Panašiai kaip kai kurie Lietuvos politikai, mes į Ameriką skridome per Ramųjį, o ne Atlanto vandenyną, tiesa, yra vienas skirtumas – mums taip ir reikėjo, nes iš Naujosios Zelandijos norėjome pasiekti Pietų Ameriką. Šiam keliui įveikti buvo du pasirinkimai – skristi tiesiogiai į Čilę arba „šokinėti“ per salas, vis artėjant prie Pietų Amerikos. Ilgai svarstę visus pliusus ir minusus, nusprendėme pasirinkti pastarąjį variantą ir to nė kiek nepasigailėjome.
Kelionė laiku
Sausio 20-ąją pakilę Auklande, didžiausioje Prancūzų Polinezijos saloje, Taityje nusileidome sausio 19-ąją. Kitaip tariant, atskridome vakar. Kaip tai nutiko? Ogi dėl to, jog tarp Naujosios Zelandijos ir Taičio yra „dienos riba“ – Naujoji Zelandija yra viena pirmųjų valstybių, pradedančių kalendorinę dieną, o Taitis – viena paskutiniųjų vietų, kur kalendorinė diena baigiasi. Kadangi skridome „priešinga laikui“ kryptimi, peršokome į vakarykštę dieną. Šmaikštu, ypač žinant, jog šie metai keliamieji – tai reiškia, jog 2016-aisiais būsime pabudę 367 kartus.
Nusileidus Taityje, mus pasitiko maloni šiluma, du vyrai, grojantys ukulelėmis, ir gėlėmis pasidabinusi šokėja. Visai kaip filmuose. Bet ne visai kaip filmuose, negavome gražių polinezijietiškų antspaudų į mūsų pasus, nes šalyje galioja Šengeno zona. Kalbant politiškai, grįžome į Europos Sąjungą.
Vidury niekur
Išėjus iš oro uosto mūsų laukė Tewa – vietinis polinezijietis, mūsų surastas Couchsurfing platformoje. Pas jį miegojome vieną naktį, prieš persikeliant į Moorea salą, tačiau mums atskridus miegoti dar buvo anksti – Tewa nusivežė mus ten, dėl ko į šias salas skrenda visi turistai – į paplūdimį.
Kaip smagu, žiūrint į vandenyną, suvokti, jog tau prieš akis jis tęsiasi apie 6000 kilometrų. Suvokti, jog tu esi vidury milžiniško vandenyno, jog net žiūrint į savo buvimo vietą gaublyje, toje gaublio pusėje matytum tik mėlyną spalvą. Tai sukuria kažkokį neapsakomą ramybės ir saugumo jausmą, kai žinai, kad tavęs neužpuls jokia rytų kaimynė, kad rytoj gamta nedrėbtels pusmetrio sniego ir panašiai. Matyt, dėl to ir žmonės čia tokie ramūs ir „atsipūtę“ – jų gyvenimo rūpesčiai baigiasi tuo, jog susipynė žvejybinis tinklas ar paukščiai nuvalgė pusę banano nuo viršutinės kekės.
Paplūdimyje palydėję saulę, nuvykome į salos sostinę Papeetę, kur užsukome į vieną iš barų pagurkšnoti alaus. Kaip pridera prie alaus bokalo, buvo gvildenamos svarbios politinės temos, nes mums labai knietėjo sužinoti, kokie yra Prancūzijos ir Prancūzų Polinezijos santykiai.
Prancūzų Polinezija turi stiprią autonomiją: turi savo valiutą, savo vėliavą ir herbą, netgi savo parlamentą ir prezidentą. Kaip bebūtų, Prancūzų Polinezija yra Prancūzijos užjūrio teritorija, priklausoma nuo savo „šeimininkės“. Tačiau žmonės Polinezijoje dėl to neliūdi – kadaise Prancūzija, bandydama savo atomines bombas, mėtė jas ant Polinezijos salų, todėl dabar moka milžiniškas išmokas ir yra pagrindinis Prancūzų Polinezijos pajamų šaltinis. Anot Tewos, jis norėtų, jog jo šalis būtų visiškai nepriklausoma, bet be Prancūzijos paramos Polinezija žlugtų. Kita vertus, prancūzu jis nesijaučia, nors ir tarnavo Prancūzijos kariuomenėje.
Namuose pas maorį
Vietiniai polinezijiečiai yra tos pačios kilmės, kaip ir vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai bei žmonės Velykų saloje – jie visi maoriai. Maoris (taip pat turintis šiek tiek kiniško kraujo) ir mūsų draugas Tewa. Smagu atvykus į visiškai nepažįstamą vietą turėti gidą jos kultūroje. Be jo taip ir liktum tipinis turistas su žemėlapiu bei Google rastu lankytinų vietų sąrašu rankose (kaip bebūtų, mūsų kelionėje daugumoje vietų buvome tokio tipo turistai).
Vakarienei Tewa mus nusivedė į centrinę sostinės aikštę, kur stovėjo Polinezijoje populiarūs maisto furgonai. Jam rekomendavus, nusipirkome žalios žuvies kokosų piene, kuri buvo skanesnė, nei skamba iš aprašymo. Žalia žuvis yra vienas iš labiausiai tradicinių Polinezijos patiekalų, nors, anot Tewos, tradicinės virtuvės čia nėra – tokių patiekalų galima rasti visame Ramiojo vandenyno regione.
Vėliau mūsų draugas mums aprodė miesto įžymybes bei ne visai turistines vietas, kur miestas atrodo miręs ir apleistas, o gatvėse tik narkomanai ir naktinės plaštakės (švelniai tariant). Rojaus žemėje įvaizdis taip ir liko paplūdimyje.
Kitą dieną, prieš išplaukiant į Moorea salą, dar spėjome aplankyti kelias populiaresnes salos vietas: juodo (vulkaninio) smėlio paplūdimį, seniausią salos švyturį, paskutinio Prancūzų Polinezijos karaliaus mauzoliejų, ant kurio nėra jokio užrašo apie pastato paskirtį, ir apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas: Papeetė, rifas, lagūna ir Moorea. Apžvalgos aikštelės ir panorama visada suteikia gerų emocijų, nesvarbu, ar tai būtų Vilnius, ar Kaunas, ar Taitis.
Atsisveikinę su Tewa ir už jo svetingumą atsidėkoję tautine juostele su užrašu „Lietuva“, išplaukėme į beveik aštuonis kartus už Taitį mažesnę Moorea salą.
„Lobių sala“
Kai artėjant Moorea link ji vis ryškėjo, o ūkas aplink ją sklaidėsi, mintyse man iškilo Robert’o Stevenson’o aprašytos Lobių salos vaizdas. Būtent tokią ją vaikystėje buvo sukūrusi mano vaizduotė – išnyranti iš dulksnos, su aukštom ir aštriom uolėtom viršukalnėm, apaugusiom tropiniais augalais. Tiesa, pačioje saloje viskas skyrėsi nuo to, ką buvo nupiešusi mano vaizduotė. Baseino spalvos lagūna su virš vandens palinkusiomis palmėmis ir balto smėlio paplūdimiais priminė ne baisią piratų susirinkimo vietą, o, pasikartosiu, rojų žemėje.
Ir žmonės saloje nepanašūs į kapitoną Flintą ar Ilgąjį Džoną Silverį. Egzotiškos išvaizdos moterys (tiesa, neretai „oversized“) plaukuose nešioja gėles, autobusų vairuotojai, laukdami išvykimo, groja ukulelėmis ir dainuoja, o praeiviai tau maloniai taria „Bonjour“.
Namelis ant vandenyno kranto
Moorea gyvenome šiaudiniame namelyje ant vandenyno kranto (kitur žmonės čia ir negyvena), kur atvykus mūsų laukė bananų kekė, papaja, trys kokosai ir gaivus vandenyno vanduo. Tiesa, pirmasis ir pastarasis mūsų laukė kasdien :)
Svečių namai, kurių namelyje gyvenome, turėjo plaukmenis ir plaukiojimo akinius su kvėpavimo vamzdeliais bei jūrines baidares, todėl kasdien plaukiodavome apžiūrinėdami koralus ir tropines žuvis, kartais nuplaukdavome į netoliese buvusią motu (bendrinis mažytės salos pavadinimas) ar „maudydavomės“ saulės voniose (iš tiesų jose maudydavosi tik Kornelija).
Taip, raškydami bananus nuo didžiulių kekių ir turkšdamiesi vandenyje, gyvenome beveik visą savaitę, išskyrus dvi dienas, kai plaukėme nardyti ir išsinuomojome mašiną turui aplink salą.
O rykliai aplink mus vis suko ratus…
Nardymą prie Moorea salos, ko gero, atsiminsime visą likusį gyvenimą. Tiesa, ne dėl koralų ar tūkstančių žuvų, kurios buvo itin nebaikščios ir kone „lindo“ bučiuotis, o dėl ryklių, kurie aplink mus vis suko ratus. Tiesa, pirmojo nėrimo metu mus lydėjo gal 8 nedideli rifų rykliai (Black tip reef shark. Maždaug tokio dydžio, kaip „Megos“ akvariumo rykliai), kurie mums ir išlipus iš vandens vis dar sukinėjosi aplink valtį, grėsmingai kaišiodami savo pelekus iš vandens.
Antrojo nėrimo metu turėjome gerokai rimtesnę palydą – citrininius ryklius (Lemon shark). Nors nėra žinomas joks atvejis, kada šios rūšies rykliai užpultų narus, nėra jauku, kai tave lydi apie 2-2,5 m ilgio ryklys, iš kurio burnos kyšo kelios eilės aštrių trikampių dantų…
Grįžus į valtį ir šiek tiek nuslūgus adrenalinui, parplaukėme į nardymo centrą, pakeliui grožėdamiesi rifo ir salos vaizdais, tarp kurių ir salos įžymybe – Pradurtu kalnu (Pierced Mountain). Polinezija yra nuostabi!
Aplink salą
Vieną mūsų apsilankymo Moorea saloje dieną išsinuomojome nedidelį Renault (Polinezija juk Prancūzų, todėl Renault čia itin populiarios), kurio vairavimo malonumą atidavėme Kornelijai. Vos įsėdę, pradėjome turą aplink salą.
Iš pradžių nuvažiavome į Le Belvederio apžvalgos aikštelę, esančią kalnuose, nuo kurios atsiveria vaizdas į salos šiaurėje esančias dvi simetriškas įlankas (dėl tų įlankų salos siluetas atrodo kaip Emporio Armani prekinio ženklo logotipas…). Taip pat aplankėme tame pačiame kalne esančias Marae – iš akmenų sukrautas šimtmečius menančias šventyklas, atlikusias savo funkciją iki pat XIX amžiaus, kai salą užvaldė katalikai prancūzai ir atvertė vietinius į savo tikėjimą.
Vėliau nusileidome atgal prie vandenyno (kelias eina tik salos pakraščiu) į vietą, žinomą Plage de la Mareto vardu. Anot Kornelijos, tai rojaus kampelis, kuriame praleidome gal dvi valandas – plaukiojome su akiniais ir vamzdeliu, apžiūrinėdami povandeninę fauną ir florą, Kornelija išsinuomojo SUP’ą (tokia, kaip banglentė, bet ant jos stovi ir irkluoji), su kuriuo man ir Pauliui plaukioti kiek nesisekė.
Turą pratęsėme lietui išprašius mus iš paplūdimio. Pasirodo, rojuje taip pat lyja. Nuvykome į dar vieną apžvalgos aikštelę, nuo kurios matosi Sofitel viešbučio šiaudiniai nameliai ant vandens, ir mūsų jau anksčiau lankytas Taitis, taip pat užsukome į Temae paplūdimį, kuris, tiesa, mūsų nesužavėjo. Galiausiai baigėme važiuoti ratą aplink salą ir namo grįžome jau iš kitos pusės. Iš esmės, tądien mėgavomės kiekvienu kilometru, nes kur bepasisuksi – vaizdas kaip iš atviruko.
Kvietimas sugrįžti
Nieko nėra amžino ir mūsų viešnagė Moorea saloje taip pat baigėsi. Po penkių dienų, praleistų, ko gero, gražiausioje saloje, kokioje kada esame buvę, grįžome į Taitį, kur keltų terminale mūsų vėl laukė Tewa. Dar būnant Moorea susitarėme su juo susitikti mums grįžus.
Sutvarkę kelis reikalus Papeetėje, leidomės lankyti dar mūsų nematytų Taičio įžymybių – Punaauia, Grottes de Maraa, Tahiti Iti apžvalgos aikštelės, Jardin Vaipehi ir keletos kitų vietų. Taitis gražus, bet salos dydis yra šioks toks minusas, lyginant ją su mažesnėmis kaimynėmis.
Grįžome pas Tewa į namus ir, belaukdami 2 valandą nakties buvusio skrydžio, surengėme BBQ vakarėlį, kepdami žuvį ir krevetes. Taip, jokios mėsos, mes juk vidury Ramiojo vandenyno, o mėsa jame neplaukioja! Praleidome smagų vakarą ir, artėjant vidurnakčiui, patraukėme į oro uostą, kur šiltai atsisveikinome su Tewa bei gavome jo kvietimą apsistoti pas jį ilgesnį laiką, kai kitą kartą atvyksime į Taitį. Žinoma, mes su mielu noru grįžtume tiek į Taitį, tiek pas Tewą, bet kartais norai prasilenkia su galimybėmis.
Įregistravus bagažą ir praėjus pro apsaugą (rimtai, jau juokinga – vėl buvau pasivestas papildomam patikrinimui) sulipome į itin naują LAN oro linijų lėktuvą ir dėjome dar vieną žingsnį mūsų kelionėje per Ramųjį vandenyną.
Gyvi numirėliai Velykų saloje
Nors oro linijos buvo vienos geriausių, kokiomis kada teko skristi, skrydis iš Taičio į Velykų salą buvo varginantis ir beveik nepamiegojome. Taičio laiku išskridę 2 valandą nakties, Velykų salos laiku atskridome 2 valandą dienos. Nors teoriškai ir galėjome visą popietę skirti miegui, praktiškai tai buvo neįmanoma. Velykų saloje gyvenome palapinėje, o vidurdienį saulė palapinę paverčia pirtimi, todėl bluosto nesudėjome iki tol, kol nenusileido saulė.
Tai, ko gero, buvo ilgiausias laikotarpis be miego (bent man. Nesu įpratęs nemiegoti paromis) – apie 38 valandos, todėl pirmas Velykų salos įspūdis buvo nekoks – viskas atrodė pilka ir neįdomu, o mes visą dieną prašlitinėjome kempinge bandydami sau rasti vietą. Bet kitą dieną, pagaliau gavus nemenką porciją miego, mūsų laukė tai, kas šimtmečius žadino keliautojų vaizduotę.
Tai vis dar mįslė
Velykų saloje, vietinių vadinamoje Rapa Nui, nėra daug smėlėtų paplūdimių, nėra namelių ant vandens ir kitų „rojaus žemėje“ atributų. Ir iš tiesų ši sala, greičiausiai, būtų visiškai negyvenama, jei joje nebūtų Moai – žymiųjų žmogaus pavidalo skluptūrų, pristatytų įvairiose salos vietose. Dėl skuptūrų čia atvyksta minios turistų, dėl kurių čia gyvena ir vietiniai. Mes į Rapa Nui taip pat atvykome tik dėl Moai. Saloje išsinuomojome visureigį Suzuki Jimny ir kasdien važinėdavome apžiūrinėti skulptūrų vis į kitą vietą.
Nors į Velykų salą atvyksta šimtai tūkstančių turistų per metus, nors Moai tyrinėjami archeologų, etnografų ir kitokių sričių mokslininkų jau kelis šimtmečius, tačiau skulptūrų paskirties mįslės dar neįminė nė vienas atvykėlis. Yra kelios versijos:
Moai statyti kaip salos sargybiniai (bet kodėl tada jie nusisukę nuo vandenyno? Gi nematys, nei kaip atplaukia priešai, nei milžiniškais savo veidais juos išgąsdins);
Skulptūros yra kaip paminklai mirusiesiems (bet kodėl tada jos panašaus dydžio ir kone identiškos išvaizdos? Juk negalėjo visi žmonės atrodyti taip pat);
Tai dievų skulptūros (bet kodėl tada jos vaizduojamos su vyriškais lytiniais organais rankose? (Atsiprašau vaikų, jei kurie skaito). Na, nebent tai vienas ir tas pats vaisingumo dievas ar panašiai).
Taigi, skulptūrų paskirtis lieka neaiški, bet, manau, paslaptingumas yra dalis salos žavesio.
Paplūdimys, inkaras ir Moai. Daug Moai
Iš pradžių atvažiavome į Anakeną – vietovę, kur stovi 9 Moai. Ir net keturi iš jų su raudonais akmenimis, uždėtais ant galvų. Nors tai labiau primena kepures ir, iki rašant straipsnį, manėme, jog tai kepurės, raudoni akmenys yra plaukai. Prieš atvažiuojant į salą, nežinojau, kad skulptūros turėdavo ką nors ant galvų. Tik žinojau, jog skulptūros nėra tik galvos. Tai pusė kūno nuo juosmens į viršų, tačiau per šimtmečius jos susmego į žemę ir liko kyšoti tik galvos. Dabar kai kuriose salos vietose Moai yra pilnai atkasti, pastatyti lygiai ir gražiai, kad atvykėliai galėtų suprasti, kaip skulptūros atrodė prieš kelis šimtmečius. Viena iš tų vietų ir Anakena.
Anakena yra ir didžiausias salos paplūdimys, į kurį vėliau kelis kartus sugrįžome. Paulius su Kornelija sako, jog tai geriausias paplūdimys, kokiame kada maudėsi: žydras ir šiltas vanduo, baltas smėlis, palmės, uolos ir dar unikalios skulptūros, stovinčios ant kranto. Negaliu paneigti, paplūdimys tikrai vienas geriausių, kokiame esu buvęs, bet, ko gero, taip mano ir tas šimtas kitų žmonių, besimaudančių šalia. Man labiau patinka nuošalios vietos.
Vieną tokių nuošalių vietų radome visai netoli Anakena. Išvažiavę iš pagrindinio kelio, atsidūrėme prie uolėtos pakrantės. Ir nors smėlio ten nebuvo ir nesimaudėme, pasivaikščioti tarp uolų man patiko ne ką mažiau, nei paplūdimyje. Juolab, kad tarp ištįsusių ir porėtų vulkaninių uolų radome gal 2,5-3 m ilgio seną ir visiškai surūdijusį inkarą. Kas žino, kiek laiko jis čia gulėjo ir kokiu būdu čia atsirado, bet norime tikėti, jog jis ten nėra padėtas turistų akims paganyti ir kad mes jį radome! (profesinė liga).
Vėliau aplankėme dar daug vietų su atstatytais ir neatstatytais Moai, su uolų raižiniais, kurių saloje taip pat nemažai, bei keletą kitų įdomesnių vietų, keistai skambančiais pavadinimais: Te Pito Kura, Papa Vaka, Ahu Akivi, Vaihu ir panašiai. Tiesa, dvi vietos yra įdomesnės už visas kitas vietas kartu sudėjus. Tai Rano Raraku ir Tongariki.
Fabrikėlis
Įdomus faktas, jog visos saloje esančios Moai skulptūros yra gamintos vienoje vietoje – Rano Raraku vulkano papėdėje. Mat čia yra labiausiai skulptūroms tinkamų uolienų klodai. Iškalti Moai iš Rano Raraku būdavo kažkokiu mįslingu būdu pergabenami į visus salos kampelius. Vidutiniškai vienas Moai sveria 14 tonų, todėl skulptūrų pergabenimas yra dar viena salos paslaptis.
Mano nuomone, Rano Raraku yra Velykų salos objektas Nr. 1. Čia vienoje vietoje galima pamatyti 397 Moai ar jų liekanas, pasivaikščioti po tas vietas, kur maoriai uolose iškaldavo skulptūras, ir net suprasti, koks buvo gamybos procesas. Mums įprasta, jog skulptūros gaminamos iš jau atskirto uolienos gabalo, tačiau žmonės Velykų saloje naudojo kitokią technologiją. Jie kalno šlaite iškaldavo gulinčią skulptūrą, o paskui nuskeldavo ją jau baigtą. Ir dabar dar galima pamatyti nebaigtų gaminti skulptūrų, pusiau iškaltų šlaite.
Ko gero, gražiausias kada matytas saulėtekis
Rapa Nui vieta Nr. 2 – Tongariki, kur stovi 15 Moai, tarp kurių ir sunkiausias kada stovėjęs, svėręs net 86 tonas. Tongariki yra didžiausias atstatytų Moai kiekis vienoje vietoje visoje saloje. Tiesa, tik vienai iš skulptūrų grąžinti plaukai.
Be to, jog Moai stovi čia lygiai ir gražiai, kaip kariai rikiuotėje, vieta yra puikioje geografinėje padėtyje – kiekvieną rytą saulė pateka tiesiai „rikiuotei“ už nugaros. Ir kiekvieną rytą turistų minia stebi, kaip iš tamsos išnyra akmeniniai milžinai ir kaip, saulei kylant vis aukščiau, išryškėja jų bruožai. Tai, ko gero, gražiausias saulėtekis, kokį esu matęs. Na, bent jau vienas iš dviejų gražiausių.
Lietuvos futbolo rinktinė garsina Lietuvą
Į Tongariki atvykdavome turbūt kasdien. Vieną dieną pasitikti saulės, kitą – apžiūrėti vietovę, kai aplink nėra kitų turistų, dar kitą – rasti lobį (nors iš kokio trečio karto, bet vis tiek radau!). Na, o vieną dieną atvykome čia tik tam, jog nusifotografuotume su Lietuvos vėliava.
Mums pozuojant, prie mūsų priėjo vienas vaikinukas ir paklausė „Lithuania?“, atsakėme: „Yes, wow, good job. How do you know?“. Pasirodo, 1998 metais Lietuvos futbolo rinktinė žaidė, anot vaikino, tragišką futbolo mačą su Čile. Tiesa, jam įsiminė ne mūsų rinktinės beviltiškumas, nors jis ir prisiminė, kad „you don’t know how to play football“. Lietuviai futbolininkai gyveno jo kaimynystėje, ir jis persimetė su jais keliais žodžiais. Anot vaikino, mūsiškiai buvo labai draugiški žmonės. Džiugu girdėti, kad Lietuvos futbolo rinktinė bent taip garsina Lietuvos vardą (su visa pagarba jai).
Tiesa, kai jau turėjau internetą, pasidomėjau, kaip pasibaigė vienintelis kada buvęs mačas tarp Lietuvos ir Čilės. Pasirodo, nebuvo taip blogai – pralaimėjome tik 1-0.
Paukščiažmogio istorija
Kalbėdamas apie salos lankytinus objektus šiek tiek melavau – čia yra vienas įdomus objektas, kuriame nestovi Moai. Tai Orongo – senas kaimas, įsikūręs ant vulkano Rano Kau kraterio keteros. Tiesa, jau pats krateris yra ypatingas, nes yra gana gilus ir, atrodytų, tobulai apskritas, tačiau Orongo svarbiausia paukščiažmogio (birdman) istorija.
Šimtmečiais kiekvieną pavasarį Orongo kaime rinkdavosi stipriausi salos vyrai, gyvendavo akmeniniuose namuose ir dvi savaites treniruodavosi, kad pasiruoštų Paukščiažmogio varžyboms, kurios prasidėdavo į kaimyninę Motu Nui salą sugrįžus pirmiesiems paukščiams.
Varžyboms prasidėjus, įvairiai kūną išsipaišę stipruoliai lipdavo uolomis žemyn nuo vulkano ir turėdavo nuplaukti 1,5 km per audringą jūrą į Motu Nui salą. Dalyviams ten reikėdavo surasti grįžusio paukščio kiaušinį ir jį sveiką parplukdyti atgal į Rapa Nui bei užnešti į Orongo kaimą. Pirmas tai padaręs vyras gaudavo paukščiažmogio statusą ir metus iki kito konkurso būdavo laikomas šventu. Jis gyvendavo specialiai jam įrengtame name tik valgydamas ir miegodamas (matyt, kad nelaimėtų dviejų konkursų iš eilės :)).
Kaip bebūtų, prieš daugiau nei šimtą metų konkursas buvo nutrauktas dėl didelio dalyvių mirtingumo, kurie ne tik dažnai nukrisdavo nuo uolų ir užsimušdavo ar nuskęsdavo plaukdami, tačiau ir būdavo nužudomi ryklių. Vis dėlto, vietiniai Velykų salos žmonės išlaikė paukščiažmogio idealą ir yra labai sportiški. Kiekvieną pavasarį, saloje vykstant Tapati festivaliui, rengiamos triatlono varžybos, taip savotiškai paminint nebeegzistuojantį Paukščiažmogio konkursą.
Kaip mums pasisekė!
Matyt, per kelionę surinkome itin daug karmos taškų, kad buvome apdovanoti tuo, jog Tapati festivalis prasidėjo būtent mūsų vizito saloje metu. Vieną vakarą, kartu su Čilės kultūros ministru, žymiausiais salos šokėjais bei, ko gero, daugiau nei puse salos gyventojų (saloje gyvena apie 4000 žmonių) griausmingai atidarėme festivalį. Svarbiausia salos šventė nuo tos dienos žmones džiugindavo kasdien dvi savaites.
Pirmą festivalio dieną vyko tradicinių šokių šventė, kurioje svečiavosi ir šokėjai iš mūsų prieš tai lankyto Taičio. Nuo to, kas vyko scenoje, buvo sunku atplėšti tiek akis, tiek ausis – daugiau ritmo, spalvų, atletiškumo, seksualumo ir gundymo galėtum pamatyti, ko gero, tik Rio de Žaneiro karnavale. Šokiai yra vienas pagrindinių festivalio akcentų, vėliau, mums jau išvažiavus, vyko dar ne vienas šokių vakaras ir konkursas.
Antrą dieną buvo surengtos jau minėtos triatlono varžybos, kurias, deja, praleidome, bei dainų konkursas ir pirmas kandidatų į Rapa Nui karaliaus ir karalienės titulus prisistatymas. Dainininkai buvo apsirengę tautiniais kostiumais (jei tas medžiagos skiauteles galima pavadinti kostiumu) ir vieni po kitų atlikdavo po dainą. Panašiai kaip per „Duokim garo“, tik skambėjo kur kas egzotiškiau.
Įdomiausia vakaro dalis buvo kandidatų pasirodymai. Iš pradžių kiekvienas iš virvutės turėjo išpinti kažką panašaus į sapnų gaudyklę ir maoriškai sakyti užkalbėjimą ar panašiai. Žinoma, mes nieko nesupratome, todėl viskas atrodė dar įspūdingiau. Tai buvo kaip scena iš filmo, kai vakarietis pakliūva į kokios genties „vakarėlį“, kur, šokant aplink laužą, vyksta būrimai ir aukojimai. Tai, ko gero, buvo įsimintiniausias viso festivalio akcentas. O kalbant bendrai, pats festivalis buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių mums kelionės metu. Kalnai, vulkanai, salos, kriokliai – viskas kaip buvo, taip ir bus, vieną kartą to nepamatęs, galėsi atvykti kitą kartą ir atsigriebti, o to, kas vyksta festivalyje, antrą kartą nebepamatysi.
Kiek keista, bet ir sekmadieninės mišios vyko festivalio scenoje, kurią puošia pusnuogių moterų vaizdai, o kunigas buvo pasidabinęs gėlių vainiku bei indėniška plunksnų karūna. To Lietuvoje tikrai nepamatysi ir didesnės egzotikos mišiose nebesugalvosi. Pasibaigus mišioms, baigėsi ir mūsų viešnagė saloje – susikrovėme daiktus ir išvykome į oro uostą.
Maururu, Tahiti! Maururu, Rapa Nui!
Dar būdami Prancūzų Polinezijoje nusprendėme, jog tai geriausias mūsų kelionės etapas. Na, o Velykų sala buvo kaip antras torto aukštas – kiek kitoks, bet toks pat geras. Žinoma, į šį regioną norėtųsi sugrįžti. Norėtųsi aplankyti dar netyrinėtas Prancūzų Polinezijos salas, dar kartą kepti krevetes pas Tewą kieme, dar kartą stebėti saulėtekį virš Tongariki ir pamatyti, kaip apdovanojami Rapa Nui karalius ir karalienė.
Kaip jau rašiau, norai ne visada sutampa su galimybėmis, bet viltis miršta paskutinė. O tuomkart, maoriams pasakę „Maururu, nana“ (lietuviškai „Ačiū, iki“), ištarėme „Hola, Chile“ ir, kirtę Ramųjį vandenyną, atvykome į mums dar visiškai nepažįstamą Pietų Ameriką.
Simonas