Apsilankę Serengetyje ir Ngorongoro nacionaliniuose parkuose, Tanzanijoje praleidome dar 6 dienas. Pagrindinė to priežastis – Zanzibaras. Iš Arušos, kur nakvojome grįžę iš safarių, pajudėjome jo link. Po dviejų dienų kelyje, pasiekėme Dar es Salaam, miestą Indijos vandenyno pakrantėje, iš kurio kursuoja keltai į Zanzibaro salą. Miestas dėl „ypatingo“ eismo (automobiliai, važiuojantys skiriamaja žalios vejos juosta, žmonės, lipantys į važiuojančius autobusus, savo automobiliuose užmigę vairuotojai, nesulaukę, kada galės pajudėti), tuk-tukų ir žmonių gausybės, atrodo labiau rytietiškas nei afrikietiškas. Tik žmonių odos spalva, vis dar kur ne kur pamatomi masajiški rūbai, vaikai, prašantys maisto, ir tokie užrašai kaip „Vandens ministerija“ leidžia mums suprasti, jog vis dėlto čia Afrika. Kipepeo stovyklavietėje pirmą kartą papliaukioję Indijos vandenyne ir praleidę naktį gal 30-40 metrų nuo vandens pastatytose palapinėse, ryte išvažiavome į keltų terminalą.
Tiesa, prieš mintimis persikeliant į Zanzibarą, papasakosiu istoriją, kuri nutiko Kipepeo. Išlipę iš vandenyno ir nuėję į lauko barą nudžiūti, išgirdome: „Ethan, here are those Lithuanians, who I was talking about“. Ir prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus vyriškis iš išvaizdos panašus į amerikietį. Jis prisistatė ir papasakojo savo šeimos istoriją (angliškai): „Mano seneliai iš mamos pusės tarpukariu emigravo iš Lietuvos į JAV. Aš turiu keletą jų nuotraukų, bet, deja, nežinau jų lietuviškos pavardės (tuo metu daugumai emigrantų JAV valdžia suteikdavo dokumentus su nauja, angliška pavarde), todėl negaliu atsekti savo tikrųjų šaknų. Galbūt dėl to dar ir nesu buvęs Lietuvoje. Taip pat ir lietuvių kalbos nemoku, nors mama dar truputį kalbėjo.“ Po to sekė dar ilgas pokalbis apie Lietuvą, jo paties istoriją ir, žinoma, apie Tris kuprines. Pagalvojome, kažin ar kelionės metu dar pavyks kur nors sutikti lietuvių ar bent jau žmonių su lietuviškomis šaknimis.
Taigi, grįžtame prie kelto. Prieš įlipant – saugumo patikrinimas. Lygiai toks pat, kaip ir prieš skrydį lėktuvu. Gal tai dėl musulmonų, kurių Zanzibare yra 97%? Nesu antiislamistas, bet kas čia žino. Keltas, kuriuo plaukėme, pavadintas „Kilimanjaro“. Tanzanijoje labai daug kas vadinasi šiuo vardu, nes Kilimandžaro kalnas ne tik Tanzanijos, bet ir visos Afrikos pažiba. Yra „Kilimanjaro“ alus, cementas, vanduo, maisto produktai, viešbučiai.
Kaip jau minėjau, Zanzibare didžiulė musulmonų populiacija, nes kadaise sala priklausė Omano sultonatui, o kadangi tuo metu, kai mes ten lankėmės, buvo ramadanas, kelte skambėjo musulmoniškos giesmės, o ekranuose matėsi jų žodžiai, kad kiekvienas norintis galėtų prisijungti. Galiausiai, po pusantros valandos „šlovinimo“, pasiekėme Stown town – Zanzibaro sostinę.
Prieskonių sala
Zanzibaras mus pasitiko imigracijos departamentu ir muitine, kas buvo keista, nes tai yra Tanzanijos dalis. Tačiau išėjus iš terminalo galėjome mėgautis didingais kolonializmo laikotarpio statiniais ir žydru vandenynu. Tarp kitko, čia gimė Queen grupės lyderis Fredis Merkuris (tikrasis vardas Farokas Bulsara), kai Zanzibaras dar buvo nepriklausomas sultonatas.
Tačiau ne tik pastarasis garsina Zanzibaro vardą. Zanzibaras žinomas kaip prieskonių sala, nes čia pagrindiniai augalai būtent ir yra prieskoniniai. Pradedant gvazdikėliais ir pipirais, baigiant cinamonu ir vanile.
Būtent dėl šios priežasties puiki proga susipažindi su sala yra taip vadinamas „Spice tour“, kurio metu mes aplankėme prieskonių plantaciją ir susipažinome su Stown Town’o istorija. Plantacijoje gavome pauostyti visų ten augančių prieskonių bei paragauti ten sunokusių vaisių. Taip pat stebėjome ir lipimą į maždaug 30 m aukščio palmę kokosų skynimui. Norintys galėjo nusipirkti kvepalų, muilo ar balzamo, pagamintų vietoje iš vietinių augalų ekstraktų. Tiesa, žodis „vietiniai“ augalai nelabai tinka, nes į Zanzibarą didelę dalį prieskoninių augalų iš svečių šalių atvežė Omano sultonas. Grįžus iš plantacijos į miestą buvome supažindinti su vergovės laikotarpiu. Zanzibaras buvo didelis vergų prekybos centras, todėl ir dalis salos istorijos neatsiejama nuo to.
Bet vis dėlto šiandien Zanzibaras labiausiai garsėja savo turizmu, net mūsų turo vadovas Mwangi vadina šiaurinę salos dalį rojumi. Du mūsų turo draugai James ir Lauren šiame rojuje ir susižadėjo. O svarbiausias dalykas Trims kuprinėms buvo tai, jog Zanzibare vienos geriausių vietų nardymui visame Indijos vandenyne.
Povandeninis pasaulis
Zanzibare atlikome savo pirmuosius „tikrus“ nėrimus su nardymo klubu „Scuba Do“. Prieš tai turėjome tik kursus ir dar kelis papildomus nėrimus Platelių ežere, o ten nei matomumas, nei fauna įspūdžio nedaro.
Zanzibare nėrėme keturis kartus, pamatėme vėžlių, rajų, morenų, skorpionžuvių, liūtžuvių, trimitžuvių, jūros arkliuką bei daug kitų rūšių žuvų, kurias anksčiau buvome matę tik akvariumuose ar paveiksliukuose.
Tačiau vienas įspūdingiausių reginių čia – koralų rifai, siekiantys 10 metrų aukštį. Įvairios rūšys, įvairios spalvos. Tiesa, kai kuriose vietose koralai yra sužaloti žvejų tinklų ir inkarų.
Paskutinis vakaras prieskonių saloje buvo liepos 6-oji. Ta proga paplūdimyje leidžiantis saulei sugiedojome Lietuvos himną – ne tik vietinių dėmesį patraukėme, bet ir kitos dienos TV3 žiniose atsidūrėme.
Paliekame Tanzaniją
Grįžus į žemyninę Afrikos dalį patraukėme Malavio link. Kelionė truko dvi dienas, pakeliui pravažiuojant baobabų slėnį ir apsistojant kempinge, kur pastatai suręsti pagal masajų tradicijas (apdrėbti moliu ir su šiaudiniais stogais). Kempingo bare užsisakėme čia garsaus karšto šokolado su amarula. Amarula – tai Pietų Afrikos alkoholinis gėrimas, gaminamas iš marulos vaisių, panašus į Bailey’s.
Sustojus prie Mchinji miestelio stadiono suvalgyti paskutinius pietus Tanzanijoje, sutikome būrelį vaikų. Kol maisto ruošimo komanda plovė ir pjaustė daržoves bei mėsą, likę išsitraukėme iš sunkvežimio kamuolį ir kartu su vaikais jį pasivaikėme, pramankštindami nuo sedėjimo baigiančius sustabarėti kaulus. Džiugu matyti, kokie vaikai laimingi, turėdami su kuo žaisti, todėl išvažiuojant kamuolį palikome jiems.
Malavis – viena skurdžiausių Afrikos šalių
Džiaugsmas baigėsi pervažiavus į Malavio pusę ir sustojus pasienio poste. Mes savo antspaudus ant jau ten buvusių vizų gavome greitai ir lengvai, tačiau prie sienos užsibuvome apie 3 valandas, nes pareigūnas, turintis duoti leidimą įvažiuoti mūsų sunkvežimiui, pietavo. Ir pietavo kelias valandas. T.I.A.
Jau iš anksčiau žinojome, tačiau įvažiavus įsitikinome, kad Malavis skurdesnis už Keniją ir Tanzaniją: prasti keliai, už masajų lūšneles labiau suvargę namai, retesnės gyvulių bandos, kuriose daugiausiai nebe karvės, o sudžiūvusios ožkos. Tiesa, žmonės čia atrodo draugiškesni nei turtingesnėse Afrikos valstybėse.
Jau patį pirmą mūsų buvimo Malavyje vakarą, apsistojome prie šios valstybės simbolio – Malavio ežero, kuris yra trečias pagal dydį ežeras Afrikoje. Tiesa, į „Chipata Beach“ stovyklavietę atvykome jau tamsoje ir negalėjome suprasti ežero didybės iki kitos dienos, kai pasiekėme „Kande Beach“, kur praleidome dvi naktis.
Drąsiai galiu pasakyti, jog jei būčiau čia ir nežinočiau ar tai ežeras, ar jūra, spėčiau, kad jūra: kito kranto nematyti, o bangos muša taip, kad Baltijos jūroje jau rekomenduotų nesimaudyti. Kalbant apie maudynes, Malavio ežere yra kažkokių parazitų, kurie, patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti sveikatos problemų, tačiau iš mūsų turo vadovo sužinojęs, kad jis nėra praktikoje susidūręs nei su vienu realiu tokio užkrato atveju, nusprendžiau surizikuoti ir išsimaudyti.
„Kande Beach“ turistai yra laukiami. Tik nuėjus iš palapinių miestelio į paplūdimį, prie manęs prisistatė vienas, po to antras ir trečias vietinis, siūlantys piešinius bei medines skulptūrėles, kurias gamina patys bei jų artimieji. Kelias skulptūrėles mes nusipirkome, o vienas vaikinukas pasiūlė keisti lietuvišką siuvenyrą į afrikietišką. Kaip tik turėjome austą tautinę juostelę su užrašu „Lietuva“. Ją ir pasiūlėme, po kietų derybų mainais gaudami medinį žirafos galvos formos pakabuką. Taip pat vietiniai čia siūlo masažą ir tradicinį plaukų pynimą.
Po trijų dienų praleistų Malavyje, įvažiavome į Zambiją.
Simas