Indoneziją pasiekėme po maždaug 32 valandų kelionės. Pakilę Vindhuke (Namibija), aplankę Johanesburgo (PAR) ir Dohos (Kataras) oro uostus, nusileidome Džakartoje. Nepaisant to, jog skridome geriausiomis pasaulyje – Qatar – oro linijomis, kelionė buvo varginanti ir visi trys buvome pikti bei irzlūs. O Džakartos oro uoste galvos skausmų dar padaugėjo.
Trijų kuprinių skyrybos
Imigracijos departamentas mus greitai įleido, o muitinė daiktų netikrino, tačiau po nusileidimo oro uoste praleidome apie pusantros valandos. Ne savo malonumui, žinoma. Dėl to, jog kantriai laukėme, kol ant bagažo diržo pamatysime savo daiktus. Laukėme tol, kol diržas nustojo suktis, o mes stovėjome tik su dviem kuprinėmis.
Nuėjus į bagažo tarnybą paklausėme, gal jie žino, kur užstrigo mano kuprinė ar kokia kryptimi ji nukeliavo. Iš vangių darbuotojų lūpų gavome atsakymą, kad jokių jos pėdsakų nėra ir jei kuprinė atsiras, tai rytoj. Suprask, jog jei nebus jos rytoj, tai nebus visai. Tarnyba pasiklausinėjo apie kuprinę, kaip ji atrodo, paėmė mano kontaktinius duomenis ir davė kodą su kuriuo internete galiu sekti savo kuprinės paieškos rezultatus (net kai atgavau kuprinę, internete rašė, jog jos vis dar ieškoma).
Taigi, kaip jau prasitariau, kuprinė atsirado kitos dienos vakare, praėjus parai po skrydžio. Paskambinus į oro uostą ir sužinojus, jog ji man bus atvežta jau šį vakarą, patikėkit, viešbučio kambaryje šokau iš laimės.
Pirmoji pažintis su vietiniais
Kad ir kaip bebūčiau liūdėjęs dėl kuprinės, Indonezijos egzotika ir nauji potyriai privertė užsimiršti. Privertė užsimiršti ir galvoti apie karštį, drėgmę ir kvapus, riečiančius nosį. Tiksliau kvapą, kuris Džakartoje tikrai savitas. Daugiau jokiame kitame Indonezijos mieste to neužuodėme. Džiaugėmės, kai tokią egzotiką išblaškė viešbučio kondicionierius.
Žinoma, čia atvažiavome ne vėsintis gaiviu oru, užsidarę kambaryje su langu į koridorių (taip – koridorių). Juk nauji potyriai ir yra keliavimo tikslas. Naujos vietos, nauji veidai, nauji skoniai ir net nauji kvapai. Todėl, po varginančios kelionės išmiegoję gal 10 valandų, išėjome pažindintis su visais ką tik išvardintais dalykais.
Buvome girdėję, jog būnant Indonezijoje, Džakartoje švaistyti laiko nėra prasmės. Tikroji kultūra yra už didžiųjų miestų. Todėl, nors Džakarta ir didelė, mūsų maršrutas buvo trumpas: nepriklausomybės aikštė, paštas (atsiėmėme mažą siuntinuką iš Lietuvos), geležinkelio stotis ir Istiqlal mečetė. Daugiausia laiko praleidome prie pastarosios ir čia užmezgėme savo pirmą indonezijietišką pažintį.
Prie mūsų priėjo pagyvenęs vyriškis, paklausė iš kur esame, ką veikiame gimtinėje, kodėl atvažiavome būtent į Indoneziją ir t.t. Jis pasiūlė mus pavedžioti po mečetę, nes pats eina melstis. Planavome į mečetę užsukti vėliau, sutvarkę visus reikalus pašte ir stotyje, bet tokio pasiūlymo negalėjome atsisakyti. Jau po penkių minučių stovėjome be batų mečetės prieigose.
Istiqlal mečetė – didžiausia visoje pietryčių Azijoje. Ji talpina virš 100 000 žmonių, todėl vaikščioti čia yra kur ir be palydovo gal net pasiklystum. Mūsų naujas draugas vis pasakojo istorijas apie mečetės statybą, apie svečius, kurie čia lankėsi ir apie Indonezijos musulmonus, parodė didžiausią pasaulyje būgną (paskui pagooglinom – antras pagal didumą), lauke net pavedžiojo po vaismedžių sodą. Turėjome tikrą ekskursiją, o mūsų draugas buvo geresnis palydovas, nei būtume galėję tikėtis iš samdyto gido. Atsisveikinant, atsidėkodami žadėjome įbrukti jam šiek tiek arbatpinigių, tačiau nustebome, kai pasivaikščiojimo pabaigoje jis pirmas pasakė, kiek turėtume duoti pinigų. Ir ne tik jam, o ir kitiems, dirbantiems čia, neva čia niekas negauna atlyginimų ir t.t. Pasakėme vyriškiui, jog tai reikėjo sakyti prieš mus vedžiojant, todėl dabar gausi tiek, kiek mes tau planavome duoti. Nepatenkintas vyriškis mus burbėdamas palydėjo iki vartų, o kai mes atsisveikinome ir pasakėme „Thank you“, išgirdome atsakymą: „You don’t say thank you“.
Tai buvo pirmas kartas Indonezijoje, kai supratome, jog turistai iš vakarietiško pasaulio vietiniams yra tik pasipelnymo šaltinis. O tos idilės, kai žmonės bendrauja tam, kad pažintų vienas kito kultūrą, Indonezijoje neradome per visas 25 dienas, kurias čia praleidome.
Mūsų palydovai Indonezijoje
Tęsiant kalbą apie pirmus įspūdžius Indonezijoje, reikia paminėti 6 dalykus: lauko kavinės, rūkaliai, kalbos barjeras, katės be uodegų, chaotiškas eismas, brangus alus. Visi šie dalykai lydėjo mus visoje Indonezijoje.
Lauko kavinių čia, ko gero, daugiau nei mums įprastų. Ir negalvokit, jog tai kaip Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje. Čia tu sėdi ant medinio pakrypusio suoliuko ar ant kilimo, patiesto tiesiog ant šaligatvio, o maistas gaminamas čia pat prie tavęs, taip pat gatvėje. Kartais tu tiesiog eidamas pakele pamatai, kad įsibrovei į „virtuvę“, bet tai nieko nestebina.
Rūkančių žmonių čia tikrai labai daug. Sakyčiau, jog rūko beveik visi suaugę vyrai ir kai kurie berniukai. Tik ne moterys. Greičiausiai tai yra kolonializmo palikimas, panašus kaip buvo su Kinija, kur kolonistai pripratino vietinius vartoti narkotikus tam, jog pirmiesiems tai neštų pelną.
Pirmas kalbos barjeras, ko gero, buvo rimčiausias per visą apsilankymo čia laikotarpį. Tuomet dar nežinojome, kaip indonezijietiškai pasakyti višta, ryžiai ar vanduo, todėl visiškai angliškai nekalbančiam padavėjui reikėjo kudakuoti ir rodyti įvairius gestus. Supratome, jog neatlikome namų darbų. Čia jau ne buvusi britų kolonija, kaip buvo Afrikoje, kur nemažai kas kalba angliškai.
Beveik visos katės Indonezijoje yra su nukirstomis, nupjautomis ar kažkokiu kitu būdu sutrumpintomis uodegomis. Stengėmės išsiaiškinti, kodėl taip yra, tačiau konkretaus atsakymo taip niekada ir negavome. Girdėjome kelias versijas: uodegas nugriaužia žiurkės, kurios čia yra panašaus sudėjimo kaip ir katės, uodegos neauga dėl kažkokios genetinės mutacijos, uodegos nukertamos religiniais tikslais, siekiant gauti kraujo ir t.t.
Chaotišką eismą jau matėme ir Afrikoje, ypač Dar Es Salaam’e, Tanzanijoje, tačiau čia, Indonezijoje, tarpus kamsčiuose dar užpildo tūkstančiai motorolerių. Pėsčiųjų perėjos čia retas dalykas, o ir niekam neįdomios, todėl norėdamas kirsti gatvę, turi sukaupti visą drąsą ir stabdyti eismą. Tada belieka tikėtis, kad visi eismo dalyviai tave mato ir visi sustos, o tu pereisi gatvę.
Kelionė pas dievus
Kaip jau sakiau, paklausę patarimų, ilgai Džakartoje neužsibuvome. Antrą dieną jau sėdėjome traukinyje, vežančiame į Jogjakartą. Po 7 valandų kelionės išlipome mieste, prie kurio yra dvi įspūdingiausios Indonezijos šventyklos (ko gero, vienos įspūdingesnių visame pasaulyje). Dėl jų čia ir atvažiavome.
Borobuduras – keturių aukštų budistų šventykla, IX a. lego principu sukrauta iš lavos akmenų. Šventykloje yra keli šimtai Budos skulptūrų, kiekvienoje sienos plokštėje iškalti skirtingi bareljefai, vaizduojantys budistų raštuose minimus įvykius. Apatiniuose šventyklos aukštuose – bareljefai, o viršutiniame, nirvanos, aukšte yra stupos – varpelius primenančios skulptūros, kurių viduje sėdi Buda. Būtent stupos yra Borobuduro „vizitinė kortelė“. Sakoma, jog reikia apeiti aplink centrinę stupą pagal laikrodžio rodyklę ir visą laiką tylėti, tada tau gerai klostysis gyvenimas, būsi laimingas ir t.t. Tikėkimės, jog jei apėjai netylėdamas – nebus atvirkščiai, nes mums viso rato ištylėti nepavyko.
Šventykla įdomi ne tik dėl savo meninės pusės. Stebina tai, jog akmenys, kurie nesurišti jokia statybine medžiaga ir kliba, atlaikė 2006 m. žemės drebėjimą, kuris pridarė tiek daug žalos aplinkiniams rajonams. Tiesa, ne visada Borobudurui sekėsi išvengti gamtos stichijų. Ilgą laiką šventykla buvo palaidota po vulkaninių pelenų sluoksniu ir tik olandams kolonizavus šalį, šventykla buvo „išlaisvinta“.
Borobuduras yra antras labiausiai turistų lankomas objektas Indonezijoje. Per metus čia apsilanko apie 3,5 mln. žmonių, tarp kurių daugiausiai vietinių, o ypač moksleivių. Sutikome gal porą šimtų vaikų, kuriems, panašu, labiau įdomus ne Borobuduras, o „bule“ – smailianosiai baltaodžiai. Nežiūrint to, jog mano nosis ne tokia ir smaila, tarp „bule“ esame ir mes. Gidas mums pasakojo, jog vaikams didelė garbė kalbėti ir turėti nuotrauką su „bule“, o taip pat jie gali praktikuotis kalbėti angliškai, todėl į kiekvieną klausimą „Can we take a picture with you?“ atsakėme teigiamai. Kornelija turėjo progą pasijusti žvaigžde :)
Borobuduro budistų šventykla mums paliko ryškių įspūdžių, kurie buvo vieni geriausių per visą kelionę ne tik Indonezijoje, bet ir iki jos.
Dar apie dievus
Indonezija garsėja savo šventyklomis, kurių turi neįtikėtinai daug, tačiau nors 87% indonezijiečių yra musulmonai, žymiausios yra budistų ir induistų šventyklos. Tą pačią dieną, aplankę Borobudurą, nusigavome ir į Prambananą – panašaus senumo induistų maldos namus.
Prambananas pastatytas tokiu pačiu būdu kaip ir Borobuduras: lavos akmenys lego principu sujungti vienas su kitu, o paskui iškalti bareljefai ir uždėtos skulptūros. Tiesa, Prambananas yra ne viena šventykla, o kompleksas, susidedantis iš 240 šventyklų ir šventyklėlių. Deja, laikui bėgant kompleksas griuvo greičiau nei buvo atstatinėjamas. Restauracija vyksta iki šiol ir greitu metu tikrai nepasibaigs.
Pagrindinė Prambanano komplekso dalis skirta Brachmai, Šivai ir Višnai. Čia stovi didžiausios ir įspūdingiausios šventyklos, atrodančios kaip milžiniškos smėlio pilys. Tuo budistų bei induistų šventyklos ir skiriasi architektūriškai – pirmosios statomos į plotį, antrosios – į aukštį. Galbūt dėl to Prambananas taip smarkiai ir nukentėjo nuo 2006 m. „Kalėdinio“ žemės drebėjimo.
Nors pavadinimas ir yra kiek juokingas, Prambananas turi ne ką mažiau žavesio nei Borobuduras. Net sunku būtų pasakyti, kuri šventykla įspūdingesnė ar gražesnė. Neveltui abi yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Jogjakarta garsi ne tik šventyklomis. Tai studentų miestas, o kur studentai – ten pramogos ir naktinis gyvenimas. Vakare apsilankėme pagrindinėje miesto gatvėje – Molioboro. Čia pasirodymus rengia gatvės artistai ir išmaldos prašo elgetos. Čia įsikūrusios suvenyrų bei rūbų parduotuvės, kurias lanko minios žmonių, lauko kavinės su gyva gitarų muzika, o gatvės gale stovi sultono rūmai. Panašu, jog šioje gatvėje gyvenimas verda kiaurą parą.
Kad ir koks didelis būtų atradimo džiaugsmas, kartais norisi tiesiog sustoti ir pailsėti. Ypač po mėnesio kasdienių įspūdžių Afrikoje ir savaitės sausakimšuose Indonezijos didmiesčiuose. Būtent todėl kitas dvi savaites praleidome tysodami paplūdimiuose mažesnėse salose. Apie jas – kitame straipsnyje.
Simas