Po paskutinio straipsnio praėjo nemažai laiko. Kai kas iš jūsų jau, ko gero, galvojo, kad paskutinių straipsnių visai neberašysiu. Apie tai galvojau ir aš, bet daviau pažadą, o pažadus reikia tesėti. Tiesiog sugrįžus į įprastą gyvenimą tapo sunku atitrūkti nuo įvairių reikalų ir sugrįžti į prisiminimus. Na ir šiaip truputį tingėjau :)
Apie dalį kelionės Pietų Amerikoje jau pasakojau. Gal kai kurie dar pamenat, rašiau apie įspūdžius Bolivijoje, aukščio ligą ir druskos lygumas, kaip kirtus Bolivijos – Peru sieną niekas nepasikeitė, o liko tie patys žemi raudonų blokelių nameliai, tos pačios prastos gatvės bei tie patys indėniškų bruožų žmonės. Kitoks vaizdas pradėjo ryškėti iš Puno važiuojant į Arequipa ir tolstant nuo Titikakos ežero. Kitaip tariant – leidžiantis nuo kalnų.
Nematoma 300 metų
Į Arequipa atvykau jau sutemus, todėl negalėjau matyti miestą garsinančio ugnikalnio, stūksančio visai čia pat, bet miesto šviesos nuteikė labai romantiškai, o išpuoselėti kolonistiniai pastatai pasveikino: sveikas sugrįžęs į sau įprastą kultūrą, Simai! Miestas man iš karto padarė gerą įspūdį ir nekantravau sulaukti kitos dienos, kad galėčiau pamatyti vulkaną.
Atėjo rytojus, bet jis buvo apsiniaukęs – vos ne vos galėjau įžiūrėti ugnikalnio siluetą. Nusivyliau, žinoma, bet Arequipa įdomi ne vien dėl jo. Miestas įdomus savo architektūra – didingos, šimtmečius skaičiuojančios bažnyčios ir kiti pastatai, sumūryti iš didžiulių uolų blokų. Įdomus dar ir dėl perujietiško maisto (pernai Peru išrinkta geriausia kulinarinio turizmo šalimi World Travel Awards) sostinės vardo su šimtais užeigų, kavinių ir restoranų. Miestas turistų mėgstamas dėl dar vieno labai įdomaus dalyko – šv. Kotrynos vienuolyno (Santa Catalina monastery), kuris ilgiau nei 300 metų buvo uždarytas nuo pasaulio, ir kas ten įeidavo – niekada nebeišeidavo, o dabar yra atviras visų akims.
XVII a. buvo pastatytas vienuolyno pastatas, kuris ilgainiui plėtėsi ir tapo milžiniška teritorija su kapinėmis, parkeliais, kepyklomis ir t.t. Vienuolynas yra itin spalvingas ir paslaptingas, kai kur, pažadinta choralų skambesio, net šiurpsta oda. Bet esmė ne choralai, o faktas, jog niekas kitas, išskyrus vienuoles čia nepatekdavo, o kas patekdavo – ten ir pasilikdavo. Dėl to vienuolyno teritorijoje ir atsirado kapinės. Maistą vienuolės gaudavo per vienuolyno sienoje įrengtą medinį „stalčių“, o mišių klausydavo nuo kunigo atitvertos dviejomis grotomis. Kunigas net išpažinčių klausydavo per mūrinėje tvoroje prakaltas skylutes iš gatvės pusės. Žodžiu, vienuolės atsidėdavo tikram asketiškam gyvenimui su mažai patogumų ir be jokių pagundų.
Na, beveik be jokių pagundų – vienuolės garsėjo savo pyragais ir bandelėmis, kurias, per sienoje įrengtą „stalčių“, mainydavo su miestiečiais į kitus produktus. Greičiausiai ne visi pyragai palikdavo vienuolyno teritoriją :)
Apie ispanų kalbą, stresą ir gerumą
Netoli Arequipa yra Colca kanjonas, garsėjantis nuostabiais peizažais ir didžiausiais pasaulio skraidančiais paukščiais – Andų kondorais (išskleistų sparnų ilgis gali siekti net 3,3 metrus). Mano planuose buvo ir šita vieta, esanti už maždaug 5 valandų kelio autobusu. Yanque gyvenvietėje radau lovą pas vietinius, todėl nekantravau ten nuvykti. Deja, viskas vyko ne pagal planą.
Pigiu taksi iš centro atvažiavęs į Arequipa autobusų stotį, sužinojau, kad į Colca nebevažiuoja joks autobusas. Atvykęs 6 valandą vakaro, anksčiausiai stotį galėjau palikti 1 valandą nakties ir į Yanque atvykti apie 4:30 paryčiais. Iš dalies tai mano klaida, bet pasitikėjau Carlita (moterim, kurios namuose turėjau apsistoti), kuri sakė, kad vienas autobusas važiuos apie 7 valandą vakaro. Bandžiau apie tai klausinėti įvairių kompanijų darbuotojų, bet man nepavyko susikalbėti. Priėjęs prie jų vis klausdavau „Do you speak English?“, bet kaskart išgirsdavau „No“. Tada domėdavausi savo laužyta ispanų kalba, bet suprasdavau tik visų kartojamą ispanišką mañana.
Susiskambinau su Carlita, kuri buvo nustebinta autobusų grafiko ir pasakė, kokią kompaniją turiu susirasti. Niekas stotyje manęs vėl nesuprato. Vėl skambinau Carlitai, tada vėl visko ieškojau, tada jau įsijungiau mobilų internetą, kad viską išsiaiškinčiau (tai man kainavo apie 60€…).
Galiausiai stotyje radau vienintelį angliškai kalbantį žmogų, kuris patvirtino, kad kitas autobusas į Yanque – jau rytoj, 1 valandą ryto. Vėl paskambinau Carlitai ir paklausiau, ką daryti. Ji patarė atvažiuoti nors ir paryčiais. Bandžiau atsisakyti, nes žinojau, kad jai su vyru reikės ryte keltis į darbą, bet Carlita vis ragino važiuoti tuo naktiniu autobusu. Galiausiai ji mane įkalbėjo – nusipirkau bilietą, o mintyse jau ruošiau atsiprašymo ir padėkos žodžius.
Keista, tačiau nors man taip nepasisekė, jaučiausi labai laimingas ir vis šypsojausi. Nežinau kodėl, bet gal dėl to, kad žmonės man buvo tokie geri. Žmonės, kurių dar nepažinojau, sutiko keltis vidury nakties, kad mane pasiimtų iš stoties ir parsivestų gyventi į savo namus.
Ilgai laukiau autobuso, kalbėjau su kitais turistais ir užkandžiavau. Galiausiai pajudėjau, paryčiais išlipau Yanque ir susitikau su Carlita. Kartu grįžom namo ir aš iškart nuėjau miegoti kambaryje su dar dviejais surfer’iais ant per garsiai prisipūsto čiužinio.
Mažas pasaulis. Taip pat spalvingas, netikėtas ir nuostabus
Prabudęs ryte, namie neberadau nieko, išskyrus prancūzą Francua, virtuvėje besitaisantį pusryčius. Bekalbant su juo, netikėtai trumpam iš darbų grįžo Carlita su vyru Brice. Pastarasis taip pat prancūzas, atvykęs keliauti po Peru, sutikęs nuostabią moterį ir pasilikęs čia gyventi. Prieš metus jie susituokė. Ir! Brice kadaise ištisus metus dirbo ir gyveno Vilniuje! Kaip smagu susitikti ką nors, kas žino tas pačias vietas, tuos pačius vardus (kad ir „Fabijoniškės“) ir dalinasi su tavimi prisiminimais apie pažįstamus dalykus. Ir dar kažkur Pietų Peru, kaimelyje su keliais šimtais gyventojų. Mažas pasaulis. Ir vėl tai supratau.
Atsiprausęs po pusšalčiu dušu nuėjau pavalgyti. Mano nuostabai ant stalo radau du „cepelinus“, kuriuos man paliko Carlita. Ne, tai ne Brice iš Lietuvos atvežtas receptas, o tradicinis perujietiškas patiekalas Papa Rellena. Atrodo kaip apkepti cepelinai, tik ne iš tarkuotų, o grūstų bulvių bei ne malta, o kapota mėsa ir keliais kitais priedais viduje.
Colca teturėjau vieną pilną dieną ir man labai pasisekė, kad čia buvo Francua. Jis laisvai kalba ispaniškai ir nusprendė čia pasilikti dar vieną dieną bei kartu su manimi eiti į žygį po kanjoną.
Autobusas turėjo atvažiuoti į Yanque 10 valandą ryto, bet jo taip ir nesulaukėm. Tačiau su Francua pasigavome pro šalį važiuojantį Toyota Hilux, kurio vairuotojas mielai sutiko mus pamesti iki kanjono parko įėjimo. Mane kiek nustebino vairuotojo ir keleivės išprusimas. Nors ir nedaug supratau ispaniškai, pastebėjau, kad šie kalnų žmonės išmano apie literatūrą ir kultūrą daugiau, nei aš ar Francua. Jie kalbėjo apie Žaną Polį Sartrą, Albertą Kamiu ir panašiai. Ir ne tik prabėgom, o labai giliai ir labai daug. Pasaulis kupinas staigmenų.
Iš pakeleivingos mašinos išlipome ne ten, kur renkasi visi turistai, o netoli tos vietos esančioje apžvalgos aikštelėje. Ten du vyrai mūsų paprašė didelio užmokesčio, bet mes atsisakėme jį mokėti ir pasileidome keliu atgal iš kur atvažiavom. Kai tiedu jau nebegalėjo mūsų matyti, pasukome iš keliuko ir nelegaliai nupėdinom iki kanjono skardžio, nuo kurio atsivėrė pasakiškas vaizdas. Ten praleidom kelias valandas, kiekvienas savaip medituodamas ir mėgaudamasis vaizdu.
Virš kanjono pradėjus kauptis storiems debesims, nutarėme partranzuoti atgal į Yanque. Nuėjome ant kelio, bet mašinų beveik nebuvo. Tik kai pradėjo smarkiai lyti, prie mūsų sustojo vienas automobilis, kuris sutiko mus parvežti už pinigus. Lietus plovė ne tik kanjono šlaitus, bet ir mūsų moralę, todėl sutikome ir grįžome į kaimelį.
Gamtos išdaigos
Yanque yra natūralus SPA kompleksas – gal 4 karštų versmių baseinai, kur nueiti man rekomendavo Carlita. Lijo ir temo, todėl skubėjau. Buvau beveik vienas pats visame dideliame baseine, puikiai leidau laiką, kai pradėjo drebėti žemė. Jau nebe pirmą kartą kelionėje, bet pasijutau itin nejaukiai, nes karštos versmės yra tiesioginiai vulkaninio aktyvumo reiškiniai. Tiesa, kur tik akys užmatė, buvau vienintelis, kuriam tai buvo nejauku. Vietiniai jau pripratę. Matydamas jų ramybę nurimau ir aš.
Kitą dieną atsisveikinau su mane priėmusia pora, padėkojau jiems už svetingumą ir kartu su Francua patraukėm į Arequipa. Oras buvo ypatingai geras, todėl nekantravau atvykti į miestą ir galiausiai pamatyti mano jau minėtą vulkaną, kyšantį iš už katedros. Kuo labiau artėjom prie miesto, tuo dangus labiau niaukėsi, o atvykus į Arequipa vėl teko nusivilti. Nė vienas nėra apsaugotas nuo gamtos išdaigų, o ilgiau laukti giedros negalėjau – mano kišenėje jau gulėjo bilietas į didžiausią Peru miestą.
„Muilų operų“ išgarsintas miestas
Visą naktį iki pat kitos dienos vidudienio važiavom per Peru dykumas, aplankydami jose įsikūrusius miestus Ica ir Paracas, kol pasiekiau Peru sostinę Limą. Jei esate matę bent tris skirtingas „muilo operas“ – greičiausiai esate matę ir Limą. Tai 9 milijonus gyventojų turintis miestas, kuriame sukuriama itin daug namų šeimininkėms skirtų serialų. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio Lima manęs nežavėjo – tiek daug laiko praleidęs kalnų miesteliuose ar gamtoje, buvau kiek nemaloniai priblokštas masės žmonių ir smogo, tvyrančio virš miesto.
Laimei, couchsurfer’iai Beth ir jos brolis Daniel mano viešnagę padarė labai smagią. Tik pasiekęs La Moliną rajoną ir mano naujųjų draugų namus, buvau pasveikintas linksmo šunelio, vardu Lucky, ir pavaišintas sočiais pietumis. Nieko nelaukdami leidomės į populiariausias Limos vietas – Miraflores ir Barranco rajonus. Čia yra pliažų, prabangių prekybos centrų, Žvėryną primenančių namų, parkų ir kitokių bohemiškų vietų, po kurias smagu tiesiog pasivaikščioti, nieko konkretaus neapžiūrint.
Limos centras labai gražus, ypač centrinė Plaza de Armas aikštė, prie kurios yra katedra, parlamentas ir kiti didingi pastatai. Ten verda gyvenimas – senjorų šokiai, gatvės artistų pasirodymai, veikia naminių ledų marciano kioskeliai. Nepaisat to, jog man nepatiko Limos dydis ir gyvenamieji rajonai, turiu pripažinti – centras yra vienas gražesnių Pietų Amerikoje.
Pasinaudoję trimis autobusais, vienu taksi ir dar kelis kartus paėjėję, per maždaug 2 valandas grįžom namo.
Kaip beveik rinkau Peru prezidentą
Atvažiavęs į Peru negalėjau nepastebėti didžiulio sujudimo dėl artėjančių prezidento rinkimų. Ypač kai viena kandidatė – buvusio prezidento, dabar kalinčio už savo nusikaltimus, dukra. Man pasisekė, kad rinkimai buvo kaip tik mano apsilankymo Limoje metu, nes sostinėje, kurioje gyvena apie 9 milijonus žmonių, sujudimas buvo didžiausias.
Rinkimų dieną pasiprašiau eiti balsuoti kartu su Elizabeth. Labai norėjau prisidėti prie rinkimų – prisiliesti prie balsadėžės ar biuletenio, ar bent pamatyti ką nors įdomaus. Deja, niekur prisiliesti nepavyko, tačiau jaučiausi ęsas šio įvykio dalimi. Smagu, kai tavo kelionę pažymi išskirtiniai įvykiai.
Tiesa, kai ką įdomaus pamatyti man pavyko. Peru dalyvavimas rinkimuose yra privalomas, o jei nedalyvauji – turi mokėti 80 solių baudą (maždaug 25€). Dėl tos priežasties rinkimų apygardose susirenka tūkstančiai žmonių, formuojančių eiles nelyginant prie įėjimo į The Beatles koncertą mažame pub’e. Rinkimai pavyko, į antrą jų turą pateko japonė ir lenkas (galiausiai laimėjo lenkas). Taip, Pietų Amerika yra didžiulis tautų katilas, o tikrųjų vietinių galima sutikti tik mano jau aprašytuose kalnuose, arba vietoje, į kurią nuskridau iš Limos.
Neįprastos džiunglės
Ta vieta – Amazonės džiunglės. Neapsigaukite, kaip tai padariau aš – džiunglėse irgi yra civilizacijos, irgi gyvena milijonai žmonių, tik drėgmė jaučiasi vos išlipus iš lėktuvo.
Atskridau į didžiausią miestą perujietiškoje Amazonėje – Iquitos. Miestas itin priminė pietryčių Aziją – tuk tuk’ai, čia vadinami mototaxi, kvapai ir šiukšlės, dviračiai – šeimyniniai automobiliai. Matyt, dėl panašaus klimato supanašėjo ir šios tolimos kultūros.
Pakeliui į hostelį tuk tuk’o vairuotojas prieš mano valią nuvežė mane į turizmo agentūrą, kur šimtą kartų pasakiau „ne“ įvairiems pasiūlymams (nes veiklą džiunglėse jau buvau suplanavęs) bei nustebinau agentą pasakydamas kažkokią kitos planetos valstybę po klausimo „where are you from?“ (bent jau jis atrodė nustebęs taip, lyg būtų išgirdęs ne „Lituania“, o „Saturnia“).
Visas šlapias nuo oro drėgmės ir prakaito pasiekiau hostelį be kitų didesnių trukdžių. Pasidėjęs daiktus pasivaikščiojau po apylinkes, bet karštis sekino taip, jog norėjau tik prigulti kambaryje su oro kondicionierium.
Buvo gera vakare, jau sutemus ir kiek atvėsus (maždaug iki 28 laipsnių karščio), lėkti tuk tuku per visą miestą. Buvo gera jausti vėją, matyti vakarojančias vietinių šeimas, ant grotelių kepančias mėsą bei per televizorių žiūrinčias futbolą, ir vaikus žaidžiančius gatvėse. Taip, tai tos pačios Amazonės džiunglės, kur „ganosi“ anakondos ir tarantulai. O važiavau aš, tiksliau – mes (kartu su olandu Martinu), žaisti futbolo.
Hostelio, kuriame buvau apsistojęs, darbuotojai surengė vietinių ir keliautojų komandų mačą, kurį negarbingai pralaimėjo keliautojai, jau po pirmos partijos buvę vos gyvi dėl karščio ir drėgmės. Dienoraštyje užsirašiau, kad ši valandos trukmės partija buvo sunkesnė nei 4 dienų žygis Inkų taku (Inca trail. Apie jį – kitame straipsnyje). Bet po mačo vėl tuktuke atsigaivinau vėju, o rytojaus dieną patraukiau jau į tikrąją Amazonę.
Įprastos Amazonės džiunglės
Ryte pas mane atvažiavo Ricardo – mano gidas Amazonės džiunglėse. Nors užsiregistravau į grupinį turą, grupėje buvau tik vienas žmogus ir vėliau tuo tik džiaugiausi.
Apie valandą didžiule motorine valtimi plaukiau plačiąja Amazone ir pro plaukiojančius miškus (tai džiunglės, drėgnuoju metų laiku užtvindytos upės vandeniu), kol pasiekiau savo laikinus namus – Sinchico ložę. Tai šiaudinių namelių be elektros „armija“ bei didelis šiaudinis valgomasis/vestibiulis su elektra. Primityvu, bet juk čia džiunglės, tiesa?
Pasidėjęs daiktus, vestibiulyje susitikau su Ricardo, kuris nuirklavo mūsų valtį į netoliese gyvenančios Yagua genties kaimą.
Yagua
Gentis yra civilizuota, turi elektrą, televizorius ir panašiai, bet vis dar rengiasi iš palmių pagamintais sijonais ir tokiom pačiom bliuskelėm. Gal tai tik turistų džiaugsmui, kad pastarieji plačiau atvertų pinigines, bet gal ir ne. Kadangi televizorių neslėpė, tai reiškia, jog nieko jie nenori apgaudinėti.
Atvykęs į kaimą buvau pasveikintas šokiu, prie kurio turėjau garbės prisijungti. Buvo smagu, nors vietiniams atrodžiau itin juokingai – nerangus milžinas, pusmetriu aukštesnis už juos pačius, nemokantis tokio paprasto šokio žingsnelių. Kaime ir kitose aplinkinėse vietose turėjau ir daugiau pramogų – šaudžiau strėlyčių laidykle (na ta, kur reikia pūsti), lankiausi vietinių name, šėriau žuvis Amazonėje, klausiausi šamano pasakojimų apie vietinį narkotiką ayahuasca ir jo sukeliamas haliucinacijas, o vėliau netoliese, jau kito kaimo teritorijoje, spaudžiau cukranendrių sultis, kurias, sumaišius su citrina, pasigardžiuodamas išgėriau. Vėliau su Ricardo gurkštelėjome ir namudinio romo, pagaminto čia, iš tų pačių cukranendrių. Net nereikia jo lyginti su tuo šlamštu, kurį mes gauname parduotuvėse.
Staiga prasidėjo didžiulė liūtis. Tiksliau – man staiga, Ricardo – ne. Amazonėje panašiu metu lyja kasdien. Itin stipriai, bet neilgai.
Naktį, jau seniai nurimus lietui, išplaukėme tamsoje klausytis gamtos garsų. Deja, girdėjosi tik vabzdžiai ir keletas varlių, bet buvo įdomu. Kažkur Amazonės džiunglėse, tamsoje, plaukiojau valtimi ir klausiausi gamtos. Taip ramu ir jauku, jog net buvau pamiršęs, kur esu.
Valtys, barai, mokyklos ir anakondos
Kitos dienos rytą plaukėme į San Juan kaimą, pakeliui sustodami pažiūrėti gėlavandenių delfinų. Ricardo jų ten tikėjosi. Ar žinojote, kad egzistuoja rožiniai delfinai? Būtent jie ir yra tie gėlavandeniai gražuoliai, gyvenantys Amazonėje. Na, ar gražuoliai jie, ar ne – skonio reikalas, bet buvo įdomu juos sutikti.
San Juan’as – gana didelis kaimelis – turi savotišką barą, kuriame gyvena mažytė beždžionėlė, papūga ir katinas, o pardavinėjami kaime pagaminti gėrimai bei anakondos taukai (vaistas nuo visų ligų). Kaime taip pat yra mokykla, pastatyta maždaug prieš dešimtmetį amerikiečių iniciatyva. Ten mokosi kelios dešimtys vaikų iš aplinkinių kaimų. Mokyklinukams aš suteikiau labai daug džiaugsmo ir juoko, nes tokį aukštą žmogų jie mato itin retai. O jų žandikauliai nutįso, kai pasakiau, jog aš žemiausias vaikas savo šeimoje. San Juan’e yra elektros instaliacija, bet kabeliais elektra nebeteka jau kelerius metus.
Apsilankę kaimelyje ir susipažinę su keliais vietiniais, grįžome į ložę, kur įsėdome į kanojas bei pasigriebę meškeres išplaukėme į žvejybą. Ji nebuvo tokia sėkminga, kokios norėjau (nepagavau jokios piranijos), bet keletą žuvų pagauti pavyko. Jas pasigaminome vakarienei.
Paskutinę Amazonės ekspedicijos dieną nuvykau į netoli San Juan’o esantį gyvūnų globos centrą. Ten gyvena laukiniai gyvūnai, atimti iš brakonierių ir egzotinių gyvūnų kolekcionierių. Globos centro paskirtis – padėti gyvūnams vėl prisitaikyti prie laukinių sąlygų, nes galiausiai jie grąžinami atgal į laukinę gamtą. Tiesa, centre nėra nei tvorų, nei narvų, todėl gyvūnai gali laisvai išeiti/išskristi ir pradėti naują gyvenimą džiunglėse. Centre sutikau papūgas arą ir tukaną, tinginį, anakondą ir daug rūšių beždžionių. Vienai taip patikau, jog ji ant mano kaklo pratupėjo apie 15 minučių. Deja, mums teko skirtis, o man – palikti džiungles.
Lima trečią kartą
Iš džiunglių glūdumos grįžau į Iquitos, iš kur trečią kartą skridau į Limą. Tiesa, skrydis buvo atidėtas (3 iš 4 skrydžių Peru buvo atidėti bent valandai), bet laikas neprailgo sutikus porą kanadiečių iš Kvebeko, su kuriais praleidau visą laiką iki skrydžio. Kanadiečiai buvo labai šnekūs, linksmi ir malonūs. Anot jų, Kvebeke visi tokie. Gal tai turėtų būti kitos kelionės tikslas?
Pakilom gal pusantros valandos vėliau, per langą matėsi milžiniška Amazonė su ją maitinančiais intakais, apgaubtais džiunglių. Tačiau kerintis vaizdas greitai buvo paslėptas tamsos, aš užsnūdau, o jau netrukus nusileidau Limoje. Ten atsisveikinau su kanadiečiais Louis ir Dominik ir laukiau skrydžio į Kubos sostinę Havaną. Svajonių valstybė jau čia pat, o man galvą vis dar apsukusi Peru. Myliu Peru. Ji neabejotinai keliauja į trumpą man labiausiai patikusių valstybių sąrašėlį.
Simas