Visada smagu lėktuvu leistis naujose ir dar nematytose vietose, bet leistis Argentinos sostinėje buvo dar didesnis džiaugsmas. Galbūt būtų buvę kitaip, bet čia atskridome sutemus ir skrendant virš miesto matėsi milijonai švieselių. Net nebuvo galima matyti, kur jos baigiasi. Ypatingas vaizdas.
Nusileidus Buenos Airėse ilgai ir nuobodžiai derėjomės su taksistais dėl važiavimo į miesto centrą, kur gyvenome. Galiausiai, vairuotojui radus dar vieną keleivį, jis sutiko mus pavežėti už mūsų siūlomą kainą. Apsistojome Gran Hotel Ailen viešbutyje, kuris mums kiek priminė filmą „Grand Budapest Hotel“ – senovine prabanga dvelkiantis viešbutis, regis, seniai pragyveno savo aukso amžių. Net ir liftas jau toks senas, kad nebepajėgė pilnai pasiekti mums reikiamo aukšto – sustojo gal 30 cm iki jo.
Kaip bebūtų, viešbučio darbuotojai išlaikė senąsias manieras ir buvo itin paslaugūs. Vienas jų netgi suplanavo mums pažintinį pasivaikščiojimą po tango ritmu gyvenantį miestą.
Paskutinė ekskursija ir atsisveikinimas
Paskutinę savo bendros kelionės dieną trise vaikščiojome po Buenos Airių senamiestį ir Puerto Madero rajoną. Priėjus Casa Rosa, kur įsikūrusios valdžios institucijos, mus kiek nustebino sustiprintos policijos pajėgos, važinėjančios šarvuočiais su vandens patrankomis. Tik vėliau sužinojau, jog tuo metu valdžia priiminėjo visuomenei nepriimtinus sprendimus.
Nors tai buvo mūsų pirmas pasivaikščiojimas šiame mieste, prie Casa Rosa radome vieną porą, šokančią tango. Štai kaip aš įsivaizdavau Buenos Aires. Vėliau nuėjome ir į San Telmo aikštę, kuri garsėja aistros šokiu, tačiau tuo metu vietiniai mieliau sėdėjo ant suoliukų, gurkšnodami kavą ir skaitydami laikraščius, nei miklino kojas. Deja.
Pasidarę kelias nuotraukas, kad galėtume vėliau jas paviešinti ir taip suklaidinti savo gimines, grįžome į viešbutį, susirinkome daiktus ir labai greitai, bet šiltai atsisveikinome. Po 8 mėnesių ir 21 dienos kartu Trys kuprinės pasuko skirtingais keliais – aš pradėjau savo atskirą kelionę po Pietų Ameriką, o Paulius su Kornelija paslapčiom grįžo į Lietuvą ir diena po dienos savo netikėtu pasirodymu stebindavo vis kitus artimuosius.
Gyvenimas kartu su vietiniais
Jau seniai žinojau, kad keliaudamas vienas daugiau bendrausiu su vietiniais ir dažniau gyvensiu jų namuose. Tokį keliavimo būdą pradėjau nuo pat pirmos dienos.
Atsisveikinęs su savo ilgalaikiais „sugyventiniais“, per didelį karštį patraukiau link Nacionalinio Kongreso, kur susitikau Džonataną (ne Jonataną, bet Džonataną) – vaikiną, gimusį ir augusį Buenos Airėse, gyvenantį šalia miesto širdies. Jau ne kartą rašiau apie Couchsurfing, Džonataną irgi radau toje pačioje platformoje.
Pasikalbėję apie Argentinos politiką ir istoriją, patraukėme apžiūrinėti mano dar nelankytų miesto įžymybių: Recoleta kapinių, kuriose palaidota garsioji Eva Peron (Evita, apie kurią Andrew Lloyd Weber sukūrė miuziklą su žymiaja „Don’t cry for me Argentina“), Freddo ledainės, kurioje, anot kelių mano sutiktų pietų amerikiečių, pardavinėjami skaniausi ledai pasaulyje, didžiulės metalinės judančio gėlės, kuri ryte atsiskleidžia, o naktį užsiskleidžia ir t.t.
Buenos Airės man padarė gerą įspūdį. Gal dėl to, jog labai primena Europos miestų senamiesčius. Tarkim, kad ir Vilniaus. Pažįstama kultūra ir architektūra visada verčia jaustis jaukiau. Be to, iš kelių kitų keliautojų išgirdau, kad Buenos Airės yra gražiausias miestas Pietų Amerikoje. Na, aš daug patirties šiame žemyne tada dar neturėjau, bet skambėjo gana įtikinamai. O žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – prisidedu prie šio teiginio.
Vakarop su Džonatanu paragavome argentinietiško maisto bei apsilankėme multilingvistų vakarėlyje (skamba nuobodžiai? Gerai, nes taip ir buvo), kur, žinoma, buvau vienintelis žmogus, kalbantis lietuviškai. Renginio organizatoriai neprisiminė, kad kada nors vakarėlyje būtų buvęs kitas lietuvis.
Grįžę namo įsijungėme televiziją ir pamatėme, jog po maždaug 16 valandų darbo Kongresas pagaliau priėmė naują mokesčių reformą, dėl kurios tądien visur mačiau tiek daug apsaugos.
Mokesčių reforma piliečiams nepatiko
Trečią savo viešnagės Buenos Airėse dieną išėjau aplankyti istorinės miesto dalies ir turistinių vietų: vėl nuėjau prie kongreso, apžiūrėjau Nepriklausomybės obeliską, pasivaikščiojau Floridos pėsčiųjų gatve, dar kartą aplankiau Casa Rosa ir kelias bažnyčias. Vieną įdomią vietą radau beieškodamas lobio (Geocaching). Ten tarp šaligatvio plytelių įkomponuota didžiulė marmurinė plokštė su dviejų žmonių, vyro ir moters, batų piešinėliais, skaičiais ir rodyklėmis. Tai buvo pagrindinio tango žingsnelio instrukcijos, pagal kurias kai kurie praeiviai bandydavo šokti. Gal ir mums reikėtų išpiešti polką kur nors Katedros aikštėje?
Prie Nepriklausomybės obelisko radau tūkstantinę minią su plakatais ir būgnais bei keletą dešimčių protestuotojus prižiūrinčių ginkluotų ir šarvuotų pareigūnų. Greičiausiai tos dienos išvakarėse Kongreso pristatytas taupymo rėžimas ir algų apkarpymas liaudžiai nepatiko.
Vėliau ta pati minia, apsiginklavusi Če Gevaros portretais ir petardomis, patraukė Casa Rosa link. Lotynų Amerika garsėja revoliucijomis, gal tai naujos pradžia?
Lietuviški šaltibarščiai ir argentinietiškas tango
Keliaujant karšto klimato zonose norisi atsigaivinti. O ką daro lietuviai karštą vasaros dieną? Ne, alų jie geria vakare, o teisingas atsakymas – valgo šaltibarščius. Vieną kartą kelionės metu, Brunėjuje, jau gaminau šį patiekalą. Buenos Airėse aš vėl svečiuose ir vėl norėjau įnešti šiek tiek lietuviškos dvasios.
Svilinančiai karštoje virtuvėje pirmą kartą pagaminau šaltibarščius su pienu (kefyro ir pasukų vietiniai nėra girdėję). Žinoma, jie nebuvo tokie tikri, bet Džonatanui patiko ir, kaip visada, šaltibarščių liko dar ir kitai dienai :)
Vakarop, orui kiek atvėsus, išėjau į Cafè Tortoni. Vos atidarius duris buvau pritrenktas praeities dvelksmo. Įžengus į kavinę, regis, persikeli laiku į Buenos Aires praeito amžiaus pradžioje. Cafè Tortoni gyvuoja jau 150 metų ir čia galima ne tik išgerti kavos ar pavalgyti, bet ir pažiūrėti tango šou, kurią visame mieste garsina Nacionalinės Tango Akademijos (taip, Argentinoje yra ir tokia įstaiga) šokėjai. Kavinė tokia įžymi, jog į ją užsuka net miesto turą organizuojančios turizmo agentūros.
Nusileidus į kavinės rūsį radau sceną, dešimtis senų kavinės nuotraukų, itin elegantiškus padavėjus bei rausvas šviesas, lyg kokiam Raudonųjų žibintų kvartale. Atmosfera labai jauki ir žadina vaizduotę prieš tuoj pat prasidėsiantį tango šou.
Pasirodyme buvo ne tik šokių, bet ir daug vaidybos bei romantiškų dainų, atliekamų gyvai. 5 poros šoko ir vaidino įvairias viešnamių, aistros ir pykčio scenas. Nėra čia daug ką pasakoti – buvo nuostabu, ir tai buvo geriausias dalykas, ką galėjau padaryti Buenos Airėse. Kiekvienas čia atvykęs turėtų pamatyti kažką panašaus. Šokėjai labai gabūs ir profesionalūs, o aistra liejosi per kraštus. Po valandą trukusio pasirodymo šypsojausi, plojau ir jaučiausi pakylėtas. Tiesa, netrukus manyje pasijautė kažkokia tuštuma, kaip pasibaigus itin geram filmui, nes tu nori tai matyti dar ir dar.
Pasaulio pažinimas, kulinarijos pamokos ir kvailas „gringo“
Vieną dieną su savo nauju argentiniečiu draugu (mažas pasaulis – jo buvusi mergina – lietuvių kilmės Paula Jankauskas) išėjome pasivaikščioti po Buenos Airių botanikos sodus ir parkus. Ten radome rožių sodą, įvairiaspalvių skiauterėtų paukščių, moterį, kuri pradėdavo švilpti vos tik kas užlipdavo ant pievelės, ir… gilę! Apsidairiau – ogi šalia įsitaisęs Lietuvos girių karalius ąžuolas! Gal koks lietuvis emigrantas prieš šimtmetį kišenėje atsivežė gilę ir pasodino ją čia?
Mano viešnagei Argentinos sostinėje artėjant prie pabaigos, Džonatanas nusprendė mane pamokyti kulinarijos. Konkrečiau – gaminti vietinių ir Trijų kuprinių taip mėgstamas empanadas (kažkas panašaus į kibinus). Nusipirkome produktų ir pradėjome gamybos procesą. Man sekėsi kiek geriau, nei tikėjausi, ir daug geriau nei tikėjosi namų šeimininkas – empanados pavyko gražios ir skanios. Paragavęs ko nors naujo ir skanaus, pradedu planuoti to patiekalo gaminimą Lietuvoje, o dabar, kai gavau pamoką, empanadų receptą privalau parsivežti į Tėvynę.
Mano išvykimas buvo kiek chaotiškas dėl mano tragiškos ispanų kalbos. Ir dėl to, kad Buenos Airių viešajame transporte negalima įsigyti popierinių bilietėlių. Džonatanas palydėjo mane į stotelę ir įlaipino į reikiamą autobusą, tačiau, kol jis, stovėdamas tarpduryje prašė vieno keleivio už mane sumokėti savo elektroniniu bilietu (aš jau buvau pasiruošęs už tai sumokėti grynais), vairuotojas pradėjo važiuoti ir mano draugas turėjo iššokti iš jau lekiančio autobuso. Likau vienas su savo didžiule kuprine ir 5 pesais rankoje, o į mane klausiamais žvilgsniais žiūrėjo nieko nesuprantantys argentiniečiai. Ženklų, anglų ir ispanų kalbomis susikalbėjau su viena moteriške, kuri galiausiai už mane sumokėjo, o ir tų mano gniaužiamų 5 pesų nepaėmė. Girdėjau, kaip kažkas autobuso gale juokėsi iš „kvailo gringo“, bet kas man jaunam – aš pakeliui į oro uostą. Tiesa, susimoviau ir dar kartą – išlipau ne toje stotelėje.
Viso gero, gražiausias Pietų Amerikos mieste!
Galiausiai pasiekiau oro uostą, parašiau Džonatanui padėkos žinutę už jo svetingumą bei susisiekiau su Kornelija ir Pauliumi, kurie tuo metu jau buvo Kornelijos tėvų namuose. Keistas jausmas – tiek laiko praleidome kartu toli nuo Lietuvos, o dabar jie jau namie ir su visais kalba lietuviškai.
Skrydis vėl nebuvo itin malonus ir vėl purtė nemenka turbulencija. Saugos diržų lemputės buvo išjungtos tik po pusantros valandos nuo pakilimo, o dar už pusvalandžio jau leidausi vėl naujoje vietoje – Iguassu oro uoste.
Simas