Mūsų Afrikos turas artėjo prie pabaigos. Čia jau buvome praleidę 22 dienas, per kurias aplankėme Keniją, Tanzaniją, Malavį, Zambiją, Botsvaną ir Zimbabvę. Toliau planuose – dar viena viešnagė Botsvanoje bei pažintis su Namibija.
Atgal į Botsvaną
Į Botsvaną, kurią vietiniai vadina Setswana, sugrįžome pro mums jau pažįstamą Kazungulos pasienio postą. Atlikus pasų patikrinimo ir batų dezinfekcijos procedūras, įvažiavome.
Tądien Bostvana šventė prezidento dieną. Matyt, dėl didelės pagarbos jam, o gal dėl to, jog jis šalį veda kiek diktatūriniu keliu, šventės proga buvo uždaryta nemažai parduotuvių ir kitų įstaigų.
Tiesa, radome veikiančią parduotuvę, o prie jos – būrelį elgetų, prašančių maisto. Priminsiu, jog Botsvana yra viena turtingiausių Afrikos valstybių, tačiau tokio vaizdo nematėme nuo pat Nairobio.
Itin geros kokybės keliais, kurie drąsiai gali būti prilyginti europietiškiems, pasiekėme Thebe River stovyklavietę. Čia jau buvome apsistoję mūsų pirmojo vizito Botsvanoje metu, bet šį kartą iš turo vadovo Mwangi lūpų išgirdome neįtikėtiną istoriją.
Palapinė, krokodilas ir akmuo
Kartą, dar savo karjeros pradžioje, Mwangi su grupe buvo apsistojęs minėtoje stovyklavietėje. Palapinei išsirinko gerą vietą su vaizdu į upę ir anksti nuėjo miegoti. Deja, tuo metu čia dar nebuvo pastatyta kelių eilių spygliuotos ir elektrinės tvoros kombinacija, turinti apsaugoti stovyklą nuo begemotų ir krokodilų.
Mwangį pažadino keistas garsas netoli palapinės. Iškišęs galvą pažiūrėti kas vyksta, jis nustebo prie palapinės pamatęs gulintį krokodilą. Turbūt nesutiktumėte tokio drąsuolio, kuris išlįstų ir imtų varyti gyvūną atgal į upę, taigi ir Mwangi liko tik šauktis pagalbos.
Kadangi aplink buvo vien turistai iš Australijos, kurie pripratę matyti krokodilus net ir savo kiemuose, jie nepuolė gelbėti palapinėje užstrigusio savo vadovo, o ramiai pradėjo krokodilo fotosesiją.
Žinoma, blykstės krokodilui nelabai patiko ir jis netruko pradėti rodyti savo pyktį. Labiausiai piktas jis buvo ant Mwangi palapinės, kurią pradėjo kandžioti. Vargšui visas gyvenimas prieš akis prabėgo, kol vienas iš australų paėmė didelį akmenį ir kelis kartus gerai vožtelėjo krokodilui, kol šis „atsijungė“.
Kaip toliau klostėsi krokodilo gyvenimas, nežinau, bet Mwangi ir toliau dirba savo darbą, tik palapinę jau statosi toliau nuo upės, vietą užleisdamas turistams.
Dar vienas safaris Chobėje
Nacionaliniai parkai, gyvūnų rezervatai, tai ne muziejai – niekada nesi tikras, jog atvykęs ten dar kartą, kad ir kitą dieną, rasi tą patį. Kitais žodžiais tariant – safarių nebūna per daug.
Būtent todėl, grįžę į Botsvaną, grįžome ir į Chobe nacionalinį parką. Ir iš tiesų, šis apsilankymas buvo visai kitoks. Žinoma, visur, kur tik pasisukdavome, vėl sutikdavome būrelius dramblių, bet labiausiai mūsų dėmesį patraukė liūtė ir būrelis nedidelių liūtukų, kurie meiliai glaustėsi vienas apie kitą ir mamą. Tik pasigedome tėčio.
Chobe nacionaliniame parke draudžiama išvažiuoti iš kelio ir važinėtis tiesiog laukais, todėl mums buvo keista, kodėl staiga išsukome į pievas. Kelias minutes brovėmės pro krūmus, kol mūsų nosys užuodė itin stiprų dvoką, o akys pamatė neeilinį reginį – liūto patinas ir keli jo šeimos nariai dorojo dramblį. Iš kvapo, aplink zujančių maitvanagių ir to, jog vairuotojas tiksliai pataikė į liūtų puotos vietą, supratome, jog dramblys čia guli jau kelias dienas. Kaip mūsų gidas sužinojo apie šį vakarėlį vis dar lieka klausimas. Gal atsekė pagal ratus sukančius maitvanagius?
Kaip ir praeitą kartą, taip ir dabar naktį praleidom vidury parko, nenutolę nuo matytų liūtų nei per kilometrą. Gera žinoti, jog jie jau pasisotinę. Tos pačios instrukcijos apie žalias ir raudonas akis, apie tai, kodėl nereikia gyvūnui atsukti nugaros ir panašiai.
Kai kas sakė, jog naktį pro stovyklą praėjo drambliai. Bet aš miegu kietai, tad nieko negirdėjau. Ir neapsigaukite – nepaisant dramblių dydžio, jie yra labai tylūs gyvūnai.
Okavango delta
Po kelių dienų kelionės pasiekėme Maun miestą, iš kur motorinėmis valtimis išplaukėme į Okavango deltos gilumą. Vienoje iš salų persėdome į tradicines deltos valtis – mokoro, kuriomis mus nuplukdė į kitą, negyvenamą salą. Laukė trys dienos be elektros, vandentiekio, normalių tualetų ir, žinoma, dušų. Tikras bušmenų gyvenimas laukinėje gamtoje.
Okavango upės delta yra didžiausia delta pasaulyje, jos dydis – apie 16 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Tai beveik kaip ketvirtadalis Lietuvos. Tačiau ne tik dydžiu ji yra išskirtinė. Keisčiausia tai, jog delta kaip prasideda, taip ir baigiasi vidury Botsvanos, niekur neįtekėdama.
Mokoro, kuriomis pasiekėme savo nakvynės vietą, yra siauros ir ilgos valtelės, išskaptuotos iš medžio. Jos valdomos kartimi stumiantis nuo upės dugno, panašiai kaip gondolos Venecijoje. Tiesa, pastarosios yra kur kas didesnės ir stabilesnės. Su mokoro – vienas neteisingas judesys su kartimi bei neišlaikyta pusiausvyra ir visi keleiviai su savo manta atsiduria vandenyje, kartu su begemotais bei krokodilais. Tarp kitko, dėl gana nedidelio upės gylio, deltoje laisvai migruoja ir sausumos gyvūnai. Salose gali sutikti dramblių, žirafų, zebrų, liūtų ir daug kitų gyvūnų, kurie gyvena šioje Afrikos dalyje.
Vienas pagrindinių užsiėmimų deltoje ir buvo gyvūnų stebėjimas. Na bent jau turėjo būti. Tris kartus ėjome į žygius po salas, ieškodami gyvūnų, tačiau du kartus žygiai labiau priminė užsiėmimą, kurį galėčiau pavadinti „Pažinkime kakučius“. Vis dėlto, deltoje mums pavyko pamatyti begemotų, krokodilų, zebrų, antilopių gnu, dramblių ir, kas labiausiai pradžiugino mane, gyvatę. Iki tol man niekada neteko sutikti gyvatės laukinėje gamtoje (neskaitant žalčio).
Gyvūnai Okavango deltoje yra baikštesni nei, pavyzdžiui, Ngorongoro krateryje ar Serengetyje. Mano galva, dėl to, jog čia žmonės jiems yra pridarę skriaudų ir jie dar to nepamiršo. Dar visai neseniai Botsvanoje galėjai laisvai medžioti ką nori ir kur nori.
Negalvokite, jog viskas, ką Afrikoje veikėme buvo tik gyvūnų stebėjimas ir fotografavimas. Kaip ir kitur, taip ir deltoje turėjome įvairių kitų užsiėmimų. Pavyzdžiui, maudėmės upėje (toje vietoje, kur rizika sutikti krokodilą ar begemotą yra mažesnė), plaukėme į saulėlydžio kruizą ir patys mokėmės valdyti mokoro.
Pastarasis užsiėmimas tikrai smagus ir įtraukiantis! Kai jau „įkerti“, kaip visa tai daryti, nesinori išlipti, o tik plaukti ir plaukti. Toliau, greičiau, tiksliau… Man ir Pauliui mokoro „pilotavimas“ nebuvo labai sunki užduotis. Gal visai nemenka irklavimo patirtis padėjo suprasti, kur statyti kartį, jei nori suktis į vieną ar į kitą pusę, ar jei tiesiog nori plaukti tiesiai. Deja, ne visiems sekėsi gerai… Australas Chris’as sulaužė kartį (nieko, kartininkai greitai „pasigamino“ kitą), o Mark’as iš PAR išbandymo neišlaikė ir apsivertė.
Mūsų svečiavimąsi Okavango deltoje vainikavo mokoro kartininkų koncertas su liaudies dainomis ir šokiais, į kuriuos buvome įtraukti ir mes.
Žmonės deltoje
Žmonių deltoje sutikome nedaug – mūsų kartininkus ir jų šeimas vienoje iš salų. Jie čia augina gyvulius, kurie ganosi braidžiodami po deltą, žuvauja, tačiau pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – turizmas. Pavyzdžiui, mano mokoro kartininkas Alex’as (gimęs ir užaugęs deltoje, niekada nebuvęs už jos ribų) yra iš 8 vaikų šeimos, iš kurių trys yra kartininkai, o vienas – gidas.
Tiesa, patys vietiniai mokoro šiandien naudoja gana retai. Dauguma jau įpratę plaukioti motorinėmis valtimis, o mokoro palieka turistams.
Grįžę iš deltos dar vieną dieną praleidome Maun mieste, o jau kitą rytą palikome Botsvaną.
Nuėjus į Migracijos poskyrį gauti išvykimo antspaudo, pareigūnė pasiteiravo kur yra Lietuva, nes tokią valstybę girdi pirmą kartą (iš esmės kaip beveik visi afrikiečiai, kuriuos sutikome). Papasakojau, kad Europoje, į šiaurę nuo Lenkijos ir t.t., jog pas mus gyventojų šiek tiek daugiau nei Botsvanoje, bet plotu mes prilygstame tik keturioms Okavango deltoms. Draugiškai atsisveikinome ir perėjome į Namibijos pusę.
Namibija
Namibijos vizas savo pase jau turėjome. Dar kovo mėnesį jas gavome paštu nusiuntę pasus į ambasadą Stokholme. Dėl to pareigūnai pasienyje mūsų neužlaikė, tik pasiteiravo ar suprantame, jog viza yra vienkartinė.
Žinojome, jog Namibija taip pat gana turtinga valstybė, lyginant su kitomis čia, Afrikoje. Tačiau iš pirmo žvilgsnio tikrai taip nebūtume pagalvoję. Tik kirtę sieną keliasdešimt kilometrų dardėjome žvyrkeliu, o atvažiavę į stovyklavietę neradome nei elektros, nei vandens, kurių nebuvo iki pat kito ryto. „T.I.A.“, pagalvojome…
Tą vakarą apsistojome Rainbow Lodge stovyklavietėje, kuri siūlo saulėlydžio pasiplaukiojimus Kavango upe, stebint begemotus. Tai ta pati Okavango upė, kurios deltoje buvome, tačiau čia, Namibijoje, žmonės vadina ją Kavango. Paulius ir Kornelija pasinaudojo proga ir neprašovė. Parplukdė gerų įspūdžių ir, žinoma, nuotraukų.
Kitą dieną atsikėlėme spaudžiami nemažo šalčio. Na, iš tikrųjų, tai dar teoriškai reikėtų vadinti šiluma. Temperatūra teigiama, kokie 5-7 laipsniai, tačiau mes ir tam nebuvome pasiruošę. Visada iki čia atvažiuojant įsivaizdavau: būsiu Afrikoje – kas minutę brauksiu nuo kaktos prakaitą. Čia vis dėlto žiema. Mwai vieną rytą net sakė, jog stalą, ant kurio iš vakaro buvo likę šiek tiek vandens, rado apledėjusį.
Etosha nacionalinis parkas
Etosha nacionalinis parkas įsikūręs pusdykumėje. Jo viduryje būta priešistorinio sūraus ežero, todėl būdamas čia kartais gali pasijausti kaip kitoje planetoje, nes ežero vietą žymi akimis neaprėpiamas druskos laukas. Būdamas jo centre negali matyti nieko daugiau, kaip tik baltą lygumą.
Tačiau aplink ežerą, tose vietose, kur auga šiek tiek augalų, žmonės yra įrengę girdyklų. Šios vietos dažniausiai ir pasirenkamos gyvūnų stebėjimui. Jau pirmo mūsų apsilankymo prie girdyklos metu sutikome oriksų, dramblių ir žirafų, kurias pirmą kartą pamatėme geriant. O tai verta paminėjimo, nes šis procesas labai linksmas ir žavus. Žirafos grakščiai prieina prie vandens, apsidairo, lėtai pražergia priekines kojas (kitaip nepasiektų vandens) ir tiesia savo ilgą kaklą.
Tiesa, žirafos negali ilgai būti nuleidusios galvas, todėl truputį atsigėrusios pastovi normalioje padėtyje, paskui procesą kartoja. Kelios minutės nuleidus galvą žirafai gali reikšti mirtį dėl didžiulio kraujo spaudimo į smegenis. Keista, bet jos net miega pakėlusios galvas!
Žirafų šiame parke daug. Bet didžiausią įspūdį padarė raganosiai, kuriuos iš didžiojo Afrikos penketo sutikti mums sekėsi sunkiausiai. Iki tol, per maždaug 8 ankstesnius safarius matę tik vieną raganosį, čia per penkias minutes sutikome du! Ir ne šiaip raganosius, o juoduosius raganosius, kurie yra viena rečiausių Afrikos didžiųjų gyvūnų rūšių.
Be visų jau minėtų gyvūnų, Etosha’oje pamatėme ir gyvūnų karalių liūtą, vėlgi dorojantį dramblį. Iš viso parke praleidome tris dienas ir du kartus aplankėme girdyklą, šalia kurios įsibrovėme į minėtą vakarėlį, ir abi dienas prie dramblio buvo tas pats liūtas. Matyt, jis po sėkmingos medžioklės kokią savaitę gali atsipūsti valgydamas tą pačią auką.
Kad ir kaip bebūtų, dešimt safarių per mėnesį buvo gal šiek tiek per daug ir čia jie mūsų taip nebežavėjo kaip pirmais kartais. Būnant Ngorongoro, kur išvažiavome į pirmąjį savo safarį, norėjosi pamatyti kiekvieną antilopę, nufotografuoti kiekvieną zebrą, o dabar savo nuotykių troškimo numalšinimui reikėjo matyti liūtą, draskantį dramblį, ar kokią retą rūšį, kuri, pageidautina, priklausytų kačių šeimai.
Laukinės katės patiktų ir didžiausiam naminių kačių nekentėjui. Jų grakštumas, greitis ir kailių raštai prikausto dėmesį. Jei važiuojant safaryje pamatai kelias ar net keliolika mašinų, sustojusių kelyje, jau žinai, jog kažkur yra laukinė katė. Nesvarbu, liūtas, leopardas ar gepardas. Ir nesvarbu už 5 metrų ar už šimto.
Dykumos link
Etosha nacionaliniame parke praleidę tris dienas, patraukėme Atlanto vandenyno ir Namibo dykumos link.
Kuo toliau važiavome, tuo mažiau matėme medžių, o vėliau ir krūmų. Tokioje atžagarioje aplinkoje gyvena dvi gana skirtingos gentys – Herero ir Himba – kurias trumpam aplankėme.
Herero gentis gyvena Namibojoje, pavienių šeimų galima rasti ir Botsvanoje bei Angoloje. Herero žmonių yra apie 250 tūkstančių, jie turi savo kalbą, socialinį statusą nulemia turimų galvijų skaičius, tačiau dauguma yra krikščionys. Išskirtinis genties bruožas – keisti moterų galvos apdangalai, šiek tiek primenantys Europos viduramžių tradicijas, puošnios suknios bei raudonai dažyti veidai. Deja, vyrų nesutikome. Jie, matyt, rūpinasi galvijais ir neturi laiko pozuoti turistams.
Himba gentis gyvena Namibijoje ir Angoloje, jai priklauso apie 50 tūkstančių žmonių. Himba žmonės kalba Herero kalbos dialektu. Gentis išskirtinė tuo, jog jie beveik ignoruoja rūbus ir dengiasi tik apatinę kūno dalį. Viršutinę puošia įvairūs karoliai ir vėriniai, o galvas – puošnios šukuosenos, kurias dėvi tiek moterys, tiek vaikai (suagusių vyrų gentyje vėl gi nesutikome).
Tiesa, tikrai necivilizuotą kultūrą, ko gero, būtų galima sutikti tik gūdžiose džiunglėse ar tolimose salose, nes ir čia, vidury Namibijos, moterys, neturinčios viršutinių rūbų, turi mobiliuosius.
Netoli nuo Himba gyvenviečių yra Spitzkoppe miestelis, kuris garsėja savo uolų struktūromis. Vidury lygumos stūkso kelių kilometrų ilgio ir maždaug 700 m aukščio uolų grandinė, kurioje yra vietinių bušmenų kadaise nupaišyti piešiniai. Panašiai, kaip olose pietų Prancūzijoje. Pasivaikščioję ten kelias valandas, pažaidę su visai nebaikščiomis surikatomis ir radę tarp uolų paslėptą lobį (vėlgi kalbu apie geocaching), tiesiu taikymu pajudėjome Swakopmund’o link.
Namibo dykumos perlas
Swakopmund’as yra vokiško stiliaus miestelis, įsikūręs prie Atlanto vandenyno, apsuptas Namibo dykumos. Jis vadinamas Pietų Afrikos dykumų pramogų sostine. Juk ne veltui Angelina Jolie ir Brad’as Pitt’as su vaikais net kelis kartus čia malšino savo adrenalino alkį.
Swakopmund’e galima užsisakyti įvairias dykumos pramogas: safarius, pasivažinėjimą keturračias, šuolius parašiutu su nusileidimu dykumoje, čiuožimą smėllente (sandboarding) ir daug kitų. Iš pradžių neplanavome čia veikti nieko daugiau kaip tik grožėtis miestu ir vandenynu, nelendant į dykumą, tačiau, prikalbėtas turo draugų, sutikau užlipti ant smėllentės.
Namibo dykumoje yra vienos aukščiausių smėlio kopų pasaulyje. Tiesa, nuo pačių aukščiausių leistis lenta draudžiama, bet ir mažesnių pakanka, kad besileisdamas pasiektum 70 km/val. greitį. Procesas beveik niekuo nesiskiria nuo čiuožimo snieglente, tik po kiekvieno nusileidimo turi gal 10 minučių pėdinti į kopos viršų ir ten vėl nusipoliruoti lentą.
Tačiau jei baisu čiuožti stovint ant snieglentės, yra ir kita galimybė – tai daryti atsigulus ant didelio presuoto kartono lakšto. Tik neapsigaukite, greitis čia didesnis, nei stovint (mano asmeninis rekordas – 74 km/val).
Paskutinį vakarą Swakopmund’e nulydėjome saulę į Atlanto vandenyną, o jau kitą dieną atsisveikinome su savo naujais draugais, su kuriais kiek ilgiau nei mėnesį dalinomės tuo pačiu sunkvežimiu, maistu ir gražiomis akimirkomis. Nuo to momento Trys kuprinės keliauja savomis jėgomis.
Nuvažiavome į Namibijos sostinę Vinduką (Windhoek), iš kur jau kitą dieną pradėjome daugiau nei 30 valandų trukusią kelionę oru Indonezijos link.
Atsisveikinimas su Afrika
Afrika yra pirmas žemynas, kurį aplankėme už Europos ribų. Todėl nenuostabu, jog ji suteikė tiek įspūdžių, kad tiek daug sužinojome naujo. Čia pirmą kartą pamatėme Indijos vandenyną, pirmą kartą maudėmės vienoje upėje su krokodilais, pirmą kartą pusryčiavome kartu su liūtais ir pirmą kartą matėme daugiau nei 200 kilometrų besitęsiantį tarpmiestinį vandentiekį. Dar daug visokių pirmų kartų patyrėme čia, visų net neišvardinsiu. Belieka tik tikėtis, jog jie nevirs paskutiniais, nes, jaučiu, „užsikrėčiau“ Afrika.
Simas