Peru jau buvau praleidęs apie savaitę, kai iš Limos nuskridau į Cusco – buvusią Inkų civilizacijos sostinę. Buvo ką tik praėjusi audra, matyt, dėl to ir buvo atidėtas mano skrydis. Brangiu taksi atvažiavau į miesto centrą, kur mane pasitiko Mayra – viena iš mane priimančių žmonių (Couchsurfing). Pirmas įspūdis tiek apie Cusco, tiek apie Mayrą,…
Skaityti
Po paskutinio straipsnio praėjo nemažai laiko. Kai kas iš jūsų jau, ko gero, galvojo, kad paskutinių straipsnių visai neberašysiu. Apie tai galvojau ir aš, bet daviau pažadą, o pažadus reikia tesėti. Tiesiog sugrįžus į įprastą gyvenimą tapo sunku atitrūkti nuo įvairių reikalų ir sugrįžti į prisiminimus. Na ir šiaip truputį tingėjau :) Apie dalį kelionės…
Skaityti
Iš Rio de Žaneiro trimis skrydžiais pasiekiau La Pazą – vieną didžiausių ir nesaugiausių Bolivijos miestų. Pakeliui kelioms valandoms vėl sustojau San Paule, Brazilijoje, ir Kočabamboje, jau Bolivijoje. Čia gavau atvykimo į šalį antspaudą ir pradėjau jausti vienos nelauktos ligos simptomus. La Pazas mane gerokai nustebino. Prieš atvykstant čia nebūčiau galėjęs įsivaizduoti milijoninio miesto, kuriame…
Skaityti
Be jokio saugumo instruktažo pakilus Igvasu krioklių oro uoste ir paskutinįkart atsisveikinus su pastaraisiais, nuskridau į vieną didžiausių pasaulio miestų San Paulą, o po kelių valandų, praleistų ten, pakilau Rio de Žaneiro link. Besileidžiant ten bandžiau surasti Jėzaus Kristaus statulą kalnuose, tačiau nesėkmingai – lyginant su kalnais, ji nėra tokia didelė, kaip tikėjausi… Nepraėjus nei…
Skaityti
Kriokliai, ko gero, yra mano mėgstamiausias dalykas gamtoje. Man patinka stebėti krentantį vandenį, bandyti palydėti purslus nuo pat viršaus iki apačios. Tai kažkaip hipnotizuoja ir ramina. Be to, nesu didelio kraščio mėgėjas, todėl atsigaivinti vėsiu krioklio vandeniu visada smagu! Kaip bebūtų, Igvasu kriokliai, esantys ant Argentinos – Brazilijos sienos, mano maršrute atsidūrė netikėtai. Vietoj jų…
Skaityti
Visada smagu lėktuvu leistis naujose ir dar nematytose vietose, bet leistis Argentinos sostinėje buvo dar didesnis džiaugsmas. Galbūt būtų buvę kitaip, bet čia atskridome sutemus ir skrendant virš miesto matėsi milijonai švieselių. Net nebuvo galima matyti, kur jos baigiasi. Ypatingas vaizdas. Nusileidus Buenos Airėse ilgai ir nuobodžiai derėjomės su taksistais dėl važiavimo į miesto centrą,…
Skaityti
Pagaliau rašau apie mūsų jau apkalbėtą ir apdainuotą Patagoniją. Tą pačią, apie kurią svajojome jau kurį laiką, kurios bijojome dėl atšiauraus oro ir kuriai ruošėmės visą mėnesį gyvendami Valparaiso. Punta Arenas mieste, kuris yra arčiau Antarktidos, nei Čilės sostinės Santjago, nusileidome vidury nakties, esant vos kelių laipsnių temperatūrai, apsitaisę šortais ir marškinėliais – juk išskridome…
Skaityti
Pietų Amerika – paskutinis žemynas mūsų kelionėje. Čia atskridome iš Velykų salos, kuri priklauso Čilei, todėl politiškai mes kurį laiką jau buvom lotynų krašte. Tačiau Velykų sala nuo savo šeimininkės skiriasi tiek kultūriškai, tiek geneologiškai, tiek lingvistiškai ir t.t. Ji nė iš tolo neprimena Pietų Amerikos. Tai galėjome nujausti, bet pilnai tuos skirtumus pamatėme tik…
Skaityti
Panašiai kaip kai kurie Lietuvos politikai, mes į Ameriką skridome per Ramųjį, o ne Atlanto vandenyną, tiesa, yra vienas skirtumas – mums taip ir reikėjo, nes iš Naujosios Zelandijos norėjome pasiekti Pietų Ameriką. Šiam keliui įveikti buvo du pasirinkimai – skristi tiesiogiai į Čilę arba „šokinėti“ per salas, vis artėjant prie Pietų Amerikos. Ilgai svarstę…
Skaityti
Kiek pavargę nuo Pietryčių Azijos triukšmo, chaoso ir purvo, nekantriai laukėme, kol atvyksime į Naująją Zelandiją. Įsivaizdavome, jog ten mus aplankys panaši ramuma ir džiaugsmas, koks užplūdo po Indonezijos atskridus į Australiją. Ir nors pakeliui iš Vietnamo į Kraistčerčą (Christchurch. Kartais atrodo, kad lietuviai specialiai sugalvoja sudėtingesnius pavadinimus…) pasimetė Pauliaus kuprinė, Naujojoje Zelandijoje mumyse vis…
Skaityti