebina, nes vieta labai romantiška – ežeras, vidury jo stovi dvi šventyklėlės, aplink auga medžiai ir yra daug švieselių, o raudonas apšviestas tiltas į vieną šventyklą atrodo kaip pasakoje. Kaip jau supratote, visas veiksmas čia vyksta vakarais, jau sutemus, nes tada vieta pražysta visu grožiu.
Kaip bebūtų, tamsoje prie Hoan Kiem ežero pabunda ne tik grožis, bet ir žiurkės, kurių čia nemažai. Jau žinojome, kad Vietname žiurkių daug, kad šalyje net rengiamos žiurkių gaudymo varžybos, todėl tai mūsų nenustebino. Žinoma, kažkiek romantikos žiurkės „sugraužė“, bet iš Hanojaus išsivežėme pačius geriausius įspūdžius.
Tūkstantmetis teatras
Vandens lėlių teatras. Kol nežinojome, kas tai per dalykas, galvojome – kaip jie iš vandens padaro tas lėles? Tačiau viskas kiek kitaip, nei piešė mūsų vaizduotės. Teatre naudojamos medinės lėlės, prie kurių apačios prikabintas ilgas pagalys, kuriuo lėlė yra valdoma. Vanduo yra teatro scena ir slepia pagalius bei lėlių apačias, todėl atrodo, kad lėlės tiesiog pačios plaukioja vandenyje.
Toks teatras mena jau tūkstantį metų ir yra Vietnamo kultūros paveldas ir pasididžiavimas. Vandens lėlių teatro trupė keliauja po visą pasaulį, rengdama savo pasirodymus ir stebindama žmones. Ir nesvarbu, jog nesupranti vietnamietiškai – temą gali lengvai suprasti iš lėlių ir jų veiksmų, nes vaidinimai dažnai susiję su Vietnamo kasdienybe.
Didelis pliusas – tradicinė Vietnamo muzika, atliekama gyvai. Nematyti instrumentai ir unikalus skambėjimas kartais prikausto dėmesį labiau net už patį vaidinimą.
Uolos ir perlų fermos
Kruizas Halong įlankoje, plaukiojant puošniu mediniu laivu tarp tarp uolų ir neaprėpiamų tolių, priminė filmą „Karibų piratai“. Halong įlanka garsi visame pasaulyje, nuotraukos iš jos puošia garsiausių kelionių žurnalų puslapius. Vienoje įlankoje yra 1969 salos, tarp kurių nardo tradiciniai mediniai laivai, kartais išskleisdami savo azijietiškas bures. Jau vien žiūrėjimas į keletą salų ir laivelių yra tikra pramoga, o būti viename iš tų laivų, ko gero, geriausia, ką gali patirti Vietname.
Į kruizą po įlanką įtrauktas ne tik plaukiojimas ir ypatingai skanaus maisto valgymas, tačiau ir perlų fermos lankymas, plaukimas baidare aplink vieną iš salų, maudynės, kalmarų žvejyba (visiškai nesėkminga), vietnamietiškos karaoke vakaras, o kitą dieną dar ir didžiulio urvo lankymas, kulinarijos pamoka bei Tai Či treniruotė.
Ar žinojote, jog ir tie „tikri“ perlai, ne plastmasiniai, dažnai yra pusiau dirbtiniai? Tai daroma, žinoma, tam, kad perlų būtų daugiau. Perlas moliuske pradeda formuotis, kai į jį patenka koks smėlio gabaliukas ar akmenukas. Tada moliuskas ant svetimkūnio pradeda „klijuoti“ kažkokias medžiagas ir taip užauga didelis gražus perlas. Tiesa, į moliuskus smėlis ar akmenukai patenka gana retai, todėl perlų fermose į jaunus moliuskus yra įdedami iš kriauklės pagaminti mažyčiai rutuliukai, atstojantys atsitiktinai pakliuvusį akmenuką. Tokiu būdu, po metų ar pusantrų, iš kiekvieno moliusko ištraukiama po perlą. Verslas.
Nors perlų ir nepirkome, apsilankymas fermoje buvo smagus. Ypač dėl to, jog ji įkurta ant vandens, vidury, ko gero, gražiausios įlankos pasaulyje. Smagus dalykas buvo ir tragikomiška kalmarų žvejyba, per kurią buvo daugiau juoko, nei kalmarų. Iš tikrųjų, vienas juokas jau būtų buvę daugiau nei kalmarų… Bet, mano manymu, pačios smagiausios atrakcijos buvo rytinė mankšta Tai Či stiliumi (ramūs, lėti kovos menų judesiai,atliekami skambant raminančiai muzikai) bei didžiausio visoje įlankoje urvo lankymas.
Daug Go urve nesitikėjome kažko ypatingo, bet mūsų lūkesčiai kartu su apatiniais žandikauliais buvo numesti ant žemės, kai įėjome į urvo vidų. Tai buvo milžiniška kelių patalpų erdvė, pilna stalaktitų ir stalagmitų, apšviestų įvairiaspalvėmis lempomis, kai kur pro plyšelius veržėsi dienos šviesa. Tai buvo magiška ir privertė mus dar kartą suprasti, kad turėti išankstinį nusistatymą yra blogai. Visada reikia atsiduoti naujai vietai atvira širdimi ir objektyviu požiūriu (*yra išimčių).
Halong įlanka buvo kaip vyšnaitė ant Vietnamo torto, nepaisant to, jog jis dar nebuvo pilnai suteptas.
Lietuviai visur
Man atrodo, jog ši tema tampa įprasta ir jau jums atsibosta, bet ir Vietname sutikome lietuvių. TRISKART!
Pirmasis susitikimas įvyko Saigone, ant Nepriklausomybės rūmų stogo, kai prie manęs priėjęs vyriškis laužyta lietuvių kalba paklausė, ar aš lietuvis. Pasirodo, vyriškis yra italas, penkis metus gyvenęs Kaune, ir jis atpažino lietuvių kalbą. Netrukus pasirodė ir jo gyvenimo Kaune „pasėkmė“ – jo lietuvė mergina.
Kitas susitikimas įvyko Hanojuje, kai užsukome pavalgyti į kavinę, buvusią netoli mūsų viešbučio. Kurį laiką pasiginčijus, ar turėtume eiti į antrą aukštą, kuris erdvesnis, bet ne toks jaukus, ar likti pirmajame, kur buvo tik vienas laisvas staliukas, nusprendėme likti apačioje. Prisėdome prie vienintelio neužimto stalo ir ką jūs sau manot?! Greta sėdinti pora – lietuviai keliautojai! Iki jiems išeinant susipažinti su miestu, ilgai ir maloniai kalbėjomės.
Galiausiai trečią lietuvių porą sutikome plaukiodami laivu po Halong įlanką. Sunku patikėti, koks mažas pasaulis – laive buvo tik apie 25 žmones, o iš jų 5 lietuviai! Tiesa, šis susitikimas nebuvo toks malonus. Pora iš sostinės slėpė savo tautybę, kol vakarop neišgirdome jų kalbant lietuviškai. Vėliau, pasižiūrėję savo filmuotą medžiagą, pamatėm, jog jie dažnai laikydavosi arti mūsų, todėl turėjo mus girdėti, ypač žinant, kokie mes garsūs kalbėtojai. Matyt, mūsų mažeikietiški akcentai pasirodė neverti jų dėmesio. Nenorėdami trukdyti jų atostogų nuo lietuvių, vengėme pokalbio su jais, kol neatėjo laikas vakarieniauti.
Tada įvyko keistas sutapimas – jie vakarieniauti atvyko paskutiniai, o vietos bebuvo tik prie mūsų stalo. Po kokių 5 minučių nejaukios tylos, vilnietis vaikinas peržengė savo principus ir mus užkalbino.
Sakoma, jog žmogus žmogui – vilkas. Ko gero, lietuviams šis posakis galioja dar labiau nei kitiems.
Imperatoriškoji sostinė
Prieš atvykdami į buvusią imperijos sostinę Hue, nežinau, ko laukėme labiau – aplankyti didžiulių rūmų griuvėsius ir likusius pastatus, ar susitikti su vietiniu vaikinu, surastu jau ankstesniuose straipsniuose minėtoje couchsurfing erdvėje.
Su Phu susitikome tą pačią dieną, kai atvykome į Hue, deja, jis turėjo nedaug laiko, todėl ekskursijos po miestą nepravedė, tačiau davė vertingų patarimų, kur eiti, kur neiti ir panašiai. Paklausę jo, iš karto nuėjome į imperatoriškus rūmus, kitaip dar vadinamus tiesiog citadele.
Rūmuose dar iki 1945 metų gyveno imperatorius, kol valdžią Vietname perėmė komunistai. Dabar jau sunkiau įsivaizduoti, kokia didybe spindėjo šie rūmai, nes didžioji dalis pastatų neišliko per Vietnamo karą, tačiau iš to, ką pamatėme, supratome, kad Vietnamas anksčiau buvo kaip mažytė, bet turtinga Kinija – tie patys hieroglifai, ornamentai, stilius ir panašiai. Tiesa, nepaisant visų panašumų (išskyrus hieroglifus – dar Prancūzų valdymo metais Vietnamas perėjo prie lotyniškų rašmenų), dabar Vietnamas su Kinija yra nesutaikomi priešai, apie kurių santykius kalbama pašnibždomis.
Dar prieš atvykstant į Vietnamą pažadėjau sau, jog pasidarysiu nuotrauką su vietnamietiška kepure. Hue imperatoriaus rūmuose savo pažadą ištesėjau. Iš pradžių nesėkmingai bandęs kepurės paprašyti žolės pjovėjų, vėliau sėkmingai užkalbinau (iš esmės tai buvo gestų kalba) moteris, purenančias žemę. Gavau progą ne tik užsidėti kepurę, bet ir prisidėjau prie rūmų sodo puosėlėjimo kirtęs kelis kirčius kauptuku!
Viskas klostėsi kaip sviestu patepta iki tol, kai pabandėme susirasti, kur pavakarieniauti. Jau paniškai bijodami Vietnamo virtuvės, bandėme rasti kuo vakarietiškiau atrodančią kavinukę. Apėjus kelis kvartalus to padaryti nepavyko, tačiau aplinkinėse gatvėse pamatėme įvairių įdomybių – kiniškos medicinos vaistinę su konservuotomis gyvatėmis ir driežų uodegomis, dantisto kabinetą, kur gulinėja šunys, ir panašių mūsų išlepintai akiai nemalonių, bet įdomių vietų. Galiausiai radome ir kavinukę, kur pavalgėme mėsos su žaliais kiaušiniais, bet viskas baigėsi gerai :)
Kitą dieną aplankiau Thien Mu šventyklą, su Kornelija nuėjome į karališkų vertybių muziejų, prigrūstą sidabro, dramblio kaulo ir marmuro, o vakare dar kartą susitikome su Phu, kuris mums iš arčiau pristatė Vietnamo kavos kultūrą, supažindino su politika, ekonomika ir kitomis mums įdomiomis temomis.
Po komunizmo saule
Pradedant vėliava ir herbu, baigiant ekonomika, Vietnamas yra socialistinis. Pietų Vietnamui kartu su amerikiečiais pralaimėjus Vietnamo karą, raudonasis maras iš Šiaurės Vietnamo išplito po visą suvienytą valstybę. Kad ir kaip garsiai skambėtų socialistiniai maršai, atvykus čia atrodo, jog komunizmas yra labiau butaforija, nei realybė. O kaipgi, juk tai utopinė doktrina, kurios įgyvendinti neįmanoma.
Miestuose daug plakatų su Sovietų Sąjungos simbolika. Juose matomi ir nuo žaliojo tilto verčiami kariai, darbininkai, studentai, kūjai su pjautuvais… Iškabose netgi reklamuojamas penkmečio planas! Gali patikėti, kad socializmas čia tikrai gyvas, tačiau, matant privatų verslą ir vakarietiškas parduotuves, kyla klausimas – kaip tai veikia?
Tą patį klausimą uždavėme Phu ir gavome tokį atsakymą – iš esmės valstybė kapitalistinė, tik biudžetas planuojamas ne metams, kaip pas mus, o penkeriems. Anot Phu, socializmas Vietname egzistuoja labiau kaip idėja, o ne kaip gyvenimo būdas, tačiau daug žmonių socializmu tiki. Tik Phu griežtai pabrėžia, jog socializmas ir komunizmas nėra tas pats.
Istorinis kurortas
Iš Hue senu traukiniu pasiekėme didelį ir modernų kurortinį miestą Danang, o iš jo autobusu nuvažiavome į netoliese esantį mažesnį ir gerokai archajiškesnį kurortą – Hoi An. Miestas garsėja savo senamiesčiu, kuriame stovi seni mediniai pastatai, kelis šimtus metų skaičiuojantis medinis tiltas, kur jauki atmosfera kuriama tradiciniais žibintais ir neleidžiant važinėti mašinoms. Vakare miestas atrodo tikrai žavus.
Hoi Ane turėjome smagią pramogą – galimybę visur ir visada važinėti dviračiais, kuriuos turėjo mus priėmę. Ne tik pastiprinome raumenų tonusą, tačiau aplankėme nemažai vietų, tarp kurių ir Hoi Ano pasididžiavimus – senamiestį su centriniu turgumi ir paplūdimį su apvaliomis valtimis. Tiesa, nors miestas tikrai labai jaukus ir ramus, turistų šurmulys čia didžiausias iš visų mūsų aplankytų Vietnamo miestų. Visur turistai ir viskas turistams – parduotuvės, siuvyklos, taisyklos, kavinės, restoranai… Iš vienos pusės gerai – turi platų pasirinkimą (Paulius net pasinaudojo batų taisyklos paslaugomis), tačiau prarandi dalį archajiškumo.
Paskutinį mūsų viešnagės Vietname vakarą buvome pakviesti tradicinės sekmadieninės vakarienės kartu su kitais svečių namų gyventojais. Tai buvo ne tik jaukus vakaras, puikiai tikęs atsisveikinimui su Vietnamu (tai buvo vienas iš dviejų kartų, kai man patiko vietnamietiškas maistas), tačiau tai buvo ir geras įvadas į tolimesnę mūsų kelionę, nes dvi merginos prie bendro stalo buvo iš Naujosios Zelandijos.
Įtartini turistai palieka komunistinį kraštą
Vietnamą palikome Danango oro uoste, iš kur pakilome į ilgą kelionę Naujosios Zelandijos link.
Pamenat, sakiau, jog dėl keisto įvykimo į Vietnamą patyrėm truputį streso? Taigi, nuėjus į imigracijos poskyrį, Paulius, kuris pirmasis iš mūsų ėjo pas pareigūnus, kuriam laikui užstrigo. Pareigūnas ilgai vartė pasą su keistais antspaudais iš Afrikos, Azijos, Australijos, vis žiūrėjo tai į Paulių, tai į pasą ir, sudvejojęs savo kompetencija, pasikvietė aukštesnio rango pareigūnę. „Ką veikėte Vietname? Kur lankėtės? Kur buvote prieš tai? Kur važiuojate dabar?“ – klausimus vis bėrė pareigūnė. Savo žodžius Paulius turėjo įrodinėti lėktuvų bilietais ir kitais popieriais, kol pareigūnai galiausiai suprato, jog šis žmogus, išties nešnipinėja Vietnamo ar nerengia teroristinio išpuolio. Atsipūsdami po tokio šalto dušo juokavome, kad gal tardymą paskatino tai, jog pirmieji išstojome iš Sovietų Sąjungos, kurios pėdomis seka Vietnamas.
Komunistinis/socialistinis ar ne, Vietnamas turi žavesio – žmonės draugiški, pati šalis spalvinga tiek kultūra, tiek gamta, o kampelį sau gali rasti tiek „paplūdiminis“ turistas, tiek alpinistas, vandens sporto mėgėjas ar miesto kultūros gerbėjas. Vietnamas padarė gerą įspūdį ir, be abejo, tapo geriausia aplankyta valstybe Pietryčių Azijoje.
Simonas