Į Pnom Penį iš Bankoko atskridome 8 valandą ryto. Nors oro uostas ir visai šalia miesto, pro langus nei jo, nei kokio priemiesčio nematėme – visur tik ryžių laukai. Pats oro uosto pastatas priminė seniai neremontuotą sovietinę ligoninę ar ką nors panašaus. Supratome, jog atvykome į nelabai turtingą žemdirbių valstybę.
Prie oro uosto mus pasitiko būrys tuktukų vairuotojų. Su vienu iš jų ir nuvykome iki miesto centro. Pakeliui pamatėme daug miesto ir tai, ką pamatėme, mums priminė Indoneziją ir Afriką. Indoneziją – netvarka, šiukšlės gatvėse ir beprotiškas eismas, Afriką – dulkės, niekada nebaigti tiesti keliai ir išblukusios spalvos. Sveiki atvykę į Kambodžą!
Nuogų ir verslių žmonių miestas
Greitai pastebėjome dar vieną Kambodžos ir Indonezijos panašumą – abiejose valstybėse gyvena itin verslūs žmonės. Atrodo, jog kiekvienoje šeimoje yra tuktuko vairuotojas, gidas ar dar bet kas, ko tau gali prireikti. Jei susistabdei tuktuką (nors dažniausiai jis tave susistabdo), greičiausiai dar gausi pasiūlymų nueiti į bokso treniruotę, apsilankyti kilimų parduotuvėje (o gal net būsi ten nuvežtas nieko nepasakius), nusipirkti „žolės“ ar nuvykti į šaudyklą pašaudyti. Tarp kitko, šaudymas Kambodžoje yra gana populiari turistų pramoga, nes čia gali padaryti tokių dalykų, kokių niekada net neįsivaizdavai. Pavyzdžiui, su granatsvaidžiu nušauti karvę. Prekeivių čia tiek daug, jog Angkor Wat patekome į juokingą situaciją, kai vienam mus užkalbinusiam vyrukui atsakėme „No, thank you“, nors, pasirodo, jis yra kontrolierius ir tik norėjo patikrinti mūsų bilietus.
Pnom Penis – keistas, bet savotiškai įdomus miestas – gatvėse dega laužai, patruliuoja automatais ginkluoti policininkai ir kariai, laksto visiškai nuogi vaikai, kurie kartais net maudosi tiesiog vidury parko po pievą laistančia žarna, o kiekvienas gatvės kirtimas lengvai gali baigtis sužalojimu, nes eismo taisyklių čia nėra. Kalbant apie vairavimą, visoje Kambodžoje naudojama tokia technika: transporto priemonė važiuoja normaliu greičiu ir pastoviai signalizuoja, tikėdamasi, jog kitos transporto priemonės išgirs ir praleis, o stabdoma tik visiškai kritiniu atveju, paskutinįkart gerai užgulant garsinį signalą.
Pro Pnom Penį teka viena vandeningiausių pasaulyje upių – Mekongas. Jo pakrantėje yra vėliavų alėja, kurioje plazda keliasdešimties valstybių vėliavų (Lietuvos – ne), auga palmės ir yra daug kavinių. Nepaisant to, ką apie miestą sakiau anksčiau, ši vieta labai primena Pietų Europą.
Taip pat, kaip ir Tailande, Kambodžoje daug vėliavų, karaliaus nuotraukų ir kitų monarchijos bei valstybės atributų. Nežinau, ar žmonės iš tiesų myli karalių, bet panašu, jog jis pats save tikrai lepina. Karaliaus rūmai stovi miesto centre, iš balkono matosi didingasis Mekongas, o priešais rūmus esančioje aikštėje stovi milžiniškas jo paties portretas auksiniuose rėmuose.
Kmerų karalystė
Kambodžoje gyvena kmerai – tūkstantmetę įstoriją skaičiuojanti tauta. Kadaise kmerai turėjo didingą karalystę, kurios sostinė buvo dabar visame pasaulyje garsus Angkor Wat regionas. Čia stovi keliasdešimt įvairaus dydžio, stiliaus ir senumo šventyklų bei rūmų. Kai kurie pastatai mena net tūkstančio metų praeitį.
Į Siem Reap miestą, kurio apylinkėse ir stūkso didžiausias pasaulyje šventyklų kompleksas, atvykome valstybinės šventės – Vandens festivalio metu, todėl turistų buvo gal dvigubai daugiau, nei įprasta. O vietovė jau ir taip garsėja dideliais turistų srautais. Tiesa, nors iš pradžių galvojome, kad tai trukdys mums pilnai mėgautis reginiais, tačiau pastebėjome, kad turistai „ištirpsta“ didžiuliame komplekso plote ir lengvai gali rasti vietą, kur pabūtum vienas pats. Netgi, vienoje žymiausių pasaulio šventyklų Angkor Wat, nuo kurios kilo ir viso komplekso pavadinimas.
Angkor Wat garsėja savo tobula simetrija ir yra nacionalinis Kambodžos simbolis, vaizduojamas netgi vėliavoje. Be viso to, tai geriausiai išlikusi viso komplekso šventykla.Tiesa, į Angkor Wat, kaip į tikrą meno kūrinį, reikia žiūrėti iš toli, nes iš arti jis nelabai kuo skiriasi nuo visų to laikmečio induistų šventyklų, kurias esame matę.
Angkor Wat yra įprasta stebėti saulėtekį, kuris čia atrodo itin paslaptingai ir magiškai. Minios žmonių stebi, kaip iš tamsos išnyra šventyklos bokštai, kaip jie nusidažo rausvai, o tada, saulei jau pilnai pakilus, atsiveria visu savo grožiu. Įspūdį stiprina šventyklą apjuosęs tvenkinys, atspindyje dvigubindamas visą grožį.
Šalia Angkor Wat yra Angkor Thom, kurio centre stūkso Bayon – spėjamas senosios kmerų karalystės centras. Iš tiesų tai ne šventykla, o rūmai, atrodantys kaip kelių aukštų akmeninis miestas su gatvelėmis, balkonėliais ir panašiai. Gal dėl to mums Bayon ir patiko labiau, nei Angkor Wat, nes jame labiau yra ką nuveikti – ne tik apžiūrinėti induizmo scenas, iškaltas akmenyje, bet ir paklaidžioti skirtinguose aukštuose. Kadaise šalia Bayon vykdavo dramblių lenktynės, kurias stebėdavo pats karalius, sėdėdamas tribūnoje, išlikusioje iki mūsų dienų.
Kapų plėšikai Trys kuprinės
Nepaisant Angkor Wat didybės ir Angkor Thom įdomumo, čia, ko gero, populiariausia yra Ta Prohm šventykla, kurią išgarsino Holivudas. Būtent Ta Prohm šventykloje Angelina Jolie suvaidino kelias scenas filme „Kapų plėšikė Lara Kroft“. Dabar minios žmonių laukia eilėse, kad galėtų nusifotografuoti toje vietoje, kur stovėjo ši žavi moteris.
Ne veltui filmo kūrėjai pasirinko būtent šią šventyklą – ji ko gero viena paslaptingiausių visame Angkor Wat komplekse. Tokį įspūdį sukuria statinį gaubiantis šimtametis miškas, augantis ne tik aplink, bet ir ant pačios šventyklos, bei vabzdžių skleidžiamas „white noise“, girdimas visame komplekse.
Vėliau Siem Reap apylinkėse aplankėme mažesnes ir ne tokias populiarias Banteay Kdei, Prasat Krawan, Jayatataka, Ta Saom, Prae Roup šventyklas. Kai lankėmės Japonijoje, šventyklos buvo jau kiek pabodusios, nes iš esmės jos niekuo net architektūriškai nesiskiria (yra išimčių). Angkor Wat kompleksas nustebino tuo, jog kiekviena šventykla pasiūlo ką nors naujo ir nors aplankai dešimtis objektų, tau nepabosta.
Kompleksas labai spalvingas, pavyzdžiui, pirma šventykla stovi vidury tvenkinio, antra primena Artimuosius Rytus (nesvarbu, kad ten niekada nebuvome), trečia itin aukšta, o ant ketvirtos auga miškas. Bendrai kalbant, Angkor Wat kompleksas neabejotinai patenka tarp įspūdingiausių dalykų, aplankytų šios kelionės metu.
Vaikštinėjant po dar vieną įspūdingą šventyklą Preah Khan, kuri taip pat atrodo kaip ištisas akmeninis miestas, apžiūrinėjome įvairius kampelius ir aptarinėjome savo įspūdžius. Netoli mūsų stovėjusi mergina kurį laiką mūsų klausėsi ir galiausiai pasakė: „O Dieve, lietuviai!“. Taip, lietuviai! Pasikalbėjome su ja, sužinojome, jog ji keliauja jau tris mėnesius, bet šiaip gyvena Norvegijoje. Jai tai buvo pirmas kartas, kai kelionės metu sutiko lietuvius, o mums – jau trečias! Ir kokia tikimybė sutikti tautietį Kambodžoje, didžiuliame Angkor Wat komplekse, nuėjusį būtent į tą vienos iš šventyklų užkampį, kuriame esi tu?
Vandens magistralės
Jau anksčiau minėjau, jog Mekongas yra itin vandeninga upė, todėl kmerai juo naudojasi kaip vandens keliu. Tiksliau, vandens magistrale, nes valčių ir laivų čia itin daug. Iš Pnom Penio į Seam Reap atvykome autobusu, tačiau parsigauti atgal į Pnom Penį nusprendėme laivu. Keista, tačiau kelionė laivu buvo netgi trumpesnė!
Plaukėme rusų gamybos laivu, vadinamu „raketa“. Tokiu, koks kadaise kursuodavo Nemunu iš Kauno į Kuršių marias. Tiesa, tokių normalių laivų, kokiu plaukėme mes, Mekonge mažuma. Daugiausia čia plaukioja savadarbės valtys, supuvusiomis lentomis, varomos savadarbiais motorais, pergamintais iš motociklų, žoliapjovių ar automobilių variklių.
Kelionė truko apie 5-6 valandas, jos metu visą laiką pragulėjome ant laivo stogo, beskrudindami savo šonus ir besigrožėdami Kambodžos gamta ar plūduriuojančiais kaimais. Vienoje vietoje netgi matėme plūduriuojančią katalikų bažnyčią, kitoje – ant statinių pastatytą kelių aukštų vilą su palydovinėmis lėkštėmis. Atrodytų, jog toks gyvenimas ant vandens galėtų būti ne itin jaukus, bet sugalvojome ir labai didelį pliusą – jei tau nepatinka triukšmaujantys kaimynai, tiesiog atsišvartuoji savo namą ir persikeli į naują vietą!
Plaukdami taip pat sutikome Ship of Life – medikamentus ir gydytojus plukdantį laivą, sustojantį įvairiose vietose trečiajame pasaulyje ir padedantį žmonėms. Tokiuose laivuose dirba savanoriai iš viso pasaulio. Dar mokydamasis mokykloje ir aš pats svajojau apie savanorystę tokiame laive.
Raudonasis maras
Kadaise skaičiau vienos merginos, augusios Kambodžoje, memuarus. Ji gimė misionierių iš Europos šeimoje, Kambodžoje lankė mokyklą, draugavo su vietiniais vaikais, paaugus pradėjo susitikinėti su vietiniais vaikinais. Kartą, jei neklystu, ankstyvais 80-taisiais, ji su draugais maudėsi Mekonge, kai šalia praplaukė žmogaus kaukolė. Tai Khmer Rouge palikimas.
Khmer Rouge (išvertus iš prancūzų kalbos – raudonieji kmerai) – praeito amžiaus 8-10 dešimtmečių komunistų judėjimas Kambodžoje. 1975 metais komunistai laimėjo pilietinį karą prieš kapitalistus ir pradėjo masinį tautos „švarinimą“. Mes, lietuviai, puikiai žinome, kaip tai vyksta. Patys esame patyrę tai savo kailiu.
1975-1979 metais vykęs Kambodžos genocidas labiausiai palietė išsilavinusius, talentingus ir religingus žmones. Žmonės buvo varomi iš miestų į laukus, kad dirbtų žemę ir prisidėtų prie liaudies gerovės, buvo uždarinėjamos mokyklos, ligoninės ir šventyklos, mokytojai, menininkai, dvasininkai, svetimšaliai, žmonės, mokantys užsienio kalbą, nemokantys auginti ryžių ar tiesiog nešiojantys akinius, buvo kalinami ir žudomi. Buvo žudomos ištisos šeimos, baiminantis, jog užaugęs vaikas keršys už savo tėvus. Taip per ketverius metus Raudonieji kmerai sunaikino apytiksliai ketvirtadalį visos Kambodžos populiacijos, t.y. iki 3 milijonų žmonių. Miestai liko tušti ir apleisti, juose veikė tik kalinimo ir žudymo įstaigos.
Choeung Ek žudymo laukai yra žymiausias Pnom Penio lankytinas objektas. Tai didžiausia žudynių vieta visoje Kambodžoje – čia nužudyta ir palaidota apie 20 000 vyrų, moterų ir vaikų. Šiurpu tai, jog pasibaigus komunistų viešpatavimui, aukų kūnai nebuvo pilnai ekshumuoti, o surinktos tik kaukolės, todėl kiti kaulai vietomis kyšo iš žemės, o po lietaus jų dar padaugėja. Tiesa, kaukolės buvo surinktos ir patalpintos į aukštą memorialinę stupą laukų viduryje.
Istorijoje yra gana daug panašių masinių žudynių atvejų – Katynė Rusijoje, Chatynė Baltarusijoje, Tuskulėnų parko aukos Lietuvoje, tačiau čia, Kambodžoje, viskas vyko kiek kitaip, labiau kaip Rainiuose prie Telšių. Šoviniai Kambodžos komunistams pasirodė per brangūs, todėl egzekucijos būdavo vykdomos pagaliais, strypais, peiliais, durklais, o kūdikiai, paimti už kojos, būdavo tiesiog trenkiami į medį, kad skiltų jų kaukolė. Visas raudas ir šūksnius užgoždavo variklių griausmas ir komunistinė patriotinė muzika, grojama per specialiai tam atvežtą aparatūrą.
Kad ir kiek jau būčiau matęs kaulų ir skaitęs žiaurių egzekucijų istorijų, Kambodžos genocido atvejis labai liūdina. Ypač, kai per ausines girdi išsigelbėjusių žmonių pasakojimus apie režimo nusikaltimus žmogiškumui.
Tiesa, neatrodo, kad Kambodža pilnai pasimokė iš to, kas nutiko taip neseniai. Vieną rytą vartėme dienraštį Cambodia daily ir radome straipsnį apie tai, jog Kambodžos Parlamento opozicija nebesilanko posėdžiuose, nes po paskutinės sesijos jie buvo sumušti vos išėję į gatvę. Ir, anot dienraščio, jie buvo sumušti karių, persirengusių civiliais.
S-21
Dauguma žmonių, kurie buvo nužudyti ir palaidoti Choeung Ek vietovėje, prieš egzekuciją, „renkant įrodymus“ dėl jų kaltumo, buvo laikomi kalėjime S-21. Tai didžiausias Raudonųjų kmerų režimo kalėjimas, iš kurio tik 7 žmonėms pavyko išeiti gyviems. Kadaise, prieš Khmer Rouge, pastate veikė mokykla, o dabar yra įkurtas genocido muziejus. Jame eksponuojamos kameros ir tardymo priemonės, rodomos kalinių nuotraukos ir aprašomos įvairios istorijos.
Vienoje iš kamerų pristatomos kalėjimo darbuotojų gyvenimo istorijos. Tų, kurie kankino ir tyčiojosi iš kalinių, kurie juos žudė. Daugumoje akių, žiūrinčių į tave iš nuotraukų, gali matyti sielvartą, tačiau mane sukrėtė tai, jog vienas iš buvusių režimo šalininkų pasakė, jog nesigaili, kad dirbo Raudoniesiems kmeras ir dėl to, ką padarė. Kai kurie žmonės niekada nesupranta, kas yra gėris, o kas – blogis.
Mūsų apsilankymo metu, kalėjimo-muziejaus kieme sėdėjo vienas iš 7 išsigelbėjusių – jis apie savo vargus parašė knygą, kurią ten pristatinėjo. Jį išgelbėjo tai, kad jis mokėjo gerai piešti ir buvo ištrauktas iš kalėjimo, kad paišytų lyderio Pol Poto portretus bei propagandinius plakatus. Liūdna pagalvojus, kiek talentų nebuvo išgelbėta.
Keturios stichijos
Su Pnom Peniu mus sieja visos keturios stichijos – oras, nes į miestą atskridome, žemė, kadangi pirmą kartą iš jo išvykome sausuma, ugnis – dėl gatvėse matytų laužų, bei vanduo, nes jį, kaip ir Kambodžą, palikome vandeniu, plaukdami Mekongo upe. Nedidele greitaeige valtimi per kelias valandas pasiekėme Kambodžos – Vietnamo sieną. Kurį laiką miegojau, o kai atsibudau buvo sunku patikėti, jog vieta, kur atplaukėme yra pasienio postas – aplink lakstė vištos, augo darželis, o kažkoks vyras sėdėjo šalia pastato ir gliaudė saulėgrąžas ar kažką panašaus.
Nors Kambodža yra akivaizdžiai neturtinga ir gana pavojinga, bet man visai patiko. Žinoma, lygį kelia Angkor Wat kompleksas, tačiau ir Pnom Penis turi savotiško žavesio. Kaip bebūtų, jei reiktų rinktis, į kurią Pietryčių Azijos valstybę grįžti, Kambodža nebūtų favoritė, todėl šį kartą ne iki pasimatymo, o viso gero, Kambodža!
Simonas