Kuba nebuvo pradiniame mūsų kelionės maršrute. Tiesa, aš ją buvau įsimylėjęs dar nuo ankstyvos paauglystės laikų, kai pamačiau filmą „Purvini šokiai. Havanos naktys“, todėl įkalbėjau Paulių ir Korneliją užsukti ir ten. Na, o kai likau vienas, nebuvo jokių abejonių – vyksiu į Kubą. Ir sutapo taip, jog savo svajonių valstybėje atšvenčiau 23-iąjį gimtadienį.
Kuba, aš atvykau!
Perpildytame ir tvankiame Havanos oro uoste nusileidau labai vėlai. Atstovėjus ilgą eilę, imigracijoje mane priėmė jauna graži kubietė, kuri, pavarčiusi mano pasą, uždėjo beveik nematomą antspaudą ir piktai ištarė „welcome“. Matyt, tokioje valstybėje pareigūnams liepta elgtis itin griežtai. Juk socializmas.
Antroji ilga eilė buvo prie muitinės, kur mane praleido netikrinę. Ir galiausiai reikėjo atstovėti ko gero ilgiausią eilę prie valiutos keityklos. Vienas vyriškis aptarnauja kelis šimtus atskridusių žmonių. O bankomatai čia retas dalykas. Po maždaug 50 minučių jau turėjau CUC’us (Cuban Convertable pesos) rankoje ir tuoj mane pasičiupo taksistas. Laimei, kad Kuboje visi yra taksistai, bent čia nereikėjo laukti eilėje.
Pasivažinėjus po naktinę Havaną (gali skambėti romantiškai, bet buvo tuščia, tamsu ir tylu), atvažiavau į Casą de Ania.
Casa de Ania
Casa – tai panašus į hostelį dalykas, tik gyveni vietinių namuose. Bet tai ir ne Couchsurfing – jis Kuboje nelegalus, nes priimti užsieniečius gyventi nemokamai čia uždrausta. Atvažiavęs į Casa de Ania, pusiau ispaniškai, pusiau angliškai įsiregistravau ir susipažinau su savo bendranuomininkais.
Balkone su vaizdu į kadaise didinga buvusią gatvę, sutikau austrę Barbarą bei amerikiečius Andrew ir Daniel. Pastarieji yra vidurinės mokyklos mokytojai, atlydėję čia būrį mokinių per jų pavasario atostogas. Dauguma atvažiavusių mokinių patys turi šaknų Kuboje ar kitose Karibų salose. O Barbara yra tiesiog Barbara. Niekuo ypatingai neišsiskirianti austrė, dirbanti reklamos srityje. Gal prie naujų pažinčių jau buvau taip pripratęs, o gal jie išties buvo labai smagūs žmonės, bet nuo pat pirmos sekundės jautėmės lyg geriausi draugai. Ir iš esmės visa tolimesnė viešnagė Havanoje buvo neatsiejama nuo šių žmonių.
Štai dėl ko visuomet svajojau aplankyti Kubą
Kitą rytą patraukiau į miesto centrą aplankyti ten esančių įžymybių: Kapitolijaus, Habana Vieja (centrinė gatvė), baro, kuriame „sėdi“ bronzinis Ernestas Hemingvėjus. Jau pats pirmas išėjimas į miestą man priminė, kodėl aš taip mylėjau Kubą: įspūdingo grožio 50-ųjų automobiliai, nors kai kur ir apgriuvę, bet fantastiški spalvoti kolonistinio stiliaus namai, visur atsipūtę ir laimingi žmonės, vis dar besinaudojantys taksofonais, nes dauguma neturi nei mobiliųjų, nei interneto.
Mane labiausiai sužavėjo tai, ką pamačiau Parque Central, netoli kapitolijaus. Jau iš toli girdėjau salsos muziką, kuri mane ir atviliojo į tą vietą, kur radau būrelį įvairaus amžiaus (tikrai labai labai įvairaus) kubiečių, šokančių salsą. Tai nebuvo nei koncertas, nei repeticija. Žmonės tiesiog linksminosi šokdami. Vidury dienos, be jokių šviesų, be jokio alkoholio. Ir niekam nerūpi, jei jo partnerę nusiveda pašokti kitas – juk tai tik šokis. Visa tai stebėti buvo kažkas ypatingo ir šypsena ilgai nedingo nuo mano veido. Į šį parką grįždavau kasdien.
Štai dėl ko man nepatiko Kuba
Pabuvęs miesto širdyje, patraukiau į Revoliucijos muziejų, kuris įsikūręs buvusiuose diktatoriaus Batistos rūmuose. Viskas čia panašiai kaip ir Ho Chi Minh’o muziejuje Saigone – propaganda ir revoliucijos lyderių kultas. Ant vienos sienos net paliktos kraujo dėmės tų, kurie žuvo gindami fašistą prezidentą per revoliuciją. Maždaug, tegul tai būna pavyzdys, kas laukia tų, kurie gina kapitalizmą.
Vėliau aplankiau Fortalezą – didžiulius gynybinius įtvirtinimus ir Havanos uostą. Bevaikštant mane kelis kartus buvo susistabdę vietiniai, siūlydami tai narkotikų, tai merginų, tai vogtų cigarų. Tai nutikdavo kasdien bent po kelis kartus. Ir visa tai vyksta ne dėl to, kad vietiniai yra blogi žmonės. Mėnesinis atlyginimas ten nesiekia 50 dolerių, nepriklausomai nuo specialybės. Vienas gydytojas yra pasakęs, kad su savo atlyginimu jis neišgalėtų nusipirkti vieno kiaušinio per dieną. Ir tai yra priežastis, kodėl moterys parsidavinėja, o vyrai pardavinėja vogtus ar nelegalius daiktus. Tai ne dėl turtų troškimo, bet dėl išgyvenimo. Palyginimui, Fidelis, amžiną jam atilsį, per dieną surūkydavo cigarų už didesnę sumą nei kubietis uždirba per mėnesį. Viva la revolution!
Ir tai ne internete perskaityti mitai ir legendos. Tai yra istorijos, papasakotos (vėliau patikrintos tame pačiame internete) vietinio vaikino, vardu Enzo.
Enzo
Grįžęs į Casa radau jau grįžusius ir mano naujuosius draugus. Tiesa, prie mūsų kompanijos prisijungė ir dar viena mergina – italė Silvija, dirbanti psichologe pabėgėlių stovykloje. Ko gero, amžinai būsiu dėkingas likimui, kad ji apsigyveno būtent tuose namuose, kur ir aš, nes per ją susipažinau su Enzo – dvidešimtmečiu juodaodžiu vaikinu, studijuojančiu anglų kalbą. Be jo Kubą būčiau pažinęs žymiai prasčiau.
Tą vakarą vėl vaikščiojau po miestą, tik jau su būriu draugų ir geriausiu gidu, kokio tik galėjau tikėtis. Jis mums papasakojo mano jau aprašytą atlyginimų problemą, o Parque Central, vėl radus salsos šokėjus, išgirdau ir dar vieną neįtikėtiną istoriją.
Anksčiau žmonės Parque Central rinkdavosi ne šokti. Jie ten rinkdavosi burnoti prieš valdžią, garsiai skaityti revoliucinę literatūrą, rengti mitingus. Tai, žinoma, nepatiko Kubos lyderiams, todėl jie parke pradėjo garsiai groti muziką, kad žmonės nesusikalbėtų. Muzika liaudžiai patiko ir ji ten šoka beveik kasdien. Sunku ir pasakyti, ar šokis ten – tylus protestas ar pasilinksminimas.
Grįžtant namo Enzo išgirdo, kad aš ir Barbara kalbame apie politiką ir istoriją. Tuomet turėjome gana keistą pokalbį:
Enzo: o ar žinai ką nors apie Kubos istoriją?
Aš: Nemažai žinau apie revoliuciją, bet nieko daugiau.
Enzo: Ką manai apie revoliuciją? (pagalvojau: koks suktas klausimas. Atsakius neigiamai, jis gali įsižeisti, atsakius teigiamai, gali supykti. Priklausomai nuo to, ką jis pats apie tai mano. Todėl atsakiau kaip koks politikas.)
Aš: Mano galva, revoliucijos visada turi gražią idėją. Jos, revoliucionierių akimis, siekia gerovės. Kubos atveju, buvo diktatorius ir žmonės jo nenorėjo, todėl sukilo. Bet, manau, jog revoliucija baigėsi ne taip, kaip norėjo žmonės. Jie netapo laisvi. Po vieno diktatoraus atėjo kitas, todėl revoliucija tiesiog žlugo.
Enzo nieko neatsakė, tik pritariamai linktelėjo.
La Habana – Varadero – La Habana
Vieną dieną nusprendžiau nuvykti į Varadero – populiariausią „All inclusive“ stiliaus turistų vietą Kuboje. Tai kokių 400 m pločio ir keliasdešimties kilometrų ilgio pusiasalis. Panašiai kaip Neringa Lietuvoje.
Sunkiai pasigavęs taksi, nuvykau į „Viazul“ autobusų terminalą, iš kur išvažiavau į Varadero. Iš esmės ten nieko ypatingo neveikiau. Tai tokia vieta, kur gali arba drybsoti ir degintis pajūryje, arba valgyti/gerti kavinėse, restoranuose ar naktiniuose klubuose.
Negaliu paneigti – vieta atrodo pasakiškai: žydras dangus, turkio spalvos šiltas vanduo ir baltas smėlis. Ne veltui Varadero yra poilsiautojų (ne keliautojų) TOP’as Kuboje.
Rapidos y furiosos
Havanoje, kaip ir kelis kitus kartus kelionėje, vėl atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Vieną rytą pažiūrėjus per langą, gatvėje, kurioje gyvenau, pamačiau gal 20 furgonų su užrašais „Hollywood truck“. Filmuoja kažkokį filmą, pagalvojau. Apie tai pasiteiravau vieno mūsų name gyvenančio vietinio. Išgirdau atsakymą „Rapidos y furiosos“, tai reiškia „Greiti ir įsiutę“. Negalėjau praleisti progos sudalyvauti tokio filmo filmavime. Pasivaikščiojau aplink, pafotografavau mašinas, mačiau net patį Vin’ą Diesel’į, taip pat filmuotojų sraigtasparnį, zujantį siauromis gatvėmis tarp namų, kol filmavimo grupė suprato, kad aš čia „ne į temą“ ir buvau išvarytas. Na ką gi, vėl patraukiau į centrą, dar kartą pasivaikščioti po savo jau aplankytas vietas ir paklaidžioti siauromis Havanos gatvėmis.
Turėjau šiek tiek problemų, kai norėjau grįžti namo. Vis dar vyko filmavimas ir gatvės buvo uždarytos. Kelis kartus apėjus filmavimo aikštelę aplink, galiausiai įtikinau apsaugininką, kad čia gyvenu. „Mi casa esta aqui. Casa verde“, pasakiau ir parodžiau į žalią namą. Nusišypsojęs dėl mano akcento, apsaugininkas nulydėjo mane iki durų.
Mano kambariokai
Visą vakarą vėl praleidau su savo kambariokais. Tiesa, jų dar padaugėjo: į mano kambarį atsikėlė Pjeras iš Tulūzos, o į gretimą – Giovanna iš Paduvos. Daug kalbų apie vyną (Pjeras yra vynų kolekcionierius, pažadėjau jam kada nors atvežti „Vorutos“), keliones, Kubą.
Kalbėjom gal iki 2 valandos nakties, kol visi, mąstydami apie gyvenimą ir tokio rojaus kampelio didelius vargus, išsiskirstėm miegoti. Su amerikiečiais atsisveikinau iki susitikimo New York’e. Ankstyvą kitos dienos rytą jie išskrido namo.
Tabako plantacija
Dar vieną dieną praleidau Havanoje, ilgai vaikščiodamas po dar nelankytas Havanos vietas, o mano kelionei artėjant į pabaigą, išvykau į Viñales – nedidelį miestelį gamtos apsuptyje.
Likus maždaug 30 km iki miestelio, taksistas paklausė, ar norėtumėm sustoti tabako plantacijoj. Kadangi visi sutikom, sustojom prie tabako laukų, kur mus pasitiko plantacijos darbuotojas ir papasakojo apie tabako auginimą bei rūšis. Tada nuėjom į didelį pastatą, kur džiovinami tabako lapai. Kvepėjo cigarais. Ten išgirdom pasakojimą apie cigarų gamybos procesą ir matėm dvi moteris, kabinančias dar žalius lapus džiovinimui. Vėliau galėjom nusipirkti vietoje gamintų Cohiba cigarų (Kubos pasididžiavimas), bet mano kišenei net ir su nuolaida jie buvo per brangūs.
Atvykus į Viñales, nuėjau į Casa de Gloria. Angliškai nekalbanti moteris paklausė „que pais?“, atsakiau „Lituania“ ir ji labai nustebo. Sako, visada tik prancūzai ir vokiečiai, bet lietuvis pas mus pirmas. Smagu kad ir taip garsinti Lietuvos vardą.
„Apvogtas“ gimtadienis
Tą dieną buvo mano gimtadienis, todėl norėjau nueiti pavalgyti į kokią ypatingesnę vietą. Bet prieš tai vėl turėjau išsikeisti vietinės valiutos. Viñales bankomatų nėra, bet yra viena valiutos keitykla, kuri dirba nenustatytu grafiku (teoriškai grafikas egzistuoja, praktiškai – ne). Laimei, man atėjus keitykla vis dar dirbo, bet prieš mane eilėje buvo gal 30 žmonių. Belaukdamas kuprinėje pradėjau ieškoti dolerių. Ir nustebau jų neradęs. Pagalvojau, gal palikau kur namie, todėl grįžau į Casa de Rosa ir perkračiau visus savo daiktus. Nieko.
Pradėjau galvoti, kur jie galėjo dingti, ir suvokiau, kad greičiausiai kokiame hostelyje buvau apšvarintas, kol maudžiausi. Juk į dušą kuprinės neįsineši. Žodžiu, savo gimtadienio proga sužinojau, kad esu apvogtas. Ir tai dar ne pabaiga – beverčiant daiktus pastebėjau, kad didžiojoje kuprinėje nebėra šveicariško peiliuko. Pastarąjį naudojau dar gana neseniai, todėl sugalvojau, kad jis greičiausiai dingo Mechike, kai mano kuprinė 11 valandų laukė kito skrydžio „transit luggage“ saugykloje. Na, nieko jau nebepadarysi.
Kiek stresavau, kad nebeturėsiu pinigų net taksi atgal į Havaną, todėl teko panaudoti mano „juodos dienos“ pinigų ryšulėlį, visą kelionę saugotą bate arba dirže. Tiesa, keitykla tų dolerių nepriėmė dėl nusidėvėjimo (keista, nes grįžus į Lietuvą juos išsikeisti pavyko), bet, mano džiaugsmui, keitykloje buvo galimybė išsigryninti pinigų iš savo banko sąskaitos.
Kai jau visos problemos buvo išspręstos, vakarienei nusipirkau omarą ir grįžau į Casa. Kaip nustebau pamatęs Pjerą, įsitaisiųsį namo, esančio kitapus gatvės nuo mano namų, terasoje! Aš net nežinojau, kad jis atvyks į Viñales! Susimojavome ir pasakiau, kad tuoj ateisiu. Iš savo kambario prigriebiau porą cigarų ir nuėjau susitikti su Pjeru. Jis, mainais už mano lauktuves, atsinešė alaus ir taip, jam nežinant, jaukiai paminėjome mano gimtadienį, kalbėdami apie Lietuvą ir Prancūziją.
Niekada nemėgau savo gimtadienio ir stengdavausi pabėgti nuo žmonių, kad išvengčiau netikrų sveikinimų. Galiausiai tai man pavyko šimtu procentų – kadangi nebuvo interneto, tądien nesulaukiau nė vieno sveikinimo.
National parque de Viñales
Mano skrydžio atgal į Europą išvakarėse išėjau į žygį po Viñales nacionalinį parką. Gamta ten ne tik graži, bet ir unikali – stačios uolos, tarp kurių siauri slėniai, lyg būtų specialiai iškasti. Bevaikščiojant radau apleistą namą, dengtą palmių lapais. Iš konstrukcijos supratau, jog tai toks pats pastatas, kokį mačiau tabako plantacijoje. Tai pastatas skirtas tabako džiovinimui. Kadaise, matyt, ten buvusi tabako plantacija, kuri žlugo, greičiausiai, dėl valdžios spaudimo. Valdžia Kuboje paima 90% viso tabako derliaus ir už tai moka mažiau nei 1000 cuc’ų (1000 dolerių) per metus. Spėju, tokių plantacijų kaip ši Kuboje begalės.
Mano žygį sustabdė spygliuotos vielos tvora, užtvėrusi visus nacionalinio parko takus. Kiek apsidairiau, žmonių nemačiau, bet nusprendžiau grįžti atgal į miestelį, nes, nemokant ispanų kalbos, būtų sunku pasiaiškinti, kaip ir kodėl aš atsidūriau aptvertoje teritorijoje. Grįžau į miestelį visas šlapias nuo prakaito – karštis nepakeliamas.
Socializmas arba mirtis
Kitos dienos ryte susikroviau daiktus ir terasoje laukiau pasirodant mano taksi. Laukiau ilgai ir nuobodžiai, taksi vėlavo apie valandą ir atvažiavo būtent tada, kai buvau beišeinąs ieškoti kito. Be to, vairuotojas buvo piktas ir paklausus, ar nuveš į oro uostą, atsakė „ne“, nors buvom sutarę kitaip. Laimei, ne aš vienas buvau toks, kurį kategoriškas vairuotojo atsakymas nustebino. Juolab, kad mano likimo draugas kalbėjo ir ispaniškai, ir angliškai. Supratau, kad nepražūsiu.
Įvažiavus į Havaną mus pasitiko vietinių gatvės menininkų išpieštas užrašas „Socialismo o muerte“. Kaip tik į temą – kapitalistiniame pasaulyje svarbiausia klientas, o čia, regis, mes dar turime dėkoti, kad mums leido atvažiuoti į Havaną. Pagalvojau, kad geriau jau muerte.
Havanoje išlipome nežinia kur. Mano džiaugsmui, likimo draugas prancūzas Jean’as Havanoje jautėsi lyg namuose ir greitai nuvedė mus į autobusų stotelę, kur įsėdome į viešojo transporto autobusą, vežantį tiesiai į oro uostą.
Pasiekęs tikslą, padėkojau Jean’ui, kuris nuskubėjo įsiregistruoti savo skrydžiui į Peru, o aš iki savo skrydžio dar turėjau nemažai laiko.
Didžiausio gyvenime nuotykio pabaiga
Havanoje pakilome gal valandą vėliau, nei planuota. Manjana kultūra, nieko nepadarysi. Ir iš vienos manjana valstybės skridau į kitą.
Po 316 dienų grįžau į Europą – praleidus apie pusę paros lėktuve, nusileidau Madride, o iš ten parskridau į Vilnių. Čia mane pasitiko mylima šeima, pasiilgti kolegos ir, žinoma, geriausi kelionės draugai ever – likusios dvi kuprinės.
Kelionės metu bijojau, kad grįžus jausiuosi blogai, paskęsiu liūdesy ar kad nutiks kažkas panašaus. Iš dalies buvau teisus – grįžti buvo keista, nes aš pats per tuos 10 mėnesių tapau kitoks. Labai kitoks. Bet grįžti buvo smagu. Ypač matyti pasiilgtus žmones.
Viskas. Čia mano pasakojimas ir baigiasi. Čia baigiasi didžiausias ir smagiausias mano gyvenime nuotykis. Viliuosi, ne paskutinis.
Simas