Iš Rio de Žaneiro trimis skrydžiais pasiekiau La Pazą – vieną didžiausių ir nesaugiausių Bolivijos miestų. Pakeliui kelioms valandoms vėl sustojau San Paule, Brazilijoje, ir Kočabamboje, jau Bolivijoje. Čia gavau atvykimo į šalį antspaudą ir pradėjau jausti vienos nelauktos ligos simptomus.
La Pazas mane gerokai nustebino. Prieš atvykstant čia nebūčiau galėjęs įsivaizduoti milijoninio miesto, kuriame beveik visi pastatai 2-3 aukštų. Be to, mane nustebino tradiciniais rūbais apsitaisę vietiniai, iš išvaizdos panašūs į indėnus, kuriuos matydavau filmuose apie laukinius vakarus. La Pazas iš pirmo žvilgsnio man priminė ne didmiestį, o didžiulį kalnų kaimą.
Bet pirmas įspūdis buvo apgaulingas, nes tąkart buvau apsistojęs El Alto rajone, kuris įsikūręs maždaug 4000 m aukštyje ir yra gana neturtingas, o didžioji miesto dalis, kartu su verslo centrais, įkurta slėnyje, kurio nemačiau dėl tamsaus paros meto. Vienaip ar kitaip, supratau, kad Bolivija bus visai kitokia, nei mano prieš tai aplankytos Pietų Amerikos valstybės.
Nelaukta liga
Apie aukščio ligą jau buvau girdėjęs dar prieš šią kelionę, o ir kelionės metu jau buvo tekę susidurti su išretėjusiu oru, kai lipome į beveik 4 kilometrų aukščio vulkaną Indonezijoje. Bet tik atvykęs į Boliviją pirmą kartą su tuo susidūriau taip rimtai.
Rio de Žaneiras yra prie vandenyno, todėl altitudė ten, nekalbant apie miestą supančius kalnus, siekia vos kelis ar kelias dešimtis metrų. Tuo tarpu El Alto, aukštutinis La Pazo rajonas, kur praleidau pirmąją savo bolivijietišką naktį, įsikūręs 4000 metrų aukštyje, kur deguonies kiekis ore yra mažesnis. Taigi per 8 valandas pakilau 4 kilometrus ir mano organizmas tai aiškiai pajuto. Kad būtų įdomiau – nuo 6 kilometrų ore esančio deguonies nebeužtenka ir jau reikia naudoti deguonies kaukes (priklausomai nuo organizmo, žinoma).
Pasunkėjęs kvėpavimas, su kuriuo susidūriau dar Kočabamboje, buvo tik gėlytės, palyginus su galvos skausmu, kraujuojančia nosimi, dusuliu ir jėgų netekimu, kurie mane pasitiko El Alto. Iš pradžių pagalvojau, kad galbūt tai dėl trijų skrydžių per 8 valandas, bet galiausiai „suvedžiau galus“.
Tiesa, kitą dieną jaučiausi daug geriau, bet vėliau pakilau jau iki 5 kilometrų aukščio, kur liga vos nepareikalavo mano skrandžio turinio, jau nekalbant apie jėgų stygių užlipti vos kelis laiptelius.
Keista, kad tokioje altitudėje vietiniai gyvena normalų gyvenimą. Jie patys tiki, kad turi didesnius plaučius nei žmonės, gimę žemumose. Be to, Bolivijos ir Peru kalnuose gyvenantys Kečua žmonės kasdien kramto koka medžio lapus, kurie, neva, praplečia kraujagysles ir suteikia energijos. Aš, pabandęs lapų, nepajaučiau jokio poveikio. Gal tai tiesiog placebo? Funny fact – iš kokos lapų gaminamas kokainas.
Balta balta, kur dairais…
Pirmą kartą La Paze prabuvau tik apie 12 valandų – tai buvo tik mano stotelė iš Rio į Ujūnį. Pastarasis yra Afriką ar Pnom Penį primenantis Mažeikių dydžio miestas, pilnas dulkių, išblukusių spalvų ir sugriuvusių gatvių. Bet čia atvykau ne dėl miesto, o dėl didžiausių pasaulyje druskos lygumų – Salar de Uyuni. Jas mačiau dar besileidžiant lėktuvu ir vietomis negalėjau matyti, kur druska baigiasi – balta balta, kur dairais…
Atrodo, jog visi mieste gyvena iš turizmo – čia yra daugiau nei 140 turų organizatorių, o rasti gatvę, kur nematytum didžiulių visureigių su atsarginėmis padangomis ant stogo, itin sunku. Su vienu iš tų 146 turų organizatorių – Red Planet – Salar de Uyuni ir aplink esančiose dykumose praleidau 3 dienas.
11 žmonių, „pasikinkę“ du visureigius, turą pradėjome traukinių kapinėse – vietovėje, kur atgabenti ir palikti šimtai senovinių lokomotyvų ir vagonų. Kadaise apylinkėse buvo išgaunama itin daug tauriųjų metalų, bet aukso amžius Ujūniui baigėsi ir traukinių kapinės yra didžiausias tai žymintis paminklas. Čia buvo keli šimtai žmonių, todėl nelabai mėgavausi apsilankymu, bet, žinoma, nepraleidau progos pasikarstyti.
Po traukinių kapinių aplankėm vietinę druskos manufaktūrą, kur pamatėme kaip druska iš pagrindo po kojomis tampa maisto pagardu – kaip ji išgaunama, džiovinama, smulkinama ir pakuojama.
Salar de Uyuni atrodo kaip užšalęs ežeras, druska net tręška panašiai kaip plonas ledas. Tik yra vienas didelis skirtumas – druska nėra slidi, o priešingai – puikiai „limpa“ prie padangų. Todėl šią vietą pamėgo ne tik turistai, o ir ralio atstovai. Kalbant trumpai – Salar de Uyuni vyksta keli Dakaro ralio etapai.
Dakaro ralio maršrutu
Mūsų ekipažams pasiekus vietą, kur jau beveik nesimato lygumą supančių kalnų, sustojome prie monumento Dakaro raliui. Monumentas pastatytas iš druskos blokų, kaip ir šalia esantis viešbutis ir kavinukė. Vienas iš Dakaro ralio etapų būtent baigėsi šioje vietoje. Nesu itin didelis ralio fanas, bet Dakaras mane visada žavėjo, todėl būnant čia užplūdo keistai džiugus jausmas. Ir ne tik dėl paties ralio, o taip pat dėl žinojimo, kad vos prieš porą mėnesių čia lankėsi būrys lietuvių.
Antros dienos rytą mums nutiko tai, kas kasdien nutinka Dakaro ralio vairuotojams – kliudėme akmenį ir pradūrėme padangą. Tačiau mūsų vairuotojai, spėju, ne ką mažiau patyrę nei ralio meistrai – nepraėjo nei pora minučių ir su pakeistu ratu tęsėme savo „dakarą“.
Na, o paskutinę dieną pakliuvome į kitą kasmetinę Dakaro ralio situaciją – tapome žiaurios avarijos su žuvusiu vairuotoju liudininkais. Susidūrė du visureigiai, kurie vienas kito nepamatė, greičiausiai, per dykumos dulkes. Greičio ribojimų dykumoje nėra, todėl, manau, ir tai prisidėjo prie nelaimės, kadangi abu automobiliai buvo suknežinti nepataisomai. Gyvų žmonių aplink nematėme – greičiausiai išėjo ieškoti pagalbos, nes ryšio dykumoje nėra, o tuo pačiu keliu kiti visureigiai tą dieną galbūt nebevažiuos, nes kiekvienas automobilis savo kelią „tiesiasi“ pats. Avarija keista ir dėl pastarosios priežasties – kokia tikimybė, kad du visureigiai, važiuojantys iš priešingų krypčių, „nusities“ kelią ten pat.
Kadangi ir mes pagalbos negalėjome iškviesti, o patiems teikti pagalbą jau buvo per vėlu, tęsėm savo kelionę atgal į Uyunį. Tiesa, visai netoli avarijos vietos mus sustabdė policininkas su motociklu, patruliuojantis dykumoje. Jis jau buvo girdėjęs apie avariją, tik norėjo pasitikslinti vietą.
Salar de Uyuni ir jos apylinkės mane žavėjo ne tik dėl to, kad važinėjomės Dakaro maršrutu ar kad negalėjau matyti, kur baigiasi druska. Bet čia yra ir daug mielų bei jaukių kalnų kaimelių, kuriuose gyvena itin paslaugūs žmonės, laukuose ganosi lamos, o ežeruose braido flamingai, taip pat gausu vienišų, smėlynuose pasiklydusių uolų, nuo kurių nulipdavau tik tada, kai ekipažas jau vesdavo automobilį. Na, ir paskutinis mane žavėjęs dalykas – vietos, primenančios Naująją Zelandiją, kuri mano aplankytų šalių sąraše kartu su Japonija dalinasi garbingą pirmąją vietą.
Prisimenant Naująją Zelandiją
Turiu kiek patikslinti – kai kurios vietos Salar de Uyuni apylinkėse primena ne visą Naująją Zelandiją, o būtent šiaurinę, vulkaninę, salą. Antros turo dienos vakare pasiekėme ugnikalnio kraterį, esantį maždaug 4700 m aukštyje. Iš toli jis neatrodo kažkaip ypatingai, tačiau nusileidus į jo vidų pamatai giliose duobėse verdantį purvą, užuodi sieros smarvę ir paskęsti garuose, kaip kokia roko žvaigždė gero koncerto pradžioje.
Šalia to ugnikalnio ir miegojome, o kur vulkaninė veikla – ten ir karštosios versmės, todėl prieš einant miegoti nuėjau išsimaudyti versmėse. Viskas skendėjo tamsoje ir buvo gaubiama itin žvaigždėto dangaus skliauto. Artimiausias didelis miestas tik už kelių šimtų kilometrų, todėl niekas neužgožia naktinio dangaus grožio. Tiesa, žvaigždes vėliau kiek nustelbė patekėjęs pilnas mėnulis, bet tai nakčiai suteikė tik dar daugiau romantikos.
Kaip bebūtų, tai buvo diena, kai dalį laiko praleidome 5 kilometrų aukštyje ir tai atsiliepė mano savijautai – begulėdamas versmėse pajutau didžiulį galvos skausmą ir pykinimą, kurių nebejaučiau tik kitą rytą.
Atgal į La Pazą
Paskutinę savo 3 dienų turo dieną aplankėm Salvadoro Dali dykumą, kurioje jis pats nėra buvęs ir niekas nežino, kodėl pavadinimas būtent toks, taip pat Žaliąjį ežerą, kuris nebuvo žalias, ir pasiekėm Čilės sieną, kur paleidome kelis savo turo draugus, nusprendusius tęsti keliones toje šalyje. Na, o likusieji tiesiu taikymu, beveik nestodami, 8 valandas dykuma važiavom atgal į Ujūnį. Ten praleidęs naktį, senu lėktuvu išskridau atgal į mano kol kas gerais žodžiais neminėtą La Pazą.
Aukštumose jau buvau praleidęs 4 dienas, atrodytų, organizmas jau turėtų būti pripratęs prie altitudės, bet klydau. Vaikštant tame pačiame El Alto reikėdavo karts nuo karto stoti pailsėti. Ypač lipant laiptais. Niekada nesiskundžiau ištverme, bet La Pazas ją iš manęs atėmė.
Tiesa, El Alto ilgai neužsibuvau – besisukinėdamas aplink oro uostą laukiau Lis – mano Couchsurfing draugės, kuri į miestą parskrido vos už kelių valandų nuo mano atvykimo. Susipažinę pasigriebėme autobusą ir nudardėjome į La Pazo žemumas – 3500 m aukštį. Pakeliui nutiko tai, ko šioje kelionėje nelaukiau – pradėjo snigti! Labai trumpai ir labai nedaug, bet užtektinai, kad suteiktų man džiaugsmo!
Kiek kitokia Couchsurfing’o patirtis
Lis yra 30 metų vandens filtrų pardavėja, didžiuliame name gyvenanti kartu su mama. Kadangi name vietos tikrai yra, ji nusprendė dalį jų skirti keliautojams. Ir ne vienam ar dviems, kaip daro daugelis couchsurfer’ių, o visai miniai. Aš buvau penktas svetys Lis namuose. Dėl to kiek nusivyliau, nes supratau, kad negausiu šeimininkių dėmesio. Nesupraskit manęs klaidingai – galiu išgyventi ir be dėmesio, bet pas vietinius gyvenu tik tam, kad su jais leisčiau laiką ir taip pažinčiau vietinę kultūrą.
Taigi, gyvenau nemokamam hostelyje, kur be manęs tik vienas svetys kalbėjo angliškai, o mano ispanų kalba prastesnė nei sniego klausimas per paskutines Kalėdas. Kadangi Lis taip pat labiau ispanakalbė, nei anglakalbė – namuose visi pokalbiai vykdavo ispaniškai, kas mane versdavo jaustis nejaukiai. Be kita ko, svečiai gyveno plikut plikutėliame kambaryje – jokių lovų, jokių kėdžių ar spintų. Nesiskundžiu, tiesiog noriu pasakyti, kad ši Couchsurfing’o patirtis buvo kitokia.
Kaip bebūtų, tas vienintelis angliškai kalbantis vaikinas, kolumbietis Sebastianas iš Bogotos (itin geru žodžiu atsiliepė apie buvusį Bogotos merą lietuvį Antaną Mockų), buvo itin draugiškas, todėl su juo ir praleidau daugiausiai laiko.
Kodėl man patinka nepopuliarios vietos
Jau pirmąjį vakarą sutarėm su Sebastianu kitąryt eiti pasivaikščioti į kalnus, kurie buvo vos kelios minutės nuo Lis namų. Sebas tuose namuose jau buvo gyvenęs tris savaites, todėl puikiai žinojo apylinkes.
Vaikščioti kalnuose, žinoma, buvo itin sunku dėl altitudės, tačiau tai, ką radome savo žygio pabaigoje, atpirko visus dusulius ir prakaito lašus. Nužygiavus gal 30 minučių nuo namų, radome didžiulį, gal 30 m aukščio, skardį ir daubą, pilną akmeninių bokštų ir bokštelių. Ši vieta man užgniaužė kvapą, o smagiausia, kad tai visiškai neturistinė vieta. Per dvi valandas, kurias praleidome žygiuodami ar prie skardžio, nesutikome kitų žmonių. Ši vieta tarsi giliai paslėptas lobis ir, atrodo, tik aš su Sebastianu jį radome. Tas jausmas vietą padarė dar ypatingesne.
Priešingai nutiko su La Pazo įžymybe vadinamu Raganų turgumi. Vietoj to, ką įsivaizdavau ir buvau girdėjęs (konservuotos gyvūnų akys bei kiti organai, vytintos beždžionių rankos ir panašiai), radau tik minią turistų ir kelis džiovintus lamų embrionus, kuriuos žmonės perka ir aukoja Pacha Mama – Motinai Gamtai. Kartais turistinės vietos tampa tokios nuvalkiotos, jog turėtų būti išbrauktos iš lankomų objektų sąrašo. Kita vertus, džiaugiuosi, jog tokios vietos, kokią radau kalnuose, lieka nežinomos daugeliui keliautojų.
Laikiausi savo taisyklės ir pas Lis gyvenau tik dvi dienas. Vėliau persikėliau į hostelį La Pazo centre, iš kur daugumą lankytinų miesto vietų galėjau pasiekti pėsčiomis. Todėl kitas dvi dienas ir vaikščiojau po centrinį La Pazą – Mirrador Killi Killi (apžvalgos aikštelė kalne, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į miestą ir jį supančias snieguotas viršūnes), Central Parko Urbano (miesto parkas prie pagrindinio verslo rajono, kur radau savo pirmąjį bolivijietišką lobį), pasivažinėjau itin moderniu cable car, vadinamu Teleferico, ir apsilankiau didžiausiame miesto turguje, kuris įspūdžio nepadarė, bet radau tautiniais kostiumais pasipuošusių žmonių, kurių ten ir ieškojau.
Turiu prisipažinti, kad praleidus mieste daugiau laiko, jis man pradėjo patikti ir nusprendžiau, kad mano pirmas įspūdis neatitinko realybės. Taip, La Paze yra skurdžių ir tautiniais rūbais apsirengusių indėnų, bet jų vienetai, o miestas yra tikrai modernus ir gana jaukus (tikrai ne toks baisus, kokį įspūdį gali susidaryti prisiskaitęs įvairių straipsnių). Tačiau teigiami jausmai La Pazui buvo visiškai pamiršti, kai atvykau į Kopakabaną (čia jau nebe braziliška, o bolivijietiška Kopakabana) – vieną didesnių miestų prie Titikaka ežero. Ši vieta man tapo širdžiai mieliausia visoje Bolivijoje.
Tai, ko nesitikėjau
Kopakabana – labai ramus ir gana tuščias miestelis. Ir labai jaukus. Tik kur ne kur prasilenkiau su kitais turistais ir nuėjau į Hostal Florencia, kurio šeimininkė nekalbėjo angliškai. Čia pirmą kartą pajutau, kad galiu bendrauti ispaniškai. Tiesa, tik tuo „survival“ (išgyvenimo) lygiu – kalbėti apie maistą ir nakvynę.
Sutemus miestelis tampa dar jaukesnis. Maloni vėsa privertė užsidėti kepurę, bet buvo smagu – kiek priminė Lietuvą. Tiesa, čia atvykau ne dėl paties miestelio, o dėl Titikakos ežero, kuris yra aukščiausiai esantis ežeras, kuriame vykdoma laivyba, ir dėl inkų gyvenviečių, esančių apylinkėse.
Pirmą dieną vaikščiojau po aplinkinius kalnus ir kalvas, vėlgi kiek dusdamas, bet viskuo žavėdamasis. Kalnuose radau ir išskaptuotus laiptus bei inkų statytą šventyklą. Kaip smagu, kad nedaug žmonių – prie šventyklos galėjau prigulti ant uolų ir kiek nusnausti. Juk ne kasdien gali pamiegoti ten, kur galbūt gulėjo ir koks inkų šventikas. Kas žino, gal čia galima susapnuoti ir kokią staugiančią lamą?
Kitoje vietoje ant kalno yra jau ispaniški statiniai – katalikų šventyklos ir daug kryžių. Kiek primena kryžių kalną, tik lipti reikia daug aukščiau. Šis kalnas, greičiausiai, yra populiariausia miestelio turistinė vieta. Tačiau nemeluosiu, čia lipau ne dėl kryžių, o dėl geolobio, kuris buvo vienintelis tame regione. Jis ir tapo vieninteliu mano rastu bolivijietišku lobiu.
Kokia tikimybė tą patį žmogų nesusitarus sutikti 3 skirtingose pasaulio vietose? Lipdamas į „kryžių kalną“ sutikau vieną vyriškį, kurį mačiau Koh Samui saloje, Tailande, taip pat ant kalno, bei vėliau Bankoke. Kaip ir Tailande, taip ir čia jis viską filmavo. Paklausiau, ar jis kalba angliškai, kad papasakočiau, jog mačiau jį kitame pasaulio gale, tačiau, deja, jis manęs nesuprato. Tik pasakius „Koh Samui“, jo veide atsirado šypsena. Matyt, „pagavo kampą“.
Kopakabana mane tikrai labai nustebino ir joje jaučiausi labai gerai. Vieną vakarą pagavau save besišypsantį. Plačiai plačiai ir be jokios apčiuopiamos priežasties. Ir nors keliavau vienas, jokio vienišumo nejaučiau.
Kitu inkų taku
Titikakos ežere yra nemažai salų, kurias pamėgo turistai. Jose nėra balto smėlio paplūdimių ar palmių, bet itin daug inkų gyvenviečių, salose įkurtų dėl jų mitologinės reikšmės – Saulės sala, Mėnulio sala ir panašiai. Inkai garbino dangaus kūnus. Į vieną didžiausių salų – Saulės – nuplaukiau ir aš. Valtyje nebuvo jokių gelbėjimosi liemenių, o iš dviejų variklių veikė tik vienas (ir tas pats užsikūrė tik po trumpo remonto), bet ir tokie dalykai suteikia šiek tiek kelioninio žavesio.
Saulės saloje yra takas, vedantis per kelias skirtingas inkų gyvenvietes. Takas yra padarytas pačių inkų, todėl ne Maču Pikču, o čia pirmą kartą žygiavau inkų taku. Čia gyvena vietiniai, augina gyvulius, su kuriais teko garbė susitikti, o kiaulės laksto laisvai – vis tiek niekur nepabėgs, sala juk nedidelė.
Įdomiausia vieta Saulės saloje – inkų gyvenvietė šiaurėje. Ji gana didelė ir puikiai išlikusi, turistų vos keletas, o man net pavyko atlikti šiokius tokius archeologinius tyrimus. Iš popieriaus išsilankstęs mentelę, pagramdžiau vieną apgriuvusį šlaitą. Na, gerai, meluoju, tai dariau tik dėl nuotraukos – nieko negramdžiau ir nieko neradau, bet nuotrauka visai nieko gavosi :)
Vietiniai salos gyventojai rimtai išnaudoja turizmą – sala vos kelių kilometrų ilgio, bet einant vis toliau reikėjo susimokėti vis naujus mokesčius. Iš viso susimokėjau triskart, tiesa, kiekvieną kartą vis mažiau. Kaip bebūtų, vietinius gyventojus paremti reikia, juk mes trypiame jų žemę, o dėl to, kad mes atvykstame pažiūrėti istorinių vietų, jiems yra apribotos ūkininkavimo galimybės ir panašiai.
Saloje pirmą kartą pajutau, kad jau prisitaikau prie altitudės – eiti ir kvėpuoti tapo lengviau, tačiau nuo kitos dienos visą savaitę keliavau į vis žemesnį aukštį, todėl prisitaikymo kaip ir nebereikėjo. Saloje praleidau naktį, o kitą dieną palikau Boliviją.
Sienų kirtimo ypatumai
Kaskart kertant valstybės sieną mane užplūsta kažkokie keisti jausmai – nerimas dėl piktų pareigūnų, nežinomybė, kas bus už sienos, ir panašiai. Bet valstybių sienos yra tik politikų kūrinys – kirtus sieną niekas iš esmės nepasikeičia – ta pati gamta, taip pat atrodantys žmonės ir kartais net ta pati kultūra.
Tokie jausmai ir tokios mintys mane užplūdo ir kertant Bolivijos – Peru sieną, kurią tiesiog perėjau pėsčiomis. Ir nors Peru yra gerokai turtingesnė už savo kaimynę – už sienos manęs niekas nenustebino ir nepamačiau nieko naujo, tik artėjančius audros debesis.
Bet apie tai, kaip atrodo Peru nutolus nuo Bolivijos sienos – kitame straipsnyje :)
Simas